„DELFI Dėmesio centre“ – Šarūnas Marčiulionis.
– Pone Marčiulioni, kaip apskritai kilo mintis eiti į Europos Parlamentą?
– Vasario mėnesį iš pono Karbauskio gavau pasiūlymą raštu eiti į Europos Parlamentą. Žinojau, kad pirmiausiai reikia idėjos. Idėja visuomet yra varomoji jėga. Ta idėja buvo dvi programos, kurias aš dabar linksniuoju: buvusių sportininkų reintegracija į visuomenę ir jėgos salos – prie mokyklų įrengiami treniruokliai, kuriais vaikai ir suaugusieji galėtų naudotis šiltuoju sezonu. Kai gavau pasiūlymą dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą, supratau, kad mano programoje galėtų būti šios dvi idėjos, taip pat pasiūliau inicijuoti sveikatinimo ir sporto reikalų komisiją. Tokios komisijos kūrimas priklauso nuo biudžeto, kuris planuojamas 2021-2027 m.
Bet viskas priklausė nuo politinio fono. Kada grįžo britai į parlamentą, prasidėjo rinkimai, tą pačią dieną žiūrėjau visus europinius rinkimus, iš karto buvo aišku, kad tokio komiteto įkurti galimybės greičiausiai nebus. Pasitikslinau su žmonėmis ir priėmiau sprendimą neiti ten, nes ten ėjau būtent dėl šios idėjos.
– Grįžtant į pačią pradžią, ar jūs kada buvote kam nors užsiminęs, kad jus domintų politiko veikla? Iš kur atsirado tas pasiūlymas?
– Paprasčiausiai ponas Jovaiša, buvęs pedagoginio universiteto rektorius – mano prietėlis, mes su juo bendraujame, įsikalbėjome apie problematiką, ir man pasakė, kad Ramūnas turi tokį pasiūlymą. Aš tą pasiūlymą apsvarsčiau. Sakiau, kad nenoriu eiti tik tam, kad eičiau, kad eičiau tik dėl idėjos.
– Tuo metu buvote Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai priėmėte tą sprendimą? Tarėtės su kažkuo?
– Taip, buvau Amerikoje, tariausi su keliais žmonėmis iš Vašingtono. Jie sakė, kad tokie dalykai įmanomi, turiu minty, komiteto kūrimai. Buvo daugiau užtikrintumo.
– Bet kuriuo atveju, nesate visai nesusijęs su politika. Neformalioje diplomatijoje esate veikęs pakankamai daug. Prisimenu, prieš gerus keliolika metų tiek jūsų sodyboje, tiek viešbutyje, tiek JAV inicijavote daug įvairių neformalios diplomatijos reiškinių, ypač Lietuvai siekiant narystės NATO, vyko daug jūsų inicijuotų dalykų – NBA lietuvių dienos ir kt. Suprantu, kad mąstėte apie politinę veiklą, tai nebuvo toks spontaniškas sprendimas?
– Sprendimas buvo pakankamai spontaniškas, nes įtikėjau, kad galiu tai padaryti. Ir padarysiu, ką aš sakiau. Man ta vargšų sportininkų būsena, paliktų likimo valiai, kai žmogus baigia karjerą sulaukęs trisdešimties, ir didžioji gyvenimo dalis jam dar lieka prieš akis – manau, tikrai turime juos reintegruoti į visuomenę. Šiuo klausimu kalbame ir su bendraminčiais iš užsienio, galbūt pavyks sukurti modelį, kurį galėsime skleisti visoje Europoje.
– Ne per lengvai atsisakėte tos idėjos, jei jau sutikote? Kažkas įvyko? Turbūt nebuvo tartasi, kad taip viskas ir įvyks – pabūsite sąraše, ir viskas?
– Ne. Eiti, būti ten, ir po pusės metų pasakyti, kad man netinka, ar idėjos nėra, mes negalime sudaryti komiteto nemačiau prasmės. Pats manęs klaustum, kaip tas komitetas, o aš sakyčiau – nėra finansavimo. Dalykai, kurie nepriklauso nuo manęs – stengiuosi į juos neįsivelti. Stengiuosi daryti tai, ką suprantu ir galiu geriausiai.
– Na, bet tą išsiaiškinti buvo galima ir anksčiau, kokios yra galimybės. Parlamentas apskritai yra labai specifinė vieta, ir parlamentaro veikla yra labai specifinė.
– Ar gali nuspėti, kad britai grįš, kad Marine Le Pen taip „sustovės“, kad italai taip „sustovės“ – automatiškai keičiasi visa valdančioji paletė. Jie turi savo žalias idėjas ir t.t. Automatiškai keičiasi fonas, ir komiteto esmė.
– 33 tūkst. žmonių balsavo už jus, atidavė pirmumo balsus. Kaip jums atrodo tas sprendimas atsisakyti mandato, solidu?
– Apie solidumą mes nekalbame, kalbame apie atliktus darbus. O kurie nepapuolė, nesolidu? Turbūt pusė milijono sirgo už kitus. Tai aš dabar savo darbais ir noriu parodyti, kad tą dalyką padarysiu, ir tiražuosime tai Europoje. Turėdamas šešis susitikimus su žmonėmis Lietuvoje sakiau, kad nesvarbu, pateksiu į Europos Parlamentą ar ne, vis tiek darysiu šiuos du projektus.
– Aktyvioje rinkimų kampanijoje net nelabai dalyvavote, vos keli susitikimai. Kodėl?
– Manau, „valstiečiai“ padarė teisingą komandinį pristatymą, kiekvienas turi savo rolę, sritį, nes, pakartosiu patarlę „tik kvailas viską žino“, yra specifiniai dalykai. Aš buvau atsakingas už sporto sritį. Kai atvažiuojame penkiese į vieną vietą, nėra daug vietos save prezentuoti. Todėl buvau tuose susitikimuose, kur buvo aktualesnė sportinė tematika. Ten aš pristatinėjau savo projektus.
– Atsukęs laiką atgal, nesigailite, kad visa tai įvyko?
– Labai džiaugiuosi, kad susipažinau su labai daug įdomių žmonių. Procesai, kurie vyksta – yra labai daug žmonių, kurie nori palaikyti tas idėjas, ir ne tik palaikyti, bet ir prisijungti. Manau, netolimoje ateityje pamatysime rezultatus. O jie leidžia spręsti apie žmogų.
– Bet kuriuo atveju, daug kas gali būti nusivylę, kad atsisakėte mandato.
– O jei būčiau ėjęs, bet nepapuolęs, būtų taip pat.
– Tada žmonės nebūtų išreiškę pasitikėjimo, bet dabar juk išreiškė.
– Vietoj manęs ateina žmogus, kuris supranta. Žinome, kad bus krizė, reikės apginti Lietuvą iš finansinės pusės. Vis tiek, manau, ponas Jakeliūnas tikrai žino, ką darys Europoje. O aš tempsiu šį vežimą.
– Ar derinote su kažkuo prieš atsisakydamas mandato?
– Aš informavau. Ponas Karbauskis sakė, kad tokioje pačioje situacijoje buvo per praeitus rinkimus, kada buvo išrinktas, ir savo vietą atidavė Broniui Ropei.
– Tokių dalykų yra įvykęs ne vienas. Bet kuriuo atveju, politinė veikla – ne jūsų veikla, čia buvo toks spontaniškas sprendimas?
– Buvo labai gera patirtis.
– Buvo daug jus atkalbinėjančių?
– Mane sunku atkalbėti. Buvo žmonių, kurie reiškė savo nuomonę, ir teisingai argumentavo apie kardinalius mano gyvenimo pasikeitimus, buvo žmonių protingai kalbančių.
– Šie įvykiai iššaukė jūsų oponentų reakciją – jums buvo priminti mitingai 1988 metais, daugybė įvairiausių pasisakymų. Net ir kalbant apie tą patį mitingą – norite kažką paaiškinti, praėjus trisdešimčiai metų?
– Prašiau, kad Nemira padarytų žurnalistinį tyrimą. Ji net nežinojo, kad kažkas buvo parašęs kalbas, kad kažkas buvo suginęs žmones, kad tas pats ponas Brazauskas su ministrų taryba nusprendė, kad tokie ir tokie žmonės bus, kad aš esu numeris vienas sportininkas ir turiu ten būti.
– Turbūt reikia paaiškinti žiūrovams, kad 1988 m. vasario mėnesį buvo mitingas Katedros aikštėje, kur Jūs ir Juozas Baltušis kalbėjote.
– Ten buvo daugiau žmonių. Buvo suvaryti žmonės iš gamyklų, iš visur, į tą vietą. Greičiausiai buvo nurodymas iš Maskvos padaryti kontramitingą, kad mums patinka čia būti, šioje šalyje taip gyventi. Ir valdžia, ministrų kabinetas, nusprendė, kas ir kurią valandą vyks. Kalba buvo parašyta.
– Jums padavė kalbą, kurią turėjote perskaityti?
– Ta pati Roma Grimbergienė parašė kalbą, nors aš netikėjau, kad ji ateis ir tokius dalykus inicijuos. Su tuo susiję daug žmonių, kurių nenoriu viešinti – tie žmonės yra dar gyvi, kurie gali tai prisiminti. Žinau, kad visos „bačkos – ant manęs“. Aš tai priimu, nesigyniau, taip, buvau silpnas, kad nesipriešinau sistemai. Vieną kartą buvau silpnas, galiu tai pripažinti. Mane gąsdino dėl olimpiadų, dėl žmonos egzaminų. Sistema gąsdino.
– Jei gąsdino, buvote susitikęs su kažkokiais KGB veikėjais?
– Jie atvežė ir nuvežė, išsikvietė iš treniruotės, davė instruktažus. Man iš pradžių sakė, kad tai – susitikimas su studentais.
– Tuo metu dar studijavote žurnalistiką?
– Taip, buvau išrinktas geriausiu sportininku, tai tą geriausią sportininką tąsė po visą šalį. Iš pradžių sakė, kad tai bus susitikimas su studentais. Po to – kad ne tik su studentais, ir vyks aikštėje. Sakiau, kad ten neisiu. Tada su draugu galvojome, kaip į ligoninę atsigulti, gal pirštą ar ranką susilaužyti. Tada ponas Algirdas Kmieliauskas man pasakė, kad jei aš nevažiuoju, jo karjerai – galas. Tada mane atvežė ir turėjau kalbėti. Ką ten kalbėjau, net nežinau – bet esmė, kad išsigandau, ten buvau, atėjau į tą vietą, kas man nedarė jokios garbės.
– Turbūt sekėte pastaruosius įvykius šių metų pradžioje. Latvijoje buvo kilęs skandalas – Latvijos KGB paviešino duomenis ir apie tai, kad Valdis Valteris turėjo įsipareigojimų KGB nuo 1985 m. ir turėjo slapyvardį. Jūs po to mitingo neturėjote jokių kontaktų su ta organizacija?
– Ne. Ten turbūt buvo informatorių komanda ir t.t., bandė... Dar bendrabutyje palikau raštelį Pociui, kad jei negrįšiu, tai žinok, esu išėjęs „ant kampo“. Buvo toks slaptas butas prieš seną rusų dramos teatrą. Būdavo spaudimas. Tik buvo tiek gerai, kad su „Statybos“ komanda nevažinėjau – „Statybos“ komanda turėjo savo informatorių kažkokį, o „Sąjungos“ rinktinė – savo. Nebuvau priverstas nieko informuoti ir pan. Bet ta sistema veikė, buvo „brudna“ – reikia suprasti, kur mes gyvenome.
– Bet kuriuo atveju, tai, kad jūs apie tai kalbate, ir kad rinkimų kampanijos metu buvo apie tai kalbama – kaip jūs į tai reagavot?
– Noriu, kad tas dalykas būtų išviešintas, kad tie, kurie tai organizavo, būtų įvardinti. Jie turi pavardes, vardus, ir šiandien yra gyvi.
– Jūs juos atsimenate?
– Brazausko ministrų kabineto žmonės irgi yra gyvi, patys darė sprendimus. Norėčiau, kad tas dalykas „nuo manęs nueitų“, nes šiai dienai aš – vienintelis kalbu.
– Ar jums buvo grasinama kažkuo? Jau turėjote minčių važiuoti į NBA, nes po metų lyg išvažiavote...
– Ne, olimpiada, Seulas. Sakė, kad nevažiuosiu į Seulą, žmona neišlaikys valstybinių egzaminų, (dukra) Kristė – pusantrų metų. Gyvenimas toks.
– Skaudžiausias tai įvykis?
– Gyvenime – taip. O paskui muštis į krūtinę, kažkam pasakoti, tu buvai, nebuvai. Trisdešimt metų praėjo. Tegul mina. Bet taip yra, ką padarysi.
– Kai kas galėtų sakyti, kad jei ne tas atvejis, į NBA jūsų nebūtų išleidę. Kaip jūs pats vertinate?
– Taip ten sunku buvo išvažiuoti, bandė visokiausių teismų prikurti, mano pinigų nepasidalino sporto komitetas, „Statyba“ ir t.t. Bet taip, čia būtų priežastis, manau, jie būtų sukurpę kažką, kad aš vėluočiau bent sezoną, o kitą sezoną ateina kiti žaidėjai, komanda kitaip formuojasi, ir esi nereikalingas. Jau norėjo 1988 m. į NBA imti, bet buvo studijų baigimas, olimpiada, tada 1989 m. teko išvykti.
– Manote, tai, kad tuo metu neatsilaikėte spaudimui, lėmė, kad galėjote išvažiuoti į Ameriką?
– Nelyginu šių dalykų, nežinau.
– Įsivaizduokime hipotetinę situaciją. Tuo metu KGB struktūros galėjo jus laikyti savu ir patikimu?
– Dalykas yra tas, kad pildydamas, atrodo, 24 formas, dokumentuose neparašiau, kad mano giminės yra ištremti į Sibirą. Mano pusbrolis Algimantas Urmonas, kuris yra gimęs ten – neparašiau apie tą mamos giminės pusę. Jie mosikavo ta korta, kad turi pilną teisę manęs niekur neleisti.
– Gerai, ir pabaigai: jei dabar būtų sausis ar vasaris, kai jūs buvote Kalifornijoje, su jumis susisiekė Ramūnas Karbauskis, su visa ta patirtimi, kurią dabar jau turite, turbūt atsakymas būtų visai kitoks?
– Nemanau, kad su manimi dar susisieks, turbūt padės daryti tuos mano projektus, kiek įmanoma, jiems jis tikrai pritarė. Manau, ryšys tikrai bus ir su ta komanda, tikrai neatsiriboju nuo tos pagalbos, tikrai galime susitikti ir pasikalbėti, turėti bendrų reikalų. Jis turi Naisius, aš – Dubingius, mes pasikalbame apie kiškius, festivalius. Žmogus altruistas, daro daug gražių dalykų. Bet politika – kitokia nei altruizmas.