JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry pavaduotoja Victoria Nuland Europos ir Azijos reikalams užsiminė, kad Rusijos veiksmams priešinsis visas sunitų pasaulis. Tai buvo aliuzija į Rusijos aljansą su šiitais.
„Rusijos perspektyva yra oportunistinė. Jie vienijasi su šiitų režimais, nes tai vieninteliai Maskvos partneriai regione. Rusija remia Iraną pastaruosius dvidešimt metų prieš JAV. Taigi tai ne kas kita kaip šiitų ašies kūrimas. Be to, Rusijos Šiaurės Kaukaze nėra šiitų. Tai sunitų kovotojai kelia ir ateityje kels problemas Rusijai. O Iranui savo ruožtu naudinga, kad Rusija remia Armėniją ir spaudžia Azerbaidžaną. Taigi rusams vienytis su šiitais yra natūralu, tai geriausias pasirinkimas, kurį jie turi", - sako politinio islamo tyrinėtojas, Europos universitetinio instituto Florencijoje Roberto Šumano centro Viduržemio jūros regiono programos vadovas, profesorius Olivier Roy.
„Manau, kad tai ilgo laikotarpio aljansas. Paprasčiausiai Rusija niekada neturėjo gerų ryšių su sunitais. O šiitai yra pagrindiniai sunitų priešininkai. Rusija pasitelkia senąją prancūzų ir britų politiką - žaisti su mažumomis", - pridūrė profesorius.
Tačiau kaip teigia Europos politikos analizės centro (CEPA) analitikas Marius Laurinavičius, Rusija remia ne šiitus ar sunitus, o tuos, kurie tuo metu jai naudingi.
„Nemanyčiau, kad galėtume taip skirstyti. Žvelgiant istoriškai, kai Rusija buvo Sovietų Sąjunga, tai sovietai daugiausia remdavo socialistines jėgas. Tuomet galbūt ir galėjome skirstyti, kad labiau rėmė vienokio tipo jėgas. Bet kai kalbame apie dabartinę Rusiją, tai ji remia visokias politines jėgas – dešiniąsias, kairiąsias, sunitus, šiitus – svarbu, kad jos atitiktų Rusijos uždavinius“, - sako M. Laurinavičius.
Panašiai teigia ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius. Jo pasakojimu, Šaltojo karo laikais Sovietų Sąjunga aršiai konkuravo su JAV visuose regionuose, tarp jų ir Artimuosiuose Rytuose – kur ieškojo sąjungininkų arba stengėsi juos paveržti iš JAV. Ir tuomet, ir dabar Maskvai nebuvo svarbu, su kuo bendradarbiauti.
Šiitų trejetukas
M. Laurinavičius sako, kad šiuo metu žvelgiant į Rusijos aljansą su B. al-Assadu, Iranu ir Libano „Hezbollah“ gali susidaryti pirminis įspūdis, kad Rusija eina išvien su šiitais prieš sunitus, bet, jo nuomone, tai reiškia tik tiek, kad Maskvai ši koalicija padeda įgyvendinti jos interesus. Iš esmės tikriausiai Rusijai labiausiai imponuoja Irano, Sirijos režimo ir „Hezbollah“ antiamerikietiškumas.
Iraną nuo 1979 m. revoliucijos valdo teokratinis šiitų režimas. Tačiau šią šalį daugelis analitikų vadina valstybe, turinčia civilizacinį kodą, mat persai apie 550 m. prieš Kristų buvo įkūrę Persijos imperiją. Istorijos eigoje ši teritorija patyrė įvairias įtakas, tačiau regione aktyviai veikė Rusija ir Britanija, Naujausiais laikais – Jungtinės Valstijos.
1941 m. britai su rusais, motyvuodami Irano palankumu Vokietijai, nuvertė šachą Rezą Pahlavį, jo sūnaus Mohammado Rezos naudai. Šalis priešinosi svetimų jėgų dominavimui, todėl 1953 m. Mohammadas Reza buvo priverstas palikti Iraną ir vėl buvo grąžintas valdžion tais pačiais metais britų ir amerikiečių žvalgybų tarnyboms surengus perversmą. Bet provakarietiško ir autokratiško šacho dominavimas tetruko iki 1979 m. revoliucijos.
Iranas yra islamo šiitų respublika, bet etniškai ir religiškai šalis yra marga, todėl Teheranas labiausiai baiminasi užsienio valstybių įtakos tautinėms ir religinėms mažumoms. Nors Irano santykiai su Vakarais nuo revoliucijos buvo priešiški, šalis nuolat kaltinta terorizmo rėmimu, o Geroge W. Bushas net priskyrė Teheraną „blogio ašiai“, 2015 m. Iranas pasiekė sutarimą su Vakarų šalimis, Rusija ir Kinija dėl branduolinės programos apribojimo mainais į sankcijų panaikinimą.
Iranas neslepia ambicijų regione ir atvirai remia Sirijos B. al-Assado režimą: aprūpina ne tik ginklais, bet ir skiria patarėjus, antžemines karines pajėgas, tiekia žvalgybinius duomenis.
Sirijos B. al-Assado alavitai tik sąlygiškai priskiriami šiitų pakraipai. Alavitų mažuma Sirijoje sudaro 1/8 visuomenės. Kaip ir žydai, alavitai vadina save išrinktaisiais, tačiau, daugumos musulmonų sunitų požiūriu, jie yra atskalūnai. Basharo tėvas Hafezas al-Assadas išgavo šiitų dvasininko iš Libano išaiškinimą arba fatvą, kad alavitai nėra eretikai, bet priklauso šiitams.
„Hezbollah“ savo ruožtu yra tarsi valstybė Libano valstybėje: JAV ir Europos Sąjunga ją yra paskelbusios teroristine organizacija, tačiau „Hezbollah“ išvystė saugumo aparatą, turi politinę darbotvarkę ir teikia net socialines paslaugas savo kontroliuojamuose regionuose.
Sirijos pilietinio karo metu „Hezbollah“ nuosekliai remia B. al-Assadą, tačiau susiformavo ji per Libano pilietinį karą 1975-1990 m. 1982 m. Izraelis įsiveržė į Libaną norėdamas pasiekti iš pietinės Libano pusės veikiančius palestiniečių kovotojus, tačiau tai privertė susiburti šiitus, kurie pakluso dvasinei Irano ajatolos Ruholla Chomeinio valdžiai.
Barackas Obama 2010 m. apibūdino „Hezbollah“ kaip techniškai pajėgiausią teroristinę organizaciją pasaulyje. „Hezbollah“ ilgą laiką priklausė nuo Sirijos ir Irano palaikymo.
Maskva siekia sukurti ašį: Rusija-Iranas-Sirija
Europos politikos analizės centro (CEPA) analitikas M. Laurinavičius teigia, kad Maskva partnerius pasirenka pagal tuometinius savo interesus, nepaisydama, ar tai sunitai, ar šiitai.
Sovietų Sąjunga ir Rusija rėmė ir remia palestiniečių organizacijas – Palestinos išlaisvinimo organizaciją, „Fatah“ ir „Hamas“, nors pastaroji Vakaruose laikoma teroristine organizacija. Tai yra sunitiškos organizacijos, nors PIO ir „Fatah“ su terorizmu Vakaruose paprastai nesiejamos.
„Tačiau tokia sunitiška valstybė kaip Saudo Arabija (oficiali jos valstybės doktrina vahabizmas – DELFI) niekada per visą sovietinį laikotarpį neturėjo diplomatinių santykių su Maskva. Ir nors sovietai labiau palaikė kairiuosius judėjimus Šaltojo karo metu, šiitų ir sunitų kontekste jie žaidė abiejose pusėse“, - sako M. Laurinavičius.
Taigi, pasak pašnekovo, istoriškai negalima sakyti, kad Rusija buvo linkusi sieti savo tikslus tik su viena musulmonų sekta, bet ne kita.
„Ką mes matome dabar? Ryšiai su palestiniečių judėjimais išlikę, jie niekur nedingo. Bet pagrindinis Rusijos tikslas Artimuosiuose Rytuose – Irano-Rusijos-Sirijos ašis. Tai jei alavitus galime priskirti šiitams (nors yra dėl to besiginčijančių), tai šiuo metu galime daryti prielaidą, kad pagrindinį aljansą bandoma sukurti su šiitų jėgomis“, - sako M. Laurinavičius.
M. Laurinavičiaus nuomone, minimos ašies Maskvai reikia įgyvendinant pagrindinį tikslą – paminti JAV interesus regione.
Rusijos Kaukazas – radikalizuojasi
Šalia globalių tikslų Rusija turi ir smulkesnių, apie kuriuos jau kalba ir įvairūs analitikai bei žurnalistai. Kaip savo straipsnyje yra rašęs buvęs Estijos saugumo tarnybos vadovas Eerikas-Niiles Krossas ir konsultantė užsienio politikos klausimais Molly K. Mckew, dienraščio „Novaja Gazeta“ tyrimas atskleidė, kad Rusija eksportavo kovotojus iš Šiaurės Kaukazo į Siriją. Pradedant 2011 m. Rusijos FSB įkūrė saugius kelius Šiaurės Kaukazo kovotojams per Turkiją ir aprūpino juos reikiamais dokumentais.
„2012 m. pabaigoje rusiškai kalbantys džihadžiai ėmė vykti į Siriją. Remiantis vietos žvalgybiniais šaltiniais, kurie sekė jų judėjimą ir veiklą, rusakalbiai derino „Islamo valstybės“ suvienijimą Sirijoje ir Irake, sukurdami dabartinį „Islamo valstybės“ pavidalą“, - rašoma Eeriko-Niiles Krosso ir Molly K. Mckew straipsnyje.
Šiaurės Kaukazo tautos daugiausia priskiriamos musulmonų sunitų pakraipai, taigi išsiuntusi juos kautis už islamo kalifato kūrimą, Rusija vienu šūviu nušovė du zuikius – atsikratė kovotojų ir suformavo „Islamo valstybei“, bent žodžių prasme, priešišką koaliciją su al-Assadu ir Iranu.
Vladimiras Putinas interviu CBS gana aiškiai pasakė: „Daugiau nei 2000 kovotojų iš Rusijos ir buvusių sovietinių respublikų yra Sirijos teritorijoje. Jie gali grįžti pas mus. Todėl vietoje to, kad lauktume, kol jie grįš, mes geriau padėsime al-Assadui sudoroti juos Sirijos teritorijoje“.
Šiaurės Kaukazo problemomis besidomintis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Gražvydas Jasutis teigia, kad Rusijos strategija – eksportuoti radikaliuosius kovotojus kovoti už ISIS yra protinga trumpuoju laikotarpiu. Ar Rusija sunaikins savo eksportuotus kovotojus, priklausys nuo to, ar Maskva atakuos ISIS. Iki šiol Vakarų analitikai pabrėžė, kad Rusija savo smūgiais labiausiai pakenkė prieš al-Assadą kovojančiai nuosaikiajai opozicijai, bet ne „Islamo valstybei“.
„Galima net įžvelgti konspiracijos teoriją: Rusija permetė kovotojus į „Islamo valstybę“, Sirijoje konfliktas eskalavosi ir dabar Rusija naudoja karines pajėgas įgyvendindama savo interesus, apgindama al-Assadą“, - sako G. Jasutis.
Šiaurės Kaukaze pastaraisiais metais augo radikaliojo sunitiškojo islamo – salafizmo arba vahabizmo – įtaka ir tai kėlė įtampą su tradicinėmis musulmonų sunitų bendruomenėmis, kurios priskirtinos sufizmo atmainai. Tai mistinė islamo srovė, gimusi ir išplitusi Centrinėje Azijoje.
Tačiau ar dėl radikalaus sunitiškosios pakraipos islamo plitimo Šiaurės Kaukaze Rusija stojo al-Assado ir Irano pusėn? G. Jasutis sako, kad ne: „Rusijos interesai žymiai platesni, todėl reikia žiūrėti į platesnį paveikslą. Rusija kiek anksčiau norėjo grįžti į tarptautinę areną. Ji sugrįžo, tapo svarbi, dabar jos nuomonės paisoma. Kalbant apie religinę musulmonų skirtį, tai Rusija su visais bando palaikyti ryšį ir daryti įtaką. Prisirišimas prie vienos religinės grupės būtų žalingas pačiai Rusijai“.
Kaip SSRS žaidė Irano-Irako kare
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius E. Račius teigia, kad Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga ir JAV konkuravo įvairiuose regionuose, tarp jų ir Artimuosiuose Rytuose. Pasak jo, primityviai skirstant galima sakyti, kad Šaltojo karo metais proamerikietiškumu labiau pasižymėjo regiono monarchijos – Saudo Arabija, Kataras, Bahreinas, Marokas ir Jordanija.
Ikirevoliucinis Iranas ir monarchinė Libija taip pat buvo proamerikietiškame aljanse, bet pasikeitus režimams pasižymėjo antiamerikietiškumu.
„Primityviai tariant, monarchijos buvo labiau antitarybinės, tuo tarpu didelė dalis nemonarchinių režimų regione priklausė vadinamų neprisijungusių valstybių blokui, kuris iš esmės buvo antiimperialistinis ir antikolonialistinis“, - sako ekspertas.
Bet, pavyzdžiui, didžiausia arabų valstybė Egiptas istoriškai balansavo: tarp 1952 ir 1970 m. metų šalies režimas buvo promaskvietiškas, bet mirus Gamaliui Abdel Nasserui, Egiptas pasuko priešinga linkme ir tapo Jungtinių Valstijų sąjungininku. Egipto taikos sutartis su Izraeliu laikoma Artimųjų Rytų stabilumo garantu.
E. Račius atkreipia dėmesį, kad Izraelio vaidmuo Šaltojo karo metais regione buvo esminis: kadangi pagrindinis Izraelio sąjungininkas buvo JAV, tai Sovietų Sąjunga prisiėmė arabų palaikytojo vaidmenį.
„O su tokiomis valstybėmis kaip Sirija, kurioje režimas buvo socialistinis, sovietus siejo ne tik interesai, bet ir ideologija. Neatsitiktinai, Sirijoje Sovietų Sąjunga įkūrė atramos tašką – jūrų bazę nedideliems laivams Tartuse", - sakė politologas.
E. Račius pažymi, kad JAV ir Sovietų Sąjungos parama atitinkamiems režimams bei tų režimų ištikimybė didžiosioms valstybėms buvo gana sąlygiška. Tačiau rusai visuomet pasižymėjo pomėgiu žaisti keliose pusėse.
Pavyzdžiu galima pasitelkti 1980-1988 m. Irano ir Irako karą. Nors Irake šeimininkavęs Saddamas Husseinas buvo prosovietiškas, bet JAV šiame kare pasirinko remti Iraką prieš Iraną.
„Sovietų Sąjunga šitame keistame žaidime tarp Irano ir Irako rėmė abi puses. Jungtinės Valstijos rėmė tik Iraką, o sovietai abi puses, nepaisant fakto, kad Iranas buvo islamiškas, o Sovietų Sąjunga afišavosi kaip ateistinė. Bet jie turėjo bendrų interesų. Irano antiamerikietiškumas po 1979 m. imponavo sovietams ir jie ieškojo aljanso net su tokia valstybe, kuri buvo sukurta religiniu pagrindu", - sako E. Račius.
Po Šaltojo karo Artimųjų Rytų regionas išslydo iš Rusijos rankų, vienintelė likusi patikima sąjungininkė buvo Sirija, o su Iranu Maskvos santykiai buvo pragmatiški.
E. Račius teigia, kad Maskva B. al-Assado režimą palaiko paprasčiausiai todėl, kad taip bando neprarasti savo įtakos regione. Iki konflikto Sirijoje Rusija, išskyrus B. al-Assadą, nebeturėjo partnerių, tačiau šiuo metu ji bendrauja ir bendradarbiauja ne tik Sirijos režimu, bet ir Iranu, Egiptu, Iraku, kalbasi su Izraeliu.