Valstybės saugumo departamentas savo kasmetinėse ataskaitose visuomenei išskiria daugybę Rusijos įtakos sklaidos įrankių. Tačiau tarpukariu pagrindinis Maskvos ginklas buvo lietuvių neapykanta Lenkijai dėl okupuotos istorinės sostinės Vilniaus, pagrindinė strategija – pleištas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tai neleido sukurti jokios vieningos Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos, Lietuva Vakaruose buvo vertinama kaip ant sovietų kabliuko pasimovusi valstybė.
Tačiau buvo vienas diplomatas, kuris iš dalies perkando Berlyno ir Maskvos tikslus priešinti Lietuvą su Lenkija, bet ir jis nieko nepešė, nes mašina buvo jau įsibėgėjusi.
Tačiau S. Lozoraičiui nepavyko: 1934 m. sausio 26 d. lenkai turėjo pasirašę nepuolimo sutartį su Adolfo Hitlerio Vokietija, 1932 m. liepos 25 d. pasirašė ir po dvejų metų atnaujino nepuolimo sutartį su SSRS – lietuvių su jų nesibaigiančiais reikalavimais Varšuvai nereikėjo. O Baltijos Antantę, prie kurios formavimo pati prisidėjo, Maskva panaudojo savais tikslais.
Baltijos Antantę skatino sovietai
Kaip teigia Lietuvos užsienio politiką tarpukariu nagrinėjantis Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius, Baltijos Antantės suformavimą 1934 m. pradžioje stimuliavo pati Maskva.
Ir koks paradoksas: kai SSRS pateikė Lietuvai ultimatumą, be kitų dalykų, Lietuva buvo kaltinama karinės santarvės su Latvija ir Estija sudarymu – esą ji nukreipta prieš Maskvą.
Pasak istoriko, įdomiausia, kad sovietai meistriškai manipuliavo gandais, kad įtikintų Taliną ir Rygą jungtis į santarvę su Lietuva, mat mūsų kaimynai visiškai nenorėjo gadinti santykių su Lenkija.
Kas juos tuomet įtikino? A. Kasparavičius sako, kad didžiausią poveikį turėjo sovietų paskleisti gandai apie slaptas Varšuvos derybas su SSRS dėl Baltijos valstybių valstybingumo.
Vokiečių ir sovietų diplomatai tarėsi tarpusavyje
Kaip pasakoja A. Kasparavičius, Baltijos Antantę buvo siekta sukurti 1919-1925 m., tačiau vis nesėkmingai. Vienas svarbesnių projektų – Didžioji Baltijos Antantė, į kurią įeitų Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija. „Tik tokių penkių valstybių sąjunga buvo įsivaizduojama kaip politiškai ir kariškai reikšminga prieš SSRS ir Vokietiją“, - teigia istorikas.
Tačiau vokiečiai ir sovietai šiam projektui karštligiškai priešinosi ir visuomet palaikė Lietuvą, kuri negalėjo eiti į sąjungą su istorinę jos sostinę Vilnių 1920 m. spalį okupavusia Lenkija.
Istorikas Zenonas Butkus savo straipsniuose yra įrodęs glaudų Vokietijos ir SSRS diplomatų bendradarbiavimą Baltijos šalyse. Tai nebuvo vien įprasti diplomatiniai kontaktai, tai buvo suderinta politika.
„Šia politika siekta, kad Baltijos šalys, kaip ir kitos valstybės, esančios tarp Vokietijos ir SSRS, nesudarytų jokios sąjungos, kad išliktų paskiros, viena nuo kitos izoliuotos, kad net neturėtų suderintos užsienio politikos, žodžiu, kad Rytų ir Vidurio Europoje neatsirastų jokio karinio-politinio bloko, kuris ateityje galėtų sulaikyti Vokietijos ekspansiją į Rytus, o SSRS – į Vakarus. Jų nuomone, Baltijos šalys turėjo tapti jas jungiančiu tiltu, o ne jas skiriančiu ir Anglijos ar Prancūzijos įtakoje esančiu barjeru. Tiek SSRS, tiek Vokietija Baltijos šalis tarpukaryje norėjo laikyti lyg užkonservuotas, nepasiruošusias gynybai, nepasirūpinusias savo saugumu, lyg kokiame šaldytuve, iš kurio prireikus galima būtų pasiimti ir pasidalinti“, - straipsnyje „Vokietijos ir SSRS diplomatinis bendradarbiavimas Baltijos šalyse 1920-1940 m.“ - rašė Z. Butkus.
Paskirtas po nepavykusio pučo prieš A. Smetoną
Kaip pasakoja A. Kasparavičius, S. Lozoraičiui tapus užsienio reikalų ministru prasideda derybos dėl Baltijos Antantės be Lenkijos ir Suomijos. Lenkija tuo metu jau buvo sudariusi nepuolimo paktą su Vokietija, Suomija nebesidomėjo tokia sąjunga, nes buvo pradėjusi tapatintis su Skandinavijos valstybėmis: žvalgėsi į Norvegiją, Švediją, Daniją.
„Sovietų Sąjungos pasiuntinys Kaune Michailas Karskis pas premjerą Juozą Tūbelį ir prezidentą A. Smetoną šiuo klausimu lankėsi dar iki ateinant S. Lozoraičiui. Dėl tokio paties pavyzdžio sąjungos buvo atėjęs ir pas užsienio reikalų ministrą Dovą Zaunių. J. Tūbelis ir A. Smetona lyg tai duoda M. Karskiui tam tikrus pažadėjimus, kad gal tikrai tokia Baltijos Antantė, be Lenkijos, atitiktų Lietuvos interesus. Apie Suomiją net nebekalbama, nes jos šis projektas visai nebedomino“, - teigia istorikas.
Pasak pašnekovo, oficiali rusų versija – politinis-diplomatinis Baltijos valstybių susivienijimas sustiprintų tarptautinį šių šalių tarptautinį svorį ir padėtų spirtis nacistinės Vokietijos ir Lenkijos politinei įtakai regione. Iš esmės lietuviams toks projektas pasirodė gana geras: Lenkija daug kam atrodė didžiausia grėsmė, Vokietija buvo pavojinga dėl Klaipėdos krašto.
„Bet atsiranda kelmas, ant kurio tas vežimas stoja. Tai užsienio reikalų ministras iki S. Lozoraičio – D. Zaunius. Jis pradeda įtarti, kas vyksta. Maždaug penkiolika metų Maskva buvo kategoriškai prieš, visais įmanomais būdais priešinosi – ir šantažu, ir diplomatinėmis priemonėmis, bet staiga tampa šios sąjungos lobiste, pati kelia šią idėją. Jam kyla įtarimų. Dar prieš D. Zauniui pasitraukiant iš užsienio reikalų ministro posto, jam siūloma atvykti į Maskvą aptarti detaliau tų klausimų, bet jis pareiškia, kad jis nelabai vyks ir galbūt galėtų vykti tik tokiu atveju jei į Maskvą kartu važiuotų ir kitų Baltijos valstybių ministrai. Pavieniui, jo manymu, nėra prasmės važiuoti“, - sako A. Kasparavičius.
Jo pasakojimu, sovietų pasiuntinys M. Karskis ėmė skųstis A. Smetonai ir J. Tūbeliui, kad su D. Zauniumi neįmanoma dirbti – jis užsispyręs, provokiškos orientacijos. Pasiuntinys svaido užuominas, esą ministrą reiktų paspausti ar net pakeisti.
Tačiau sovietų užmačioms pasitarnauja net aplinkybės. 1934 m. birželio mėnesį buvusio premjero ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro rėmėjai prieš A. Smetoną surengia nesėkmingą pučą, vadovaujamą generolo Petro Kubiliūno. Pastarasis buvo geras D. Zauniaus bičiulis. Dar blogiau, kad D. Zaunius buvo A. Voldemaro mokinys ir palaikė su juo bičiuliškus santykius. „Tas perversmas padaro tokią meškos paslaugą: kaip pučistų bičiulis jis turi trauktis iš Užsienio reikalų ministerijos“, - sako A. Kasparavičius.
Lietuva turėjo tapti sovietų agente Baltijos Antantėje
Naujai paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pirmojo savo oficialaus vizito išvyko į Maskvą. Ten sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas patikina naują ministrą, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis Baltijos Antantė būtų labai naudinga Lietuvai ir visam regionui.
Negana to, jis išgauna S. Lozoraičio pažadą, kad sudariusi Baltijos Antantę Lietuva teiks prioritetą SSRS ir Lietuvos „džentelmeniškam susitarimui“, kuris buvo pasirašytas kaip slaptas protokolas prie 1926 m. rugsėjo mėnesio Lietuvos ir SSRS nepuolimo sutarties. Šiuo dokumentus pasirašė valstietis liaudininkas Mykolas Sleževičius.
„Džentelmeniško susitarimo“ esmė tokia, kad Lietuva įsipareigojo informuoti Sovietų Sąjungos vadovybę visais savo santykių su Baltijos šalimis, Lenkija, Vokietija ir Vakarų valstybėmis klausimais.
„Iš esmės tai reiškia, kad Lietuva turėjo veikti kaip Sovietų Sąjungos agentė Baltijos Antantėje. Rusai kontroliuoja Lietuvą, Lietuva kontroliuoja Baltijos Antantę – situacija pakankamai tvarkinga“, - sako A. Kasparavičius.
Kaip Maskva skleidė gandus
Baltijos Antantės kūrimas turėjo savų niuansų. Trijų mažų valstybių sąjungą sveikino praktiškai visos Vakarų valstybės, nes jos į Lietuvą, Latviją ir Estiją žiūrėjo kaip į geopolitinį vienetą. Šis žingsnis buvo traktuojamas kaip judėjimas gilesnio bendradarbiavimo, o galbūt konfederacijos, link.
Tuo pat metu rusai vedė derybas su Prancūzija dėl dvišalio Prancūzijos ir SSRS savitarpio pagalbos pakto sudarymo, kuris SSRS buvo kur kas svarbesnis nei Baltijos Antantė. Šia sutartimi siekta apsupti ir sulaikyti besiskleidžiančią nacių Vokietijos įtaką. Prancūzija ilgą laiką nepripažino Sovietų Sąjungos ir žiūrėjo į ją įtariai. Baltijos Antantės suformavimas, pasak A. Kasparavičiaus, prancūzams sukūrė iliuziją, kad sovietai atsisakė geopolitinių ambicijų Baltijos jūros šiaurryčių regione.
Tačiau sudaryti Baltijos Antantę be Lenkijos rusams nebuvo lengva, nes reikėjo įveikti Latvijos ir Estijos pasipriešinimą. Talinas ir Ryga turėjo tiesioginę sieną su SSRS, todėl laikė ją pagrindine grėsme. Joms Lenkija atrodė reikalinga, tuo tarpu Lietuva pagrindine grėsme laikė Lenkiją, nors S. Lozoraitis vėliau ir išgarsėjo memorandumu dėl santykių gerinimo su Varšuva.
„Kaip dabar įtikinti latvius ir estus, kad sąjunga Lietuva joms naudinga, net jei Lenkija tam nepritaria ir to nenori? Lenkija tam praktiškai priešinosi. Bet buvo rastas sprendimas“, - pasakoja A. Kasparavičius.
Pasak istoriko, diplomatiniuose sluoksniuose apie 1933 m. pabaigą ėmė sklisti gandai, kad Lenkija Maskvai siūlo susitarti dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės garantijų.
„Suprantate, latviai, estai ir lietuviai sau už nugaros išgirsta, kad vyksta kažkokios derybos tarp Maskvos ir Varšuvos, kad Maskva ir Varšuva joms nežinant saugos jų nepriklausomybę. Šitie gandai pradėjo cirkuliuoti iškart po to, kai buvo pasirašyti Lenkijos-Vokietijos nepuolimo sutartis. Ji buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus visai Europai, nes apie tai, kad tarp A. Hitlerio ir Juzefo Pilsudskio vyksta derybos dėl nepuolimo sutarties, niekas nežinojo: derybos vyko trumpai, buvo slaptos. Sutartis pasirašyta 1934 m. sausio 26 d. ir skelbė, kad valstybės viena kitos nepuls, tarp jų – taika. Tai vyksta tuo metu, kai visi pradeda suprasti, kas yra nacizmas, fašizmas ir panašiai. Visiems pradeda atrodyti, kad Lenkija tampa vos ne Vokietijos sąjungininke. Ir viskas vyksta slaptose derybose! Šiame kontekste po dviejų-trijų savaičių pasklinda gandai, kad tas pats J. Pilsudskis jau Rytuose veda derybas su Maskva dėl Baltijos valstybių valstybingumo saugojimo. Latviai ir estai sukrunta, latviai labai nusivylė Lenkija, išsigando. Taip įvaromas plyšys tarp latvių, estų ir Lenkijos“, - pasakoja A. Kasparavičius.
Nesėkmė su Lenkija
Neilgai trukus po Baltijos Antantės sudarymo S. Lozoraitis prezidentui įteikė memorandumą dėl Lietuvos santykių su Lenkija. Kaunui nedelsiant reikėjo ieškoti kompromiso su Lenkija, nes iš Vokietijos kilo grėsmė netekti Klaipėdos, galbūt ir nepriklausomybės. A. Smetona leido ministrui imtis iniciatyvos.
Nors A. Kasparavičius netiesiogiai kritikuoja memorandumą teigdamas, kad jo preambulėje buvo įtvirtinta nuostata, esą karo artimiausiais dešimtmečiais Europoje nebus, tačiau kitų istorikų ar politologų S. Lozoraitis vertinamas už tai, kad sugebėjo įžvelgti Lenkijos svarbą Lietuvos saugumui ir siekė atsiplėšti nuo Berlyno-Maskvos ašies intensyvindamas santykius su kitomis Vakarų valstybėmis, pasitelkti Tautų Sąjungą.
„„Didžiausia geopolitinė klaida Pirmosios Respublikos laikotarpiu turbūt buvo ta, kad bandėme pasitelkti Sovietų Rusiją ir Vokietiją kaip geopolitinius veiksnius, galinčius atsverti Lenkijos įtaką ar padėti ginče dėl Vilniaus. Susiformavo paradoksali situacija, kai „arbitru“ dėl Vilniaus rinkomės ne britus ar Vakarų tarptautines institucijas (kad ir kokis silpnos jos bebūtų), o tas galias, kurios labiausiai nenorėjo, kad Vidurio Europos susikurtų stabili ir draugiškai sugyvenanti valstybių juosta. Taip tapom savotiškais geopolitiniais „įkaitais“, apie mus buvo kalbama kaip apie „sovietų ir vokiečių kūdikį“. Tai geopolitinė pamoka, kuria turime išmokti šiandien. Turime ieškoti receptų, kaip su kitomis Baltijos ir Vidurio Europos šalimis kurti stiprų geopolitinį bokštą visos Europos Sąjungos pilyje. Tai mažintų mūsų priklausomybę nuo kai kurių didžiųjų valstybių geopolitinių žaidimų. Tiesa, visa tai reikėtų daryti gerbiant vienas kito politinį savarankiškumą“, - sako Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas.
S. Lozoraitis šūkį „mes be Vilniaus nenurimsim“ pakeitė „Lietuvos nepriklausomybė svarbiau už Vilnių“. Kaip rašo istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys, S. Lozoraitis taip matė Lietuvos geopolitinę situaciją: „Klaipėdą mes turim, bet jai gresia didelis pavojus, Vilniaus mes neturim ir negalim tikėtis artimiausiu laiku jo atgauti, tad turim ginti Klaipėdą visomis priemonėmis, kurios nepažeidžia mūsų juridinės pozicijos Vilniaus klausimu“.
A. Kasparavičius sako, kad S. Lozoraičio memorandume buvo dvi svarbiausios tezės: pirma, reikia gerinti santykius su Lenkija, antra, Lietuva atnaujins diplomatinius santykius su Lenkija, jei Varšuva grąžins Lietuvai Seinus ir Druskininkus bei nedideles teritorijas aplinkui.
„Bet apie Vilnių jokios kalbos nebus, rašo S. Lozoraitis. Bus labai gerai, anot jo, jei bent Vilniaus krašto lietuviai gautų kultūrinę autonomiją Lenkijoje“, - teigia istorikas.
„Ministras tą viziją bando realizuoti. Jis susitinka su Lenkijos užsienio reikalų ministru Jusefu Becku Ženevoje vykstant Tautų Sąjungos sesijai ir išdėsto savo siūlymus, bet pulkininkas J. Beckas yra labai tvirtas ir nepalenkiamas: jokių nuolaidų, jokių Seinų, jokių Druskininkų – tai esą tik Lietuvos ministro sapnai. Lietuva arba atkuria diplomatinius santykius pagal esamą situaciją, arba padėtis lieka, kokia buvusi“, - sako A. Kasparavičius.
S. Lozoraitis bandė deryboms pasitelkti britus ir prancūzus, bet nesėkmingai. Britai rekomendavo iškart atkurti santykius su Lenkija esamomis aplinkybėmis, prancūzai jau buvo sudarę savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga ir Lietuvos bei Lenkijos situacija ypatingai nesidomėjo: siūlė laukti ir stebėti situaciją.
Viską išsprendė 1938 m. Varšuvos ultimatumas Lietuvai. Kaunas, kiek pasvarstęs, nutarė nusileisti Lenkijos reikalavimams ir atkūrė diplomatinius santykius su Varšuva be jokių išankstinių sąlygų.
„Kodėl Lietuvai buvo reikalingi Seinai ir Druskininkai? Aš galvoju, kad kol vyko slaptos derybos, viskas buvo gerai, bet kai planas turėjo būti pateiktas visuomenei, šioji nebūtų supratusi, kodėl atnaujinami normalūs diplomatiniai santykiai su Lenkija, atkuriami ekonominiai ryšiai, susisiekimas, kultūriniai mainai, o Lietuva negauna nieko. Reikėjo parodyti, kad Lenkija daro nuolaidas. Paaiškėjo, kad Lenkijos politinis elitas buvo nepasiruošęs netgi tokiam minimaliam kompromisui kaip Seinai ir Druskininkai“, - sakė A. Kasparavičius.
2015 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Seime vyks konferencija apie Lietuvos užsienio politiką, skirta S. Lozoraičio atminimui. DELFI yra oficialus šios konferencijos rėmėjas. Įtakos straipsnio turiniui tai neturi.