V. Matijošaitis gimė Vičiūnuose, Kaune, kur augo kartu su vyresniais broliu ir seserimi, bet pamena, jog pirmagimio statusas nesuteikdavo jokių privilegijų.
„Tėvai buvo griežti ir jeigu tu pajėgus pakelti šluotą, vadinasi, turėdavai šeštadieniais tvarkyti namus ir blizginti grindis – net ir po lova“, – prisimena V. Matijošaitis.
Dabartinis Kauno meras pasakoja, jog tik pirmoje klasėje sužinojo, kad jo tikrasis vardas – Visvaldas: „Pamenu, kaip pirmąją dieną mokykloje mokytoja skaitė vardus ir tikrino, ar visi atvyko. Tada ji tarė – „Visvaldas“. Girdžiu, jog vardas panašus į mano, dairausi, ar niekas kitas nesistoja. Nesuprantu, ar kreipiasi į mane. Vis dėlto atsistojau ir tądien pirmą kartą supratau, kad esu ne Valdas, kaip mane visi šeimoje vadino, o Visvaldas.“
Beje, tikrasis vardas taip ir liko tik mokytojos lūpose, o klasės pirmūnui V. Matijošaičiui draugai sugalvodavo vis naujų pravardžių: „Buvau labai smulkus, tad mane vadindavo „kroška“ – trupinėliu.“
Inžinerijos studijos padėjo atrasti gyvenimo meilę
V. Matijošaitis prisimena, jog mama niekada netikrindavo jo pažangumo mokykloje ir akcentuodavo, kad dėl to turėtų rūpintis tas, kuris mokosi.
„Mama niekada nedarė spaudimo ir sakydavo, kad mokausi dėl savęs, o ne dėl jos. Žinojau, kad mano pažymių niekas netikrins, bet asmeninis noras buvo stipriausia motyvacija“, – pasakoja verslininkas.
Žinia apie tėvų skyrybas V. Matijošaičio gyvenimą netikėtai pakeitė į gerąją pusę, o visa šeima tapo artimesnė: „Tėvui išėjus, šeima susivienijo, susirinkdavome visi, pradėjome švęsti gimtadienius. Nežinau, kodėl, bet anksčiau to nebūdavo.“
Atėjus laikui rinktis studijas, dėdė sūnėną įkalbinėjo tapti gydytoju, tačiau jis suprato, kad geriau klausytis savo širdies, kuriai įdomūs buvo garažai ir tepalai. V. Matijošaitis nepaklausė visų, kurie sakė, kad gydytojai ne tik geri vyrai, bet ir žentai, ir įstojo į Vilniaus inžinerijos ir statybos institutą.
V. Matijošaitis pamena, jog universitete susipažino ir su būsimąja žmona Irena.
„Susitikimoe trečio kurso pradžioje, kasmetiniame studentų renginyje. Irena buvo geografijos mokslų studentė. Vėliau susitikinėdavome kavinėse, eidavome į „Hiperbolės“ koncertus. Su dviem draugais sugalvojome vedybų maratoną ir susitarėme kiekvienas vesti savo išrinktąją kas savaitę, tačiau aš pavėlavau ir su Irena susituokiau ne pagal mūsų planą“, – su šypsena prisimena V. Matijošaitis.
Dieną kriminalistas, vakare – gėlių pardavėjas
Verslininko gyvenimas pasikeitė gimus pirmajam sūnui – tada teko atsisakyti mechaniko specialybės ir eiti dirbti milicijoje.
„Dirbau patruliu, po to kriminalistikos skyriuje. Paieškos padalinyje tekdavo bendrauti su įvairiais žmonėmis. Per tą laiką visko mačiau“, – su siaubu prisimena V. Matijošaitis.
Norėdamas atitrūkti nuo nemalonumų darbe, V. Matijošaitis užsiimdavo gėlininkystė ir su žmona parduodavo rožes: „Kol esi jaunas ir turi jėgų, gali dirbti daugiau darbų. Taip ir aš – eidavau miegoti po vidurnakčio, naktimis dirbdavau, kai statėmės namą – padėdavau statybininkams.“
Kai verslininko sūnui sukako treji, šeima pradėjo galvoti apie dar vieną atžalą. Deja, medikai perspėjo, kad bandymai gali būti nesėkmingi.
„Sužinoję, kad nepatartina susilaukti dar vieno vaiko, pradėjome svarstyti apie įsivaikinimą. Tuo metu Armėniją sukrėtė didžiulis žemės drebėjimas. Ten žuvo daug žmonių, liko daug našlaičių. Pamanėme, kad apleistiems vaikams galėtume suteikti prieglobstį. Tačiau armėnai atsisakė priimti pagalbą ir tikino, kad savo šalies vaikais pasirūpins patys“, – iki šiol su teigiama nuostaba apie armėnų pasiaukojimą ir meilę pasakoja V. Matijošaitis.
Verslas prieš 20 metų – išgyvenimo žaidimas
Vis dėlto šeimai pavyko susilaukti dar vieno sūnaus ir V. Matijošaitis ieškojo būdų, kaip išlaikyti šeimą, todėl verslas į gyvenimą atėjo neatsitiktinai: „Dvi mamos frazės – mokykis dėl savęs ir išlaikyk savo šeimą – man buvo kaip taisyklės. Iš pradžių užsiėmiau įvairiausių daiktų prekyba. Pamenu, buvau toks užsiėmęs, kad namo grįždavau tik persirengti.“
V. Matijošaitis pripažįsta, kad tuo metu užsiimti verslu buvo pavojinga.
„Ne kartą patyrėme reketą, grasinimus. Rusijoje egzistavo toks „užaugintos kiaulės“ terminas. Su tavimi dirba, prekiauja, pasiekia tam tikrą pelną, o paskui atsikrato. Manau, daug lietuvių buvo užkasti“, – pavojingą verslui laikotarpį prisimena V. Matijošaitis.
Tačiau verslininką lydėjo sėkmė – laikui bėgant, V. Matijošaičio valdoma žuvies perdirbimo įmonė vykdė tarptautinius užsakymus ir įsitvirtino Lietuvos bei užsienio rinkoje.
Kaune gyvenantis V. Matijošaitis dažnai priimdavo svečius iš užsienio, kurie buvo vieni pirmųjų verslininko aplinkoje pastebėję tragišką Kauno gatvių situaciją: „Prisimenu, kaip viešbutį pasiekdavome važiuodami lankstais, nes gatvėse būdavo vienos duobės. Tada tekdavo išgirsti diskusijų apie tai, kaip Kaunas kelių negali susitvarkyti. Kelis kartus bandžiau su tuometiniu meru pasikalbėti, bet pasijuokdavo, ir viskas.“
Susitaikyti su netektimi padeda naujos pareigos ir draugė
Nesulaukęs atsako iš tuometinės valdžios, V. Matijošaitis inicatyvą paėmė į savo rankas: „Mus erzino tai, kad pokyčiai mieste neateina pakankamai greitai, tad kartu su žmona tapome Kauno miesto tarybos nariais.“
V. Matijošaitis prisimena, kad daug dalykų darydavo kartu su žmona ir abu stengėsi paisyti vienas kito poreikius, todėl ir pykčių nebuvo daug – jeigu jis eidavo į medžioklę, žinodavo, kad privalo grįžti iki spektaklio, į kurį labai norėtų nueiti Irena.
Žinomas vyras atvirauja, kad, net ir praėjus beveik penkeriems metams po žmonos netekties, skausmas dar nespėjo atslūgti.
„Dirbant Kauno miesto meru ir daug laiko praleidžiant su nauja gyvenimo drauge Loreta lengviau išgyventi skausmą, tačiau tai tikrai nepraėjo. Draugai patarė išsikraustyti iš namo, kuriame žuvo Irena, tačiau ten viskas ypatinga. Ant sienų vis dar kabo mūsų paveikslai, nuotraukos. Man gera į juos žiūrėti ir prisiminti, ką esame kartu nuveikę“, – dalijasi V. Matijošaitis.
Verslininkas užtikrintai teigia, kad tai, ką pasiekė, nebūtų buvę nuveikta be dviejų svarbiausių gyvenimo moterų: „Dėl visko galiu dėkoti savo mamai ir Irenai. Dabar mano pagrindinė užduotis – kauniečių gerovė.“