„DELFI Dėmesio centre" – aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
– Ministre, ar sutinkate, kad atėjo metas esminėms permainoms?
– Sutinku su tuo, kad paskutinius dešimt metų aplinkosauga buvo daugiau nei paskutinėje vietoje Lietuvoje. Prioritetas buvo verslas, pajamos, pelnas, aplinkosauga buvo nuošalyje. Kažkas, kaip matome, iš to labai gerai gyveno, ir šiandien turime lūžio tašką. Noriu tikėti, kad šie metai yra lūžio metai, kai nemažai politikų ryžtasi daryti pokyčius, ir Seime netgi rengiama neeilinė sesija tiems klausimams spręsti. Kas aktualiausia, visuomenė taip pat pavargo nuo to, kas vyko daugybę metų – tie vamzdžiai, kaminai ir nelegalūs sąvartynai įgriso žmonėms, ir jie nebetyli, viešina, daro daugkartinius žygius, galime matyti ištisas jų veiksmų sekas, ir tai duoda rezultatus.
– Visų atvejų nesupaisysi: Kaune – Gričiupio ir Girstupio upeliai, vakar šioje studijoje kalbėjome apie Neries atvejį, plastiką, kurį taip pat fiksavo visuomenininkai, šiandien buvo paviešintas vaizdo įrašas iš Kėdainių, kur matosi, kad yra nutiestas kažkoks vamzdis (įtariama, bendrovės „Nordic Sugar Kėdainiai") į bevardį upelį, kuris teka į kitą upelį, šis – į Obelės upę, o Obelės upė – į Nevėžį. Vyras vaizdo įraše pasakoja, kad pavojingos medžiagos galimai Kėdainių pagrindinę upę ir vieną svarbiausių upių Lietuvoje, Nevėžį, teršia keliolika metų. Jis – buvęs darbuotojas, pats parodė vamzdį aplinkosaugininkams ir pasakojo, kad pats, dirbdamas ten, tą sklendę atidarinėjo.
Vietiniam laikraščiui „Rinkos aikštė" vyriškis pasakojo, cituoju: „Puikiai žinojau, kad taip daug metų yra, taip yra 13 metų, aš jums tai sakau šimtu procentų. Ten bėga kondensatas, defektas. Kai plauna burokus, vandenį grąžina į tokias duobes. Vanduo ten nusistovi ir po to jis varomas į valymus. Valymai kartais nepriima, nes jis per daug nešvarus būna. Tai jį tiesiog čia ir nuleidžia. Intensyviai gamyba vyksta tris mėnesius, tuo metu šitas visas dalykas leidžiamas ištisai."
Jei kalbame apie ankstesnius atvejus, turbūt skaudžiausias aplinkai yra „Grigeo" atvejis, nes, kalbant apie apimtis, net nėra ką lyginti. Kalbėjome apie lietuviško verslo mentalitetą, o čia – „Nordic Sugar Kėdainiai", skandinavų investicijos, visai ne lietuviško kapitalo įmonė. Kaip tai vertinate?
– Turbūt reikia pripažinti, kad iki dabar, kai tos istorijos pradėjo aiškėti, tai buvo natūrali praktika, ir tuos visus praėjusius trylika metų visiems tai buvo savaime suprantamas dalykas, niekam tai nerūpėjo. Įdomu, koks dabar bus „Nordic Sugar" pasiteisinimas.
– „Nordic Sugar" išplatino pasiteisinimą, kad „susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, į mažą upelį netoli cukraus fabriko buvo išleistas vandens kondensatas. Dėl sugedusio siurblio susidaręs perteklinis kondensato kiekis nebegalėjo būti perduotas į savivaldybės valymo įrenginius. Spėjama, kad darbuotojas, nesilaikydamas įmonės instrukcijų, atsuko sklendę ir kondensatas ištekėjo į upelį." Žinoma, čia turbūt bus tyrimas, nes žmogus vaizdo įraše liudija tai daręs trylika metų.
– Tai yra nesuvokiama. Kiekviena įmonė, pradėdama tam tikrą taršią veiklą, kurioje susidaro nuotekos, teršalai į orą ar pan., turi prisiimti įsipareigojimus. Jei yra įrengtas avarinis vamzdis, jis turi būti nukreiptas į nuotekų valymo tinklus, o ne nežinomas vamzdis, nukreiptas į upelį, ar bet kur kitur. Pasakysiu liaudiškai, „prie ruso" gal tai buvo normalu, bet jau tiek laiko gyvename Europos Sąjungoje, tiek laiko Lietuva bando būti žaliosios ekonomikos ar žalioji valstybė, kuriai svarbi aplinka. Verslas, kuris šiandien bando pasakyti, kad taip padarė netyčia – tai tikrai nėra pasiteisinimas.
Lygiai taip pat turime pasižiūrėti į savivaldybes, seniūnijas, gyventojus. Kauno atvejis, Girstučio upelis – pats ten buvau. Zoologijos sodo lankytojai nuolat skundžiasi, nes tas upelis prateka šalia teritorijos. Iš tiesų tai – daugybę metų vykstančios problemos, kur praktiškai žinoma, kad gyventojai tame mikrorajone gauna vandenį iš Kauno vandenų, bet nuotekų į Kauno valymo įrengimus neišleidžia – tiesiog [jų nuotekų vamzdynai] yra prijungti prie lietaus nuotekų tinklų, ir kartu su lietumi, paviršiniu vandeniu nuteka į upelį, upę, galiausiai – marias ir jūrą.
Tokių atvejų turime gausybę, ir tai nėra vien verslo atsakomybė, kad yra teršiama aplinka, bet ir gyventojai turi susitelkti. Jau atsiranda sąmoningų kaimynų, šiandien skundais yra užpilti aplinkosaugininkai, ir ministerija, ir aš tiesiogiai. Gauname daugybę pranešimų tiek verslo atveju, tiek ir gyventojų. Kaimynai pradeda kalbėti, nes žmonės nori, kad tos problemos pagaliau spręstųsi.
– Mokesčių mokėtojai, visa visuomenė, moka už tai, kad aplinkosauga Lietuvoje veiktų. Yra 506 etatai aplinkosaugos departamente, 72 – laisvi, tad dirba puspenkto šimto žmonių. Metinis biudžetas – daugiau nei 10 mln. eurų. Ministre, o gal reikėtų daryti taip, kaip buvo padaryta prieš keliolika metų Gruzijoje – gal reikėtų likviduoti tą aplinkos apsaugos departamentą? Tai Gruzijoje buvo padaryta su policija. Buvo nusamdyti ekspertai, ir buvo aišku, kad nebeįmanoma tos sistemos išgryninti, nes dauguma yra korumpuoti ir nesąžiningi. Gal ir čia tą patį reikėtų padaryti?
– Jei pažvelgtume istoriškai, turbūt esminiai sprendimai ir klaidos, padarytos 2010-2012 m., tai buvo liberalizuota ir toliau liberalizuojama, akcentuojama į pelną, lengvatas [sistema]. Aplinkosauga tuo metu buvo visiškai bedantė, neturėjo įrankių. Ne kartą diskutavome ir kėlėme klausimą, ar logiška, kad apie būsimą patikrinimą reikia pranešti prieš kelias paras.
– Kaip ir bendrovė ESCO Vilniuje, kuri, įtariama, leido plastiko granules į Nerį – jai pranešta, kad per dvidešimt parų bus įvykdytas neplaninis patikrinimas...
– Ką mes ir kalbame – iki šiol buvo daroma viskas, kad aplinkosaugininkas būtų įrėmintas tokiuose rėmuose, nors galbūt dega noru, yra ambicingas ir žino faktų, turi duomenų [apie pažeidimus] – bet kol jis ateis iki tos įmonės, iki tos sklendės, ten viskas bus labai gražiai sutvarkyta, užsukta, ir net rūdimis aptepta taip parodant, kad sklendė nenaudojama. Ir visi žegnosis – įrodymų paprasčiausiai nebus.
– Ministre, kalbate apie entuziastingus ir gero norinčius pareigūnus – gal tokių ir yra, bet ar domėjotės, kokiuose namuose Lietuvoje gyvena aplinkosaugininkai, kokį turtą valdo...
– Taip, tai yra vertinama. Bet noriu akcentuoti, kad tai, kas buvo, turi baigtis – apklausos rodo, kad aplinkosaugininkais nepasitiki daugiau žmonių, nei yra tų, kuriems aplinkosauga išvis nerūpi. Tai turbūt atsako į šį klausimą, kad pasitikėjimo nėra, kad ir kaip bandytume parodyti geruosius pavyzdžius, kad aplinkosaugininkai sureagavo, padarė, sulaikė ir pan.
– Tiesą sakant, visais šiais pastaraisiais atvejais apie pažeidimus pranešė prokuratūra, žvejai, kaimynai, buvę darbuotojai, o ne aplinkosaugininkai.
– Bet kuriuo atveju, aplinkosaugininkai turi įsijungti į šį procesą ir jį užbaigti iki galo pagal teisės aktus ir turimus įrankius. Bet kalbant apie struktūrą, esminius pokyčius, kurie įvyko prieš metus, kai buvo pagaliau sudėliota, kad atsirastų kompetencijų centrai, kurie užtikrintų ypatingai tokių stambių, taršių įmonių, kontrolę, kad tas pats inspektorius, kuris tikrina kaimo močiutės lauko tualetą ir prižiūri, ar jis tinkamai tvarkomas, netikrintų tokių įmonių kaip „Grigeo" ar cukraus gamykla, kur sistemos yra didžiulės ir sudėtingos. Kur reikia išmatuoti kiekius, kokios normos yra leistinos, ir ar jos yra viršijamos, kiek sumokama mokesčių, imti mėginius ir kontroliuoti pagal teisės aktus, ką įmonė įsipareigojusi atlikti.
Struktūroje lyg ir atsispindi, kad tie centrai yra, bet kas buvo padaryta blogai – nuo 2010 m. velkasi ta pati biudžeto suma – 10 mln. – ir tie 70 laisvų etatų yra ne tik dėl to, kad žmonės neina dirbti ir prisiimti atsakomybės už vos didesnį nei minimalų atlyginimą, bet ir dėl to, kad aplinkosauga visuomet buvo paskutinėje vietoje.
– Bet dabar jau turime tai, ką turime. Ministre, ar reikėtų uždaryti aplinkos apsaugos departamentą, paskelbti jo likvidavimą ir sukurti naują, ar funkcijas perduoti policijai, kuri – reformuota, nesusikompromitavusi, su korupcija susitvarkiusi?
– Šiandien turėjome pasitarimą pas premjerą, antradienį turime paruošti sprendimus kitos savaitės Vyriausybės posėdžiui. Iš tiesų yra planuojama jungti policijos pareigūnų sistemą, kad padėtų tą sistemą pastatyti ant kojų, kad pasitikėjimas, kuris pradėjo atsirasti – žmonės kreipiasi, matome, kad sujudimas yra, nepakantumas teršėjams atsiradęs, – turime jį auginti, turime padėti žmonėms apsivalyti.
Matome, kokie yra turimi resursai ir koks susiformavęs požiūris, nėra nepriekaištingos reputacijos statuso, kai kuriais atvejais nėra aišku, iš ko ir kaip gyvena aplinkosaugininkai – tai yra nepasitikėjimo bagažas – todėl ieškome sprendimų, tariamės su prokuratūra.
Šiandien turėjome pakankamai rimtą pokalbį su aplinkosaugininkų profsąjunga, kurie kalba, kad galbūt nepelnytai ta sistema maišoma su žemėmis. Mes ir nesakome, kad visi yra blogi, bet kad sistema neveikia, turi pripažinti ir profsąjunga. Šiemet biudžete pirmą kartą per daugybę metų numatyta pakelti [aplinkosaugininkų] atlyginimą iš minimalaus, kad kiltų darbuotojų motyvacija ir kompetencija, kad tie kompetencijų centrai atliktų savo funkciją, ruoštų, mokytų ir augintų specialistus, bet tam reikia laiko.
O kol nėra įstatymų paketo ir realių įrankių stabdyti veiklą, užkardyti ir t.t., siekiant užpildyti tą tuštumą, planuojame pasitelkti policijos pareigūnus. Matome realų poreikį ir grėsmę, kad kai kurie atvejai gali būti neišaiškinti, gali fiziškai trūkti žmonių. Turime planų patikrinti daugybę įmonių, kurios individualiai tvarko nuotekas, be to, įsijungia visuomenė, tad išteklių reikia gerokai daugiau.
– Ministre, iš to, ką girdžiu, esate linkęs reformuoti tą sistemą, bet ne ją griauti ir pastatyti naują. Jūsų nuomone, per trisdešimt metų ta sistema dar nesupuvo visiškai?
– Ta sistema yra supuvusi, bet reformuota prieš metus. Tai reiškia, kad yra tam tikri griaučiai, rėmai, kuriems nebuvo raumenų. Jau minėjau, kad jei perdėsime tuos pačius prarūgusius agurkus iš didesnės talpos į mažesnę, tai nebus reforma. Reikia užauginti žmones, užauginti kompetenciją, reikia nepriekaištingos reputacijos, užtikrinti darbuotojų rotaciją.
Galime prisiminti policijos reformą, kai seniau policininkas buvo minimas įvairiausiais epitetais, o šiandien tai yra turintis pagarbą, atsiribojantis nuo bet kokio kyšio pareigūnas. O jei bandoma papirkti, apie tai rašoma pirmuosiuose puslapiuose, o pažeidėjas patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Manau, kad lygiai taip pat aplinkosaugininkai turi patys daryti žingsnius, patys rodyti blogiausius pavyzdžius, kelti į viešumą bet kokius bandymus su jais tartis ir pan. Mes, kaip ministerija, stengsimės užtikrinti, kad aplinkosaugininkai gautų adekvatų atlyginimą, butų taikomos motyvacinės priemonės už išaiškintus nusikaltimus ir pan.
– Manote, kad tam pačiam žmogui, kuris toje sistemoje dirbo daugybę metų, pakėlus atlyginimą, staiga jis nebenorės gyventi trijų aukštų name, ir pasidarys sąžiningas, uolus, doras pareigūnas?
– Galbūt ir turime apsivalyti nuo tokių atvejų. Kaip ir minėjau, buvo darbuotojų, kuriais galbūt buvo per daug pasitikėta pačios reformos metu, kurie jau, ačiū Dievui, nebedirba sistemoje ir neteršia jos vardo. Visi žino tuos atvejus, galbūt ir verslas gali papasakoti, kiek „kainuoja" vienas ar kitas leidimas, kiek „kainuoja" autoserviso ar kepyklos patikrinimas. Tokie atvejai liūdina, turime apsivalyti nuo to. Nes kol bus tokių inspektorių, tol visa sistema nuo to kentės.
– Ministre, pagal tai, ką jūs sakote, sprendžiant kiekvieną atvejį individualiai, tai užtruks metų metus.
– Tai tikrai neužtruks metų metus, turime tikslą, kad sistema per šiuos metus atsistotų ant kojų ir duotų rezultatus.
– Ką reiškia „atsistotų ant kojų"?
– Tai reiškia kartu su policijos pagalba pabaigti struktūrinę reformą, užtikrinant išteklius, kurių reikia patiems inspektoriams dirbti ir atlikti savo pareigą, suteikiant įrankius įstatyminėje bazėje, ir baigiant liberalizmą, kuriuo buvo vadovaujamasi iki šiol.
– Ministre, esate naujas žmogus, jūsų rankos visiškai laisvos, nesate susijęs su jokiomis ankstesnėmis sistemomis. Nemanote, kad visuomenė tikėtųsi, ir naudingiau būtų daryti dar ryžtingesnius sprendimus?
– Sprendimai bus priimti pasitarus, kiek mes galime integruoti policijos pareigūnų, kiek mums reikia išsigryninti esamus specialistus. Nes iš tų keturių šimtų su trupučiu yra daugybė naujų žmonių. Tas kontrastas tarp senųjų, dirbančių trisdešimt metų, ir naujųjų, yra labai ryškus.
Dirbančiųjų tokį ilgą laiką yra nedidelis kiekis, nes sistema paskutinius metus buvo labai stipriai kratoma, daugybė nesąžiningų inspektorių jau dabar yra palikę pareigas ir išėję dirbti tiems, kurie galbūt jiems kažkada mokėjo atlyginimus kita forma. Tas pokytis vyksta. Galbūt norėtųsi greičiau, bet turime tikslą, kad šios Vyriausybės kadencijos pabaigoje galėtume pasakyti, kad šioje vietoje paliekame tikrai ryškų pokytį. Telkiant esamas pajėgas, prijungiant visuomenę, neetatinius inspektorius su didesnėmis galiomis nei iki šiol, mes galime tikėtis, kad ateityje sistema tik tvarkysis.
– Ministre, bet jūs kuo puikiausiai žinote, kad sprendžiant klausimus po vieną, neskelbiant esminės įstaigos reorganizacijos ar jos likvidavimo, neįmanoma greitai atsijoti žmonių. Jei likviduotumėte įstaigą, kurtumėte naują, priimtumėte tik tuos, kurių jums reikia, kurie nekelia jokių abejonių dėl skaidrumo? Dabar ir Klaipėdoje yra atvejų, kur daugybė teisinių procedūrų, bet žmonės nėra lengvai iškrapštomi, net ir susikompromitavę.
– Klaipėdos atveju kai kurie jau nebedirba sistemoje, kiti yra nušalinti nuo pareigų. Turiu pasakyti, kad nepriekaištingos reputacijos statusas yra esmė. Jei kyla bent menkiausių abejonių ar įtarimų, kurie pasitvirtina vienokia ar kitokia forma, pavyzdžiui, nelegalaus praturtėjimo atvejis – tai ir yra atsakymas, kad tokie žmonės dirbti sistemoje negali.
– To žmogaus pareigos yra inspektorius, jis veikia valstybės vardu...
– Policijos atveju buvo lygiai taip pat, kai turėjome policininkų, kurie važinėjo automobiliais ne pagal pajamas ir turėjo vilas ir dvarus. Bet tik tokiu būdu sistema išsivalė, ir rezultatas yra toks, kokį turime šiandien. Kitą trečiadienį Vyriausybės posėdyje turėsime bendrą vaizdą, kur link judės pertvarka.