Grėsė kalėjimas
Diyar Mustafa pasakoja, kad iš Irako nusprendė bėgti sulaukęs pranešimo apie gresiantį įkalinimą už separatistų palaikymą. Vyro teigimu, šalyje nuolat vyksta Kurdistano demokratų partijos susirėmimai su jiems besipriešinančiais Darbininkų partijos (PKK) kovotojais.
„Kartą, kai buvau šeimos namuose, kaime prie Turkijos sienos, iš kalnų atėjo kovotojai ir paprašė maisto bei vandens. Atidariau duris. Davėme jiems, ko prašė, priglaudėme juos, – pasakoja Diyar. – Mano kultūroje, jei kas nors ateina ir prašo pagalbos, maisto ar vandens, duodame, nesvarbu, kas tai būtų.“
Pasak Diyar Mustafa, kažkas apie tai pranešė valdžiai. Netrukus vyras gavo kvietimą į policiją. Ten sulaukė kaltinimų, kad dirba su PKK. „Atsakiau, kad niekam nedirbu – nei valdžiai, ne PKK. Aš – studentas, gyvenu savo gyvenimą. Tik daviau tiems žmonėms vandens ir maisto, kaip liepia mūsų religija“, – pasakoja vyras.
Diyar teigimu, jo paprašė šnipinėti ir teikti informaciją apie PKK. „Aš atsisakiau. Nenoriu politikos, noriu gyventi savo gyvenimą“, – teigia vyras.
Diyar Mustafa sako po keleto dienų gavęs dar vieną kvietimą. Tuomet jis į policiją nenuėjęs, nes bijojo, jog gali kažkas blogo atsitikti. Dar po dviejų dienų jį pasiekė dokumentas iš teismo, kuriame buvo nurodyta, kad gali būti pasodintas į kalėjimą.
Sumokėjo pinigus, kad pabėgtų iš šalies
„Žinau savo valdžią. Jie gali daryti ką nori, su kuo nori. Jei gyveni Irake, tu negali nieko pasakyti prieš valdžią. Turi laikyti burną užčiauptą. Daug kartų tą teko matyti. Daug žurnalistų buvo nužudyti, pasodinti į kalėjimus“, – pasakoja Diyar Mustafa ir priduria, kad jis galėjo sėsti į kalėjimą 5 ar 10 metų.
Vyro teigimu, įrodymas, kad jam buvo nesaugu, yra tai, kad jis yra čia, o ne namuose. „Mes turėjome puikų gyvenimą, 2 namus, ūkį, viskas buvo labai gerai. Jei būčiau buvęs saugus, būčiau pasilikęs“, – sako Diyar Mustafa.
„Persijos įlankos žmogaus teisių centras“ (GCHR) informuoja apie saugumo pajėgų Irako Kurdistano regione daromus pažeidimus prieš pilietinės visuomenės aktyvistus ir žurnalistus, dvasininkus ir kitus piliečius, kurie kritikuoja vietos valdžios veiklą arba reiškia savo nuomonę įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir socialiniuose tinkluose. GCHR ataskaitoje rašoma, kad saugumo institucijos pažeidžia nuomonės ir saviraiškos laisvę, o turinčius kitokią nuomonę be teismų uždaro į kalėjimus.
Diyar tėvas surado žmogų, kuris už pinigus jam padėjo greitai pabėgti iš Irako. Vyras sako nesirinkęs, kur važiuoti, svarbu, kad būtų saugu. Iš pradžių nuvyko į Turkiją, bet ten nesijautė ramus – Irako santykiai su Turkija yra komplikuoti. Tėvas susitarė, kad sūnų išvežtų į kitą šalį. „Europa ar kas nors kita – neturi reikšmės, svarbu, kad būtų saugu“, – sako Diyar. Jo teigimu, tarpininkas suorganizavo kelionę į Baltarusiją.
Ten Diyar praleido 10 dienų. „Būčiau pasilikęs Baltarusijoje, bet jie nepriima pabėgėlių“, – sako vyras. Dėl to jis nusprendė eiti į Lietuvą. Nuo tos dienos, kai kirto Lietuvos sieną, yra sulaikytas.
Sunkiausia – nežinia
Jo teigimu, sunkiausia būti uždarytam be žinios, kas bus toliau. Daugelio suimtųjų būklė yra labai bloga.
Pasak vyro, sudėtinga būti uždarytiems gal 200 kvadratinių metrų stovykloje. Kambarys – tualetas, vėl kambarys. Ir viskas. Ir taip diena iš dienos mėnesių mėnesius. Lyg žiūrėtum kasdien tą patį filmą. Ir nežinai, kas bus rytoj. „Žmonės kalėjime bent jau žino, kiek laiko jie sėdės. O čia vieno klausi – nežino, kito – nežino. Kas žino? – apgailestauja Diyar Mustafa. – Įsivaizduokite – jūs esate kalėjime toje šalyje, kur turėtumėt būti saugūs. Jie sako, kad žmogaus teisės aukščiau visko. Įsivaizduokite save.“
Jo teigimu, kartais su jais elgiasi kaip su gyvuliais. Jį šokiravo, kad primoje stovykloje, kur jis buvo, sargybiniai pjaustė arbūzą ir metė žmonėms per tvorą. „Aš negalėjau patikėti. Kur aš esu? Kodėl aš čia? Nieko panašaus nebuvau matęs. Ar jie galvoja, kad mes arbūzo nematėme? – sako Diyar Mustafa. – Lietuviai galvoja, kad mes atvykome iš dykumos, kur ganome kupranugarius ir avis. Jie galvoja, kad mes nesame matę televizoriaus. Bet tai netiesa. Mes matėme viską.“
Jo teigimu, neteisinga juos vadinti ekonominiais migrantais. Vyras sako čia atvykęs ne dėl pinigų, o ieškodamas saugumo: „Jei mane išleistų ir neduotų jokių pinigų, aš sakyčiau: „Gerai.“ Tik palikite mane ramybėje. Aš tiesiog gyvenčiau savo gyvenimą, galbūt ateity atidaryčiau drabužių parduotuvę. Jei mane priimtų kaip studentą, aš norėčiau įgyti išsilavinimą čia. Noriu studijuoti istoriją ir geografiją.“
Žmonėms labai sunku
Diyar Mustafa teigimu, daugelis stovykloje gyvenančių žmonių turi psichikos problemų. Jie nebe tokie, kaip anksčiau.
„Aš bijau šitos šalies, nežinau, ko tikėtis. Uždarė šešiems mėnesiams, paskui pratęsė dar šešiems, kas toliau? Nesakau apie žmones – sutikau daugybę gerų žmonių. Bet valdžia – nežinau, ką pasakyti“, – apgailestauja vyras. Jis stebi, kaip mūsų šalis priima nuo karo bėgančius žmones iš Ukrainos ir sako palaikantis tą pagalbą, tačiau norėtų, kad bent dalį tos pagalbos sulauktų ir iš kitų šalių nuo grėsmės gyvybei ar saugumui bėgantys žmonės.
„Jei aš būčiau žinojęs, kad bus taip, kaip dabar, aš geriau būčiau pasilikęs savo šalyje ir sėdęs į kalėjimą penkeriems metams ar kiek ten paskirtų. Kalėjime bent jau žinai, kada išeisi. Bet ne taip, kaip dabar. Neįsivaizdavau, kad gali būti kas nors panašaus“, – atsidūsta Diyar.
Leis judėti laisvai, bet dirbti – ne
Netrukus daugelis 2021 m. neteisėtai į Lietuvą per Baltarusiją patekusių migrantų sulaikyti užsieniečių registracijos stovyklose bus praleidę metus. Jų apgyvendinimui ir išlaikymui per metus jau išleista 35 mln. eurų, didžiąją dalį šių lėšų skyrė Europos Komisija. Vidaus reikalų ministerija skelbia, kad daugeliui prieglobsčio prašytojų nebebus taikomi judėjimo ribojimai. Humanitarinės pagalbos savanorių „Sienos grupė“ surengtame mitinge prie Vidaus reikalų ministerijos atkreiptas dėmesys, kad nors ketinama beveik metus kalėjimo sąlygomis praleidusiems žmonėms leisti laisvai judėti, tačiau nėra jokios integracijos strategijos. „Tie žmonės yra paleidžiami jau dabar vienas po kito, gal mažais skaičiais kol kas, bet paleidžiami tie, kuriems sueina 12 mėnesių nuo patekimo į šalį arba dėl kokių kitų priežasčių priėmus sprendimą. Žmonės yra laisvi judėti Lietuvos teritorijoje, bet problema yra ta, kad tiems žmonėms nėra suteikiama teisė dirbti ir tuo pačiu prieiga prie kitų socialinių paslaugų“, – bendra.lt sakė „Sienos grupės“ aktyvistas Mantautas Šulskus.
Jo teigimu, taip žmonės yra užprogramuojami būti nelegalumo situacijoje ir tuomet daugelis natūraliai nori išvykti į Vakarų Europą, o tai vėlgi yra nelegalu. „Tai yra šiek tiek paradoksalu, nes prieš metus Lietuva ėmėsi vaidmens apsaugoti Europą ir būtent tuo pagrindu laikė tuos žmones uždarytus, dabar atrodo, kad vienintelis tos pačios Vyriausybės sprendimas, bent viešai deklaruojamas Lauryno Kasčiūno, yra kad tie žmonės pabėgs į Vokietiją nelegaliai“, – svarsto M. Šulskus.
Pasak „Sienos grupės“ aktyvisto, problema ta, kad jeigu jie bus pagauti tose šalyse, daug iš jų bus deportuoti atgal, tai ir vėl taps Lietuvos problema – tie žmonės jau bus įkalinti už pabėgimą. „Mes manome, kad jei tie žmonės yra paleidžiami, jie turi turėti leidimą gyventi, leidimą dirbti, jei jie to nori“, – sako M. Šulskus.
Pasak M. Šulskaus, nuo praėjusių metų rugpjūčio išlaikymas užsieniečių registracijos centruose buvo mokamas iš ES pinigų, bet dabar tos lėšos baigsis, ir jie bus išlaikomi iš Lietuvos biudžeto, nors patys puikiai galėtų dirbti. „Yra žmonių su profesijomis, net ir nekvalifikuoti žmonės rastų darbą Lietuvoje. Mes žinome pavyzdžių, kad ir dabar žmonės dirba nelegaliai, tai yra įrodymas, kad reikia jiems leisti dirbti, – „Sienos grupės“ aktyvistas įsitikinęs, kad šiems žmonėms turi būti suteiktas šansas, o ne iš anksto nusprendžiama, ko jie nori.