Suabejoti tuo nedrįsome nė minutei – besibaigiant gegužei ir kaštonams sprogstant akinančia baltuma, Rotušę užgulė šimtai porų, priesaikos žodžiais pasiruošusių sutvirtinti meilę.
„Statistiškai kas antra pora pasuka skirtingais keliais. Kaskart sutuokęs jaunavedžius jiems linkėdavau būti pirma, bet ne antra pora iš liūdnosios statistikos“, – besitaisydamas minkštasuolyje, pokalbį pradėjo buvęs Kauno miesto civilinės metrikacijos biuro vadovas, miesto ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Vienas žinomiausių kauniečių neslėpė per ilgametę darbo patirtį girdėjęs ne vieną stebuklingą receptą, gelbstintį braškančią santuoką ir išblėsusius jausmus. Deja, to vienintelio iš K. Ignatavičiaus lūpų mes neišgirdome.
„Meilė nėra amžina, tačiau nevalia pamiršti duotos priesaikos. Niekada“, – patarimus Rotušės slenkstį beminantiems jaunavedžiams dalijo K. Ignatavičius, pats santuokoje gyvenantis jau 47 metus.
-Kiek įsimylėjėlių porų praėjo pro jus?
-Tačiau ne visi likimai susiklostė taip, kaip kiekvienam linkėjote?
-Kiekvieną dieną prasilenkiu su šimtais žmonių, su manimi sveikinasi daugelis iš jų. Drąsesni prieina ir dėkoja, kad juos sutuokiau. Aš jų klausiu, ar sėkmingai. Tiesa, kartą teko išgirsti priekaištą už prastai atliktą darbą iš ketvirtą kartą tekėjusios moters (juokiasi).
-Esate už tradicinę, tvirtą šeimą?
-Esu šeimos institucijos populiarintojas ypač dabar, kai vyksta tiek daug skyrybų. Gaila, kad tradicinė šeima tampa nebemadinga ir net mano gerbiama žiniasklaida populiarina gražias jaunas poras, kurios netrukus išsiskiria.
-Ne vaistininko, o jūsų reikia klausti tvirtos santuokos recepto. Koks jis?
-Vaistų nėra, todėl ir recepto neišrašysiu (šypsosi). Galiu tik patarti švęsti šeimos jubiliejus. Kodėl? Po vienu stogu susirenka draugai ir giminės, todėl kilusias tarpusavio žiežirbas tenka užgesinti. Nepamirškite ir vaikų, kurie kaip medžio šakelės skyrybų atveju pasuka į priešingas puses. Blogiausia, kad taip formuojamas neteisingas jų požiūris į santuoką, todėl užaugę jie ima taikyti panašų santykių modelį.
-Daugiau nei 23 metus tuokęs poras, jau trejus metus to nebedarote. Nejaučiate ilgesio?
-Taip, porų nebetuokiu, tačiau sveikinu jubiliejines santuokas mininčius miestiečius, kurie mane pakviečia. Ypač smagu, kai didžiojoje salėje sutinku poras, kurias kadaise pats sutuokiau, švenčiančias sidabrines vestuves. Suprantu, kad mano linkėjimai nenuėjo veltui. Visada pozuoju bendroms nuotraukoms ir klausiu, kodėl neatsinešė senų. Įdomu pasižiūrėti, kaip per tuos metus pasikeitė jie, kaip pasikeičiau aš.
-Panašu, kad nesikeičiate – koks buvote prieš dvidešimt metų, toks esate ir dabar, o jūsų tikrojo amžiaus, jei nematai paso, – neatspėtum.
-Pro savo namų langą Žaliakalnyje matau Šv. Mikalojaus bažnyčios bokštą. Kadaise buvau pasižadėjęs jį atstatyti, o kai tai įvyko, gavau kvietimą dirbti Kauno miesto civilinės metrikacijos biure. Žinote, ką pirmiausia padariau įžengęs į Rotušę? Užlipau į bokštą, o ten radau pavogtą bažnyčios varpą, kurį netrukus gražinau tikriesiems savininkams.
-Nesakykite, kad išlikti geros formos jums padeda vien tik darbas.
-Mėgstu spartietišką gyvenimą: niekada neprisigeriu, nerūkau, keliuosi kuo anksčiau. Žvarbus oras už lango? Puiku! Taip tik dar smagiau. Treji metai kariuomenėje su seržanto antpečiais mane užgrūdino ir išugdė užsispyrimą. Žinoma, stengiuosi neapleisti ir sporto – kartais pažaidžiu golfą.
-1967 m. kartu su bičiuliu Sauliumi Lukošiumi įkūrėte bitbyto grupę „Aitvarai“. Vis dar pamenate tuos laikus?
-Žinoma! Sporto halė lūždavo. Vis dėlto smagiausia prisiminti koncertus tuomečiuose penktuosiuose Kauno politechnikos instituto rūmuose, kur mokiausi architektūros. Lietvamzdžiais lipdavome per balkoną, nes centrinį įėjimą būdavo užgulusios grupės gerbėjos. Teko patirti ir kitų grupių gerbėjų kerštą už populiarumą – prieš pat koncertą jie nukirpdavo aparatūros laidus, todėl įvairiai sukdavomės iš padėties.
-Ar neliūdna, kad „Aitvarai“ nepelnytai pamiršti?
-Visi kalba, kad grupė „Antis“ yra scenos veteranai. Nemeluojant, „Hiperbolė“ yra senesnė. Jei visai atvirai, „Aitvarai“, „Kertukai“ ir „Gintarėliai“ – solidžiausio amžiaus.
-Pasitempęs, kostiumuotas, bet širdyje tas pats bytnikas?
-Tuometį mūsų scenos stilių galima buvo vadinti nacionalinio ir bytnikų fasono kratiniu, laisvalaikiu šokdavome į gerai nudrožtus džinsus ir gėlėtus marškinius. Dabar, kai Kaune ar Druskininkuose susitinku su tuomečiais bičiuliais, apsirengiu senais drabužiais, paimu gitarą į rankas ir ką nors sugroju. Ši būsena yra mano širdyje, jos niekas neišims ir, ko gero, būtent tai man neleidžia senti.
-Muzika jus priverčia atsipalaiduoti?
-Pasakėte visišką tiesą – muzika man yra svarbiausia.
-Fotosesijai atsinešėte storą, oda trauktą knygą. Papasakokite, kuo ji ypatinga.
-Turbūt retas turėjo garbės sveikintis su penkiais karaliais, visais Europos šalies prezidentais, popiežiumi Jonu Pauliumi II ir Dalai lama. Man pasisekė. Bet apie viską – nuo pradžių. 1992 m. kilo mintis pradėti rinkti parašus, juolab kad tam turėjau svarų pagrindą – į Rotušę kartais užsukdavo ypatingų svečių. Paėmiau vieną iš tuščių, jubiliejinėms santuokoms žymėti skirtų albumų ir nusprendžiau jį paaukoti šiam reikalui. Netrukus garbės svečių knyga tapo miesto protokolo dalimi, o savo parašus ant baltų puslapių mielai raitė garsūs meno žmonės, sportininkai ir politikai.
Dabar garbės svečių knygoje yra 407 parašai. Liko ir keli tušti lapai, panašu, kad juos ir paliksime. Koks parašas populiariausias? Popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris dabar paskelbtas šventuoju. Tik įsivaizduokite, koks jausmas, kai pirštais lieti lapą, prie kurio kadaise lietėsi šventasis. Šią knygą, tikiuosi, baigs dabartinis miesto vadovas Visvaldas Matijošaitis.
-Ar tiesa, kad ši jūsų iniciatyva domina ir Kauno apskrities archyvą?
-Taip, Kauno apskrities archyvas ją labai norėtų turėti. Vis dėlto manau, kad ji turi likti Rotušėje ir būti vertingas pažintinis eksponatas, o ne dulkėti lentynose.
-Dar vienas jūsų užsiėmimas – rašyti scenarijus?
-Yra daug gerų renginių vedėjų. Yra nemažai scenarijų autorių ir režisierių, bet žmonių, sugebančių į scenarijų įpinti istoriją ir protokolą, trūksta. Tai – ceremonmeisterio darbas. Tuo ir užsiimu. Tarkime, esu sukūręs miesto mero inauguracijos ceremoniją, kurią sujungiau su Kauno istorine savastimi. Yra Rotušės įkūrimo aktas, kur įrašyta, kad statant naują pastatą miesto vadovai po pamatiniu akmeniu dėdavo midaus statinaitę ir pinigėlį. Dabar per inauguraciją meras turi padovanoti ir statinaitę, sklidiną midaus, ir pinigą.
-Prie visų išvardytų pareigų reikia pridėti dar dvi – Lietuvos bajorų sąjungos Kauno apskrities vadas ir Kauno deputatų klubo prezidentas?
-Dvi kadencijas iš eilės buvau visos Lietuvos bajorų sąjungos vadas. Eiti trečią kadenciją neleidžia mūsų statutas, todėl dabar esu Lietuvos bajorų sąjungos garbės pirmininkas. Ką veikia bajorai? Užsiimame legitimacine veikla, leidžiame žurnalą „Lietuvos bajoras“, kiekvieną mėnesio ketvirtadienį renkamės Karininkų ramovėje, kur bendraujame su istorikais, organizuojame specializuotas išvykas į bajorų paveldo objektus, vykdome labdaringą veiklą. Visai neseniai rėmėme vieną Šv. Jurgio kankinio bažnyčios langą, kuriame atsirado vitražas su šv. Kazimiero atvaizdu. Be to, remiame Panemunės senelių namus. Tai – įdomi veikla.
-Kuo daugiau veiklos turite, tuo daugiau spėjate?
-Ar matote žmogų, kuriam galėtumėte perleisti visas savo pareigas?
-Tai turi būti žmogus, mylintis Kauną, išmanantis jo istoriją. Žmogus, kurio ištakos būtų iš senamiesčio. Žmogus, kuris jaustų miesto pulsą. Dar reikia paieškoti, nors, ko gero, jau matau galimą kandidatą.
-Dabar daug kas eina į politiką. Negalvojate apie tokį kelią?
-Ne kartą esu sulaukęs įvairių partijų vadovų kvietimų įsilieti į narių gretas, tačiau aš noriu priklausyti Lietuvos ir Kauno „partijai“, todėl visus kartus atsisakiau. Niekada nesigailėjau dėl tokio savo sprendimo. Kodėl? Jei būčiau priklausęs kuriai nors partijai, jau seniai nebedirbčiau Rotušėje.