Menotyrininkė: Vilniuje turi likti bent vienas okupacijos ženklas

Keturios stalininio socializmo atramos ant Žaliojo tilto jau seniai neturi ramybės: vieni pasiryžę jas sunaikinti ar iškelti į muziejų, kiti vertina ir saugo kaip meno kūrinį bei paminklą skaudžiai istorijai.

Diskusijos, ką mums reiškia Žaliojo tilto skulptūros, suaktyvėjo po įvykių Ukrainoje. Štai DELFI apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas paragino išvaduoti Vilnių nuo žaliųjų žmogeliukųsenelių.

Tuo metu Vilniaus dailės akademijos (VDA) menotyros doktorantė Rasa Antanavičiūtė į okupacijos simbolius siūlo žiūrėti kaip į tikros istorijos liudijimą. R. Antanavičiūtė šiuo metu rašo disertaciją apie Vilniaus centro viešąsias erdves XX a. pirmoje pusėje: nuo Rusijos imperijos laikų iki pat Stalino mirties. Disertacijoje aiškinamasi, kaip įvairios politinės jėgos keitė erdves ir bandė pakeisti miesto tapatybę. Kartu su meno kritike Egle Mikalajūne ji praėjusiais metais išleido knygą „Vilniaus paminklai. Kaitos istorija“.

„Žaliojo tilto skulptūros – vienas politinės manipuliacijos miesto viešosiomis erdvėmis pavyzdžių. Aš sutinku, kad tai okupacijos simbolis ir kad primena apie tai, taip pat sutinku, kad tai paveldas – meno kūrinys, kuris turi pakankamai įdomią istoriją ir galbūt dėl to jį reikėtų išsaugoti“, – DELFI sakė R. Antanavičiūtė.

Vis dėlto, jos nuomone, meninis skulptūrų aspektas įdomus nedideliam dailėtyrininkų ir dailės istorikų ratui. R. Antanavičiūtės manymu, mums į tai svarbiau žiūrėti kaip į istorinį paveldą ir okupacijos simbolį. „Manau, kad jis puikiai veikia mieste kaip okupacijos simbolis. Koks būtų tikslas okupaciją pamiršti? Manau, labai gerai faktas, jog Žaliojo tilto skulptūros primena okupaciją ir skaudžią istorijos dalį. Tam tikrų nemalonių istorijos faktų trynimas, ko gero, nieko gero neduoda nei savimonei, nei supratimui apie šalies praeitį. Manyčiau, netgi paliekant meninių vertybių aspektus šone, tiltas puikiai veikia kaip priminimas, kas buvo, kaip gali būti, tad netgi šiuo požiūriu, manau, verta saugoti“, – kalbėjo R. Antanavičiūtė.

Menotyrininkės teigimu, Žaliojo tilto skulptūrų atžvilgiu reikia aiškiai suformuluoti viešą poziciją: pabrėžti, kad tai jokiu būdu nėra garbinimas, nostalgija, o realios istorijos liudijimas. Pasak jos, Vilniuje turi likti bent vienas okupacijos ženklas.

„Gerai, kad yra Grūto parkas, tačiau tai privati, o ne valstybinė iniciatyva. Žaliasis tiltas gali būti brandus valstybinio lygio gestas apie supratimą, kad nėra ką trinti. Galų gale, jei ištrinsime, bus dar sunkiau priminti, kaip ir kas čia buvo“, – aiškina R. Antanavičiūtė.

Menotyrininkė primena, kad Neries pakrantėje stovi buvę Mokslininkų namai su smaile – vienas pokarinių ankstyvųjų sovietinės architektūros pavyzdžių. Šis pastatas, su apkarpytais sovietiniais simboliais, puikiai liudija praėjusį laiką ir ideologiją, vilniečiams kelia klausimą, kodėl čia stovi ir išsiskiria iš bendro konteksto. Buvęs „Pergalės“ kino teatras, Geležinkelio stotis, Oro uostas, dabartinė Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vokiečių gatvė – sovietmečio pastatai. „Jie pakankamai išsiskiria iš Vilniaus konteksto ir verčia galvoti, prisiminti. Manau, tai labai gerai“, – sakė pašnekovė. Ji kelia klausimą, ar pradėsime naikinti ir karių kapines, kuriose guli priešai.

Paveldosaugininkė: tokia mūsų istorija

„Mes tai vertiname kaip Lietuvos nacionalinį paveldą, skulptūros seniausiai įrašytos į kultūros paveldo registrą ir saugomos valstybės. Tai mūsų valstybės nuostata“, – aiškina Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė. Jos teigimu, vertybės iš registro išbraukiamos labai retai – pavyzdžiui, jei sudega, būna sunaikintos ir kada jau nebegalima jų atstatyti. Tuo užsiima nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento.

Diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų G. Drėmaitei – ne naujiena. „Staiga papučia vėjo gūsis, atsiranda piliečių, kurie nori nuversti Žaliojo tilto skulptūras, Petrą Cvirką. Tai vyksta bangomis. Paaiškiname jiems ir viskas“, – kalbėjo paveldosaugininkė.

Ji stebisi sąjūdiečių pareiškimais, kad skulptūros juos žeidžia. „Atsiprašau – mūsų istorija yra įvairi, kokia ji bebuvo ir kokia jis bus, vis tiek tai yra mūsų istorija ir mūsų šalis, nieko čia nepadarysi. Jeigu norėsi, ir geriausiame objekte pamatysi kažką blogo: ir knygyne pamatysi ne tų knygų, ir muzika per televiziją skambės sovietinė, ir menas“, – sako G. Drėmaitė. Pasak jos, kas nori, tas propagandą mato ir pardavinėjamose „tarybinėse“ dešrelėse.

Kaip pavyzdį pašnekovė pateikė buvusį „Pergalės“ kino teatrą, kuris dabar vadinamas „Pramogų banku“ ir įrašytas į Kultūros paveldo registrą. Jį nusipirkęs verslininkas vykdo verslą ir niekam akių nežeidžia, kad tai – sovietmečio architektūra.

Pasak paveldosaugininkės, sovietinių reliktų šalyje pilna: kiekviename miestelyje palaidoti tarybiniai kariai ir Rusijos ambasada rūpinasi jų priežiūra. Lietuvoje pilna ir vokiečių karių kapų. „Galų gale, Berlyne irgi stovi tarybinis tankas, niekas jo neverčia. Nereikia būti tokiu liguistu, tai požiūrio klausimas. (…) Juk ne barbarai esame, Lietuva – kultūringa šalis, tad ir būkime kultūringi. Tegul politikai nesikiša į kultūrą, nes pati politika turėtų būti kultūringa. Kai bus kultūringa politika, bus kultūra ir visa kita“, – dėsto G. Drėmaitė.

A. Anušauskas: su šiomis skulptūromis tapatinasi Maskva

Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas įsitikinęs – Žaliojo tilto skulptūrų klausimus turėtų išspręsti sostinės savivaldybė.

„Manyčiau, tai nėra saugotini paminklai, kurie reikšmingi Lietuvos istorijai. Manyčiau, tilto atveju reikėtų paskelbti konkursą ne paminklo restauracijai, o sukurti naujus atminties ženklus, kurie liudytų ir Lietuvos valstybingumo istoriją, būtų susiję su mūsų nacionaliniu identitetu“, – sako A. Anušauskas. Jo manymu, reikia parodyti mūsų tikrą istoriją, o ne išgalvotą realybę, kuri buvo kuriama stalinizmo metais.

„Šios skulptūros – likęs vienintelis tuometinės ideologijos simbolis. Tuo metu simbolių buvo gana daug ir aiškiai išreikštų – Leninas, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Dzeržinskis ir taip toliau. Dabar daug kalbama, kad tai saugotinas sovietinis paveldas – aš manau, jei kalbame apie saugojimą, tai turime aiškiai apsispręsti, ką mes turime saugoti ir kokius ženklus saugoti. Jei mūsų įstatymuose pasakyta, kad už sovietinės, nacistinės simbolikos naudojimą numatoma administracinė atsakomybė, tai netoleruojama, manau, ir šių ženklų atžvilgiu, kurie nėra kapavietės, antkapinis paminklas, nėra susijęs su konkrečių asmenų įamžinimu, o su laikmečio, okupacijos laikotarpio įamžinimu, reikia pasielgti civilizuotai: nuimti juos surandant tinkamą muziejinę erdvę ir sukurti tuos ženklus, kurie liudys, jog vis dėlto čia Lietuvos valstybė o ne tokia okupuota teritorija“, – dėsto A. Anušauskas.

Pasak politiko, sovietinės skulptūros – aiškus ideologinis kontekstas, o lietuviai turi teisę kurti buvimo čia ženklus, kurie svarbūs mums, o ne kitai valstybei. A. Anušauskas įsitikinęs: jei savivaldybė pasiūlytų skulptūras rekonstruoti Maskvai, ši abiem rankomis tai pultų daryti. Seimo narys neabejoja: Maskva tapatinasi su šiomis skulptūromis. Tai pademonstruota, kai prieš keletą metų Maskvos savivaldybė pasiūlė skulptūras suremontuoti.

„Reikia aiškiai pasakyti: tai mūsų valstybės turtas ir juo pasirūpinsime taip, kaip manome esant reikalinga. Aš tai vertinu kaip muziejinę vertybę, kurios vieta muziejuje“, – kalbėjo A. Anušauskas, siūlantis skulptūras nuimti, o rekonstruojant tiltą ant jo surasti vietos istorinei Lietuvos simbolikai.

Remontuoti niekas nenori

Pasak Vilniaus miesto savivaldybės atstovės Ingos Simanonytės, paveldosaugininkai reikalauja, kad savivaldybė sutvarkytų ir rekonstruotų skulptūras. „Vykdytas viešasis pirkimas, jame neatsirado dalyvių, Miesto ūkio ir transporto departamentas įpareigotas per tris mėnesius pateikti siūlymus, ką būtų galima daryti dėl šių skulptūrų“, – sakė I. Simanonytė.

Jos teigimu, norinčių restauruoti skulptūras neatsirado ir praėjusiais metais. Savivaldybė pašalinti skulptūrų negali, mat jos įtrauktos į Kultūros paveldo registrą ir saugomos valstybės.