Dabar Agnei – 22-eji. Ji baigia dvyliktą klasę, viename viešbučių dirba kambarine, viena augina du berniukus, vis dar gyvena Krizių centre, kur atsidūrė 19-os.
„Nereikia gailėti vyro, dar kažko. Gailėkite, pirma, vaikų. Reikia galvoti apie juos, nes tai lieka ir tą įrodo mano pavyzdys. Mano mama gyveno labai liūdną gyvenimą – gėrė, namo vedžiojosi vyrus. Aš visą tai mačiau, atsimenu. Galbūt nuo to ir kilo: „Mama kažką tokio įdomaus daro, gal ir man reikėtų pabandyti?“ Nekaltinu, tačiau man trūko meilės ir jos ėmiau ieškoti vyruose“, – atviravo Agnė.
Viešai papasakoti savo istoriją ji sutiko, nes aiškino norinti įkvėpti – niekada nereikia tylėti, nes paskui gali būti per vėlu.
2 broliukai sudegė su namu
„Kažkada mes gyvenome prie Žaliųjų ežerų, turėjome nuosavą namą. Turėjau ir du broliukus, tačiau tas namas sudegė kartu su jais. Po to mama pradėjo išgėrinėti, matyt, skausmą taip malšino. Mums dar Artūras Zuokas prieš kone 10 metų suteikė galimybę gyventi bendrabutyje Rinktinės gatvėje, esančiame prie Kalvarijų turgaus. Tame bendrabutyje, jei tu negeriantis, turbūt pradėsi gerti“, – liūdnai šyptelėjo Agnė.
Jos teigimu, kasdienybė tame bendrabutyje buvo liūdna – nuolatinės išgertuvės, pykčiai, skandalai.
„Galiausiai mamai gimė mažas vaikas, tad ji nebedirbo. Sėdėjo namuose ir tik gerdavo“, – prisiminė mergina.
Už tai, kad nėjo į mokyklą, susmeigė šakutę į koją: iki šiol turiu randą
Sulaukus vos 12-os, smogė nauja žinia. Po infarkto mirė žmogus, kurį Agnė visą gyvenimą laikė savo tėčiu.
„Mama dirbdavo Kalvarijų turguje, o ten kaip diena, taip šventė. Ji ne pati verslą turėjo, kitų prekes parduodavo. Gerti ėmė kone kasdien. Kai negėrė, buvo stebuklinga mama – ir labai skaniai gamindavo, rūpindavosi mumis. Aš vaikystę labai gerą turėjau, vilkėdavau gražiausias rožines sukneles. Tačiau kai imdavo gerti, visiškai persimainydavo“, – pasakojo mergina.
Pavyzdžiui, kartą, pamena ji, mama sužinojo, kad ši nebuvo mokykloje.
„Tuomet ji paėmė ir susmeigė į koją šakutę. Iki šiol turiu randą“, – sakė Agnė.
Į globos namus iškeliavo 15-os
Kai buvo paimta iš šeimos, Agnė buvo 15-os. Į vaikų globos namus kartu keliavo ir jos brolis su seserimi.
„Iš pradžių atsidūriau vienuose globos namuose, bet ten man labai nepatiko. Paprašiau būti perkelta kitur. Tačiau ten pat gyventi neleido broliui su sese, nes jie tam buvo per maži. Po trejų metų juos įsivaikino italai“, – pasakojo mergina.
Sužinojus tai, neslėpė Agnė, ji mamai pajautė bene didžiausią kada jaustą pyktį, tad su ja nutraukė bet kokius ryšius.
Pastojo labai jauna
Netrukus po to, kai persikėlė, Agnė ėmė lauktis. Berniuką ji pagimdė būdama šešiolikmetė nuo ketveriais metais vyresnio vyro.
„Susipažinau su vaikinu iki Vaikų globos namų. Iš pradžių jaučiau dėmesį, rūpestį, jis prašydavo nevaikščioti vėlai vakarais, viskas buvo kaip ir normaliai. Jis man buvo pirmasis, praradau nekaltybę ir iš karto pastojau, per patį pirmą kartą“, – tikino mergina.
Pati apie nėštumą ji pasakojo sužinojusi tuomet, kai vaiko laukėsi jau 5-6 savaites. Tačiau jos draugas tuo, kad yra tėtis, nepatikėjo.
„Laikas ėjo, pilvas augo. Pagimdžiau. Šiek tiek bendravau su jo mama, su sūnumi nuėjau jų aplankyti, tačiau jis iš karto išėjo iš namų“, – pirmąjį tėvo ir sūnaus susitikimą prisiminė Agnė.
Vaiką augino be artimųjų pagalbos
Tiesa, vėliau, tikina, jo jausmai trumpam buvo pasikeitę. Kai vaiko tėtis sėdo į kalėjimą, jis ėmė rašyti laiškus, žadėti, kad ves, kūdikį pripažins.
„Tačiau, kai išėjo, mes sutikome tik vienintelį kartą, o po to jis vėl ėmė pykti. Pagalvojau, nėra ir nereikia, tačiau, Dieve, man buvo šešiolika metų. Augindama vaiką gyvenau visai kitokį gyvenimą nei bendraamžiai“, – pasakojo Agnė.
Iki šiol ji aiškino esanti dėkinga globos namų direktorei, kuri neleido vaiko perduoti į kūdikių globos namus. Teoriškai globą prisiėmė ji, tačiau praktiškai berniuką augino Agnė.
„Jei pradėdavau šakotis, man sakydavo: „Tu ramiai, nes vaikas vis tiek oficialiai tau nepriklauso“. Aišku, tai labai spaudė, bet privertė susiimti“, – prisiminė mergina.
Gyveno vos iš 150 eurų
Ir finansinė padėtis, pamena Agnė, tuomet taip pat nebuvo labai gera. Iš pradžių ji gaudavo vos 150 eurų išmokų už tai, kad mokosi. Iš šių pajamų tekdavo gyventi visą mėnesį.
Vėliau, sulaukus pilnametystės, kai jai buvo perduota vaiko globa, prisidėjo ir vadinamieji vaiko pinigai. Finansinė padėtis pagerėjo kone dvigubai.
„300 eurų nemokant su butą, komunalinius mokesčius, manyčiau, visai neblogai. Tačiau sauskelnės, mišinukai nebuvo pigūs – nemaitinau pati. Vis paremdavo ir darbuotojos, turinčios mažesnių vaikų, tai vežimą, tai žaislų, tai drabužėlių... Tikrai nebuvo pats blogiausias variantas – šilumoje, pavalgę“, – tą metą prisiminė Agnė.
Tik būdama 19-os ji ryžosi vaiko tėvą paduoti į teismą. Buvo nustatyta, kad jis tikrai yra vaiko tėtis, priteista mokėti alimentus. Tiesa, pinigų Agnė aiškino nesulaukianti iki šiol, tačiau džiaugiasi, kad vyras bent susitinka su sūnumi, atneša jam tai drabužių, tai kitų dovanų.
„Sakiau, rink čekius, eikime pas antstolius, pasakysime, kad šiuo metu tikrai išleidi nemažus pinigus vaikui, bet jis tik numojo ranka, kad jam to nereikia, nors skola – labai didelė ir ji vis didėja. Na, bet jei jam to nereikia, man tuo labiau“, – bendravimo su pirmojo vaiko tėvu akimirkomis dalijosi Agnė.
Sulaukus pilnametystės gimė antrasis vaikas
Tiesa, dabar ji – jau dviejų sūnų mama. Antrojo vaiko susilaukė maždaug tuomet, kai pirmajam buvo dveji.
„Man buvo 17, auginau mažiuką vaiką. Buvau svečiuose, buvo vėlus vakaras, tad paprašiau draugės, kad ji mane parvežtų. Vėliau perskambino, pasakė, kad negali, bet atvažiuos draugo draugas. Nuvežė, pasikalbėjome.
Antrą kartą jis atvažiavo pas draugus, pradėjome keturiese šiek tiek bendrauti. Štai ir 18-tas gimtadienis, šventėme viename kavinių komplekse, ilgiausios Lietuvos rožės... Tokios staigmenos, smulkmenos. Atrodė, lyg ir viskas gerai. Kai su vaiku nueidavau į polikliniką, tuoj skambindavo klausdamas, ar viskas gerai. Nebuvo turbūt ir taip, kad atvyktų pas vaikus be kokios dovanos ar bent saldainiuko. Labai rūpinosi“, – prisiminė Agnė.
Naujoji simpatija – daugiau nei dešimtmečiu vyresnė
Tiesa, itin stabdė, pripažįsta, naujojo draugo amžius. Jam buvo likę visai nedaug iki 30-ojo gimtadienio.
„Jis buvo iš geros šeimos. Kai susitikome, mane traukė blogi berniukai, jis man sako: „Aš sėdėjęs už tą ir tą“. Pasakiau, kad gerai, visi klysta. Daugiau nei jokių to požymių, nei nieko blogo tuomet nepastebėjau. Susipažinome pusę metų iki aštuoniolikto gimtadienio, tą laiką bendravome be jokių intymesnių santykių. Iš vienos pusės globojo ir socialiniai darbuotojai, tačiau ir pati supratau, kad greiti santykiai prie gero nepriveda, reikia saugoti save“, – to meto mintis prisiminė Agnė.
Netrukus po to, kai atšventė pilnametystę, naujasis draugas pasiūlė kartu apsigyventi. Lazdynuose jis turėjo 3 kambarių butą.
Ėmė reikalauti pinigų
„Prasidėjo toks banalus gyvenimas. Kartas nuo karto jis iš manęs skolinosi pinigų, nes išėjusi iš globos namų gavau išeitinę apie 3 tūkst. eurų išmoką. Nupirko vaikui dviaukštę lovą, kur pirmame aukšte dar yra rašomasis stalas, po to kompiuterį, televizorių, fotoaparatą, šaldytuvą. Tačiau dabar to neturiu, nes daiktus jis pardavė į lombardą, užstatė. Kuo toliau, tuo pinigų jis reikalaudavo griežčiau, kartais prie sienos priremdamas ir jėga“, – neslėpė Agnė.
Dabar ji įtaria, kad naujasis draugas galėjo piktnaudžiauti ir narkotinėmis medžiagomis, nes jo elgesys buvo sunkiai prognozuojamas.
„Guma tempėsi, galvojau, reikia išeiti, bet sužinojau, kad laukiuosi antrojo vaiko“, – pasakojo mergina.
Kai ji buvo maždaug 7-8 mėnesį nėščia, vaiko tėtis sugalvojo parduoti butą ir nusipirkti sodybą, žadėjo pasikeisiantis.
„Namas buvo 30 kilometrų už Vilniaus. Vasarą, kai mes jį nusipirkome, viskas atrodė šviesu ir gražu. Tačiau ten būdavau viena su vaikais, nes jei jis pasakydavo, kad grįš po valandos, galėdavo parsirasti ir 2-3 valandą nakties. Laukdavau tarp miškų, stotelė ir kiti namai buvo tik už maždaug 3 kilometrų, o parvykus prasidėdavo pykčiai, sakyčiau, labiau moralinis ir psichologinis smurtas“, – tikino Agnė.
Kone mėnesį žiemą su vaikais sodyboje gyveno viena
Savų pinigų ji praktiškai neturėjo, nors dirbo, nes draugas esą tuoj pat juos surasdavo arba išsireikalaudavo.
„Pasigimdžiusi vaiką grįžau ten, bet ir vėl likau tik aš viena su vaikais. Jo nebūta, negirdėta. Po to jis pradėjo dar smarkiau smurtauti. Kartą, pavyzdžiui, išsitraukė diržą ir rėžė, kad jei tėvai neišauklėjo, tai aš išauklėsiu. Tuomet trenkė, nors ant rankų laikiau naujagimį“, – šiurpia patirtimi dalijosi Agnė.
Pamena, už vieną skolą vėliau jos sugyventinis turėjo „atsėdėti“ 20 parų. Bausmę atliko žiemos metu, tad malkas skaldyti, užšalusią kanalizaciją tvarkyti teko merginai vienai.
„Aš jam ir kaip moteris, kaip draugas šalia nebuvau reikalinga. Reikalinga buvau tik tam, kad prižiūrėčiau namus, padaryčiau valgyti ir viskas“, – guodėsi ji.
Viešbutyje įsidarbino kambarine
Agnės vardu naujasis jos draugas paėmė ir maždaug 870 eurų vertės greitąjį kreditą ilgiausiam laikotarpiui. Suma padvigubėjo, atiduoti visus pinigus merginai pavyko tik šį rudenį.
„Vieną kartą jo paprašiau, kad nuvežtų mane pas draugę. Išvažiavau kone tuščiomis – su keliomis sauskelnėmis ir dvidešimt keliais litais. Kai mane prie jos paleido, būdama devyniolikos, nuėjau į Krizių centrą, pasiprašiau priimama“, – pasakojo Agnė.
Pradžia, pamena, buvo labai sunki. Kone metus, kol vaikas pradėjo eiti į darželį, ji nieko negalėjo imtis, tad tvarkėsi tik dokumentus, vėl pradėjo mokytis. Iki tol buvo baigusi tik 9 klases.
„Kai tik mano antras vaikas pradėjo eiti į darželį, įsidarbinau viešbutyje kambarine“, – sakė ji.
Bandė suteikti antrą šansą
Agnės teigimu, šis darbas jai visai patinka – klientai ir arbatpinigių palieka, ir nepradarytų maisto, higienos priemonių pakuočių kartais pavyksta rasti, nebloga ir alga.
„Dirbu ten jau pusantrų metų, todėl atlygis ne pats mažiausias, apie 500 eurų. Kadangi turiu našlaitės statusą, dar mokausi, gaunu paramą ir iš valstybės. Iš Vaikų išlaikymo fondo taip pat perveda daugiau nei 50 eurų už pirmojo vaiko išlaikymą, kadangi jo tėtis nemoka alimentų. Dėl antrojo vaiko išlaikymo nesikreipiau, nes bendrauju su jo mama, ji turi savo daržą, ką užaugina, tą atveža, dirba dvejuose darbuose, tad kartais duoda ir po keliasdešimt eurų“, – pasakojo mergina.
Tuo metu antrojo vaiko tėvas šiuo metu sėdi kalėjime.
Tiesa, prieš maždaug metus jiedu susitaikė, pradėjo gyventi kartu nuomojame bute, tačiau santykiai nesusiklostė ir po maždaug 3 mėnesių Agnė nusprendė vėl grįžti į Krizių centrą.
Svajoja apie savą verslą
„Užsieniečiai kone visi yra mieli, su tavimi sveikinasi, o Lietuvoje yra labai daug nepatenkintų žmonių. Kai dirbau kasoje, reikėjo visą tai išklausyti, gaila savęs“, – pasakodama apie savo darbą dėstė Agnė.
Tačiau visą gyvenimą dirbi kambarine ji aiškino, žinoma, nesvajojanti, todėl mokosi ir svarsto apie tolesnius gyvenimo planus.
„Anksčiau man atrodė, kad išsilavinimas nereikalingas, kiek čia be to dirba, tačiau dabar ėmiau mąstyti kitaip. Gal po kokių 10 metų „patempčiau“ ir kolegiją, tačiau dabar labai noriu baigti vidurinę, įgyti dar kažkokią profesiją. Man labai patinka gaminti, skaniai pavyksta, bet kasdien to daryti nenorėčiau. Mėgstu ir grožio sritį, norėčiau matyti pasikeitimus žmoguje, kai jis gražėja. Norėčiau gal kada ir savo saloną atsidaryti“, – siekiais dalijosi Agnė.
Mergina taip pat neslepia svajojanti ir ištekėti, tačiau kol kas į naujus santykius ji aiškino nesileidžianti.
Bendravimą pakeitė žinia dėl ligos
Džiaugiasi Agnė ir tuo, kad iš dalies pavyko kiek atkurti ir santykius su mama.
„Praėjusią vasarą man ėmė skambinti iš turgaus, kad mamai kažkas negerai, pilvas auga, dar kažkas. Pagalvojau, reikia nuvažiuoti pasižiūrėti. Ji man nieko nesakė, aiškino, kad viskas gerai. Kai paklausiau, ar ji bent buvo poliklinikoje, mama pasakojo esanti neregistruota Darbo biržoje, tad galinti gauti tik pirmąją pagalbą. Galiausiai paaiškėjo, kad ji, būdavo vos 38-erių, susirgo kepenų ciroze“, – diagnozę iš gydytojų išgirdo Agnė.
Tuomet ji pasakojo supratusi, kad visko to taip palikti negali.
„Padėjau mamai pasidaryti pasą, nes oficialiai buvo Baltarusijos pilietė, užregistravau į Darbo biržą, ji gavo nedarbingumo pažymėjimą, buvo paguldyta į ligoninę. Aišku, tai kone beviltiška, nes stadija – ne pirma, ir ne antra... Tačiau jau pusantrų metų, ji taip sako ir gydytojai pritaria, situacija labai pagerėjusi“, – atsargiai džiaugiasi Agnė.
Tiesa, medikai įspėjo, kad su tokia liga viena moterų išgyveno tik 10 metų – tai rekordas Lietuvoje.
Nors su ja susiskambina, iki šiol mamai Agnė nepalieka pasaugoti savo sūnaus: neslepia, dar jaučia baimę, pasišlykštėjimą.
Bando atkurti ryšį su mama
„Atrodo, dabar ji negeria. Kai tik sužinojau apie ligą, ilgai su ja kalbėjau, aiškinau, kas dėl to kaltas. Dar ir gydytojai antrino, kad su tokia liga žmonės ilgai negyvena, o čia dar užleista. Gal ji visko išsigando, pabijojo mirties. Anksčiau net suvokimas jos buvo kitoks, telefonu kalbėdavo lėtai, sunkiai. Tačiau skambinau prieš savaitę, buvo tokia žvali, kad pagalvojau, gal įvyks stebuklas. Žinote, kokia bebūtų mama, ji yra mama“, – nutęsė Agnė.
Tiesa, paklausta, gal su mama pavyko išsiaiškinti dėl praeities nuoskaudų, mergina tikino, kad vos pradėjusios apie tai diskutuoti jos susipyksta.
„Aš pradėdavau ją kaltinti, ji mane, kad nevaikščiojau į mokyklą, esą dėl to ėmė lankytis Vaikų teisių specialistai ir mes buvome atimti“, – ginčų nuotrupas atpasakojo mergina.