Teismai nesutiko išleisti skerdiko į laisvę
Prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvėje mėsininku dirbusį, iš Jonavos kilusį ir Kaune gyvenusį Ričardą Ivanovą šiuo metu jau mažai kas beprisimena. Tačiau 2004 metų rudenį jo įvykdytas itin kraupus nusikaltimas, kai kriminalinėmis legendomis apipintame Kauno Vilijampolės rajone, prie senojo tilto per Nerį buvo rasta nupjauta merginos galva, iki šiol kelia šiurpą.
18 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas R. Ivanovas šiuo metu dienas leidžia Pravieniškių pataisos namuose. Į laisvę „Kauno skerdiku“ pramintas žudikas turėtų išeiti gana greitai – 2022 metų lapkričio 4 dieną.
Tačiau mėsininkas ištrūkti nori jau dabar – teikia prašymus jį paleisti lygtinai, anksčiau laiko. Paskutinis toks prašymas Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmuose buvo nagrinėjamas šių metų sausio 28 dieną. Nors žudikas charakterizuojamas gana teigiamai, teismas jo į laisvę neišleido. Pagrindiniu motyvu tapo jo įvykdyto nusikaltimo žiaurumas.
R. Ivanovas dar bandė laimę apeliacine tvarka skųsdamas jam nepalankią nutartį Kauno apygardos teismui, tačiau ir šioje instancijoje jo laukė nesėkmė. Trijų teisėjų kolegija šių metų vasario 26 dieną skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
„Nagrinėjamoje byloje esančių teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių nepakanka daryti išvadai, kad R. Ivanovas šiuo metu jau gali būti taisomas neizoliuotas nuo visuomenės, o paties nuteistojo nuomonė ir noras būti lygtinai paleistam iš pataisos namų neįpareigoja teismo priimti jam palankų sprendimą“, – konstatavo Kauno apygardos teismas.
Kauniečius pašiurpino nupjautos galvos nuotrauka
Kuo pasižymėjo R. Ivanovo įvykdytas nusikaltimas, dėl kurio žudikas pelnė „Kauno skerdiko“ pravardę ir buvo nuteistas kalėti net 18 metų ?
Šį nužudymą pagrįstai galima laikyti vienu kraupiausių, ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą sukrėtusių nusikaltimų, kurio tyrimui buvo mestos elitinės policijos pajėgos. Žiaurumu jį galima lyginti ir su Ievos Strazdauskaitės nužudymu Kėdainių rajone, kurio įvykdymu kaltinami vietos čigonai šiuo metu laukia nuosprendžio.
Nusikaltimas, kurį Kaune įvykdė R. Ivanovas išaiškintas per itin trumpą laiką – tai lėmė ne tik jį tyrusių kriminalistų profesionalumas, bet ir panaudotos tuo laikmečiu dar ne itin plačiai žinotos priemonės – mobiliųjų telefonų sekimas.
Šiurpi istorija prasidėjo vėlų 2004 metų spalio 31-osios vakarą, kai Vilijampolės rajone, šalia tilto per Nerį, prie buvusio Dailės kombinato šunį vedžiojęs kaunietis žolėje rado nupjautą merginos galvą. Jos net nebandyta slėpti – nukirsdinta galva gulėjo matomoje ir žmonių lankomoje vietoje, šalia išminto tako upės pakrantėje.
Atvykus policijos pareigūnams ieškota jaunos moters kūno, itin atidžiai tyrinėtos upės prieigos, tačiau palaikų niekaip nepavyko rasti.
Visuomenė apie kraupų nusikaltimą sužinojo gana makabriškomis aplinkybėmis. Kriminalistams pradėjus tirti nužudymą iš karto atsidurta savotiškoje aklavietėje – nebuvo aišku, kas yra nužudytoji mergina. Nežinant aukos tapatybės, nebuvo galima toliau aiškintis su kuo ji bendravo, kaip gyveno, kokie galimi kraupaus nusikaltimo motyvai ir galimos versijos.
Policijos operatyvininkai aplankė vietos gyventojus, rodė nupjautos galvos nuotrauką, tačiau niekas merginos neatpažino. Kai nepadėjo ir kitos priemonės, policijos vadovai priėmė sprendimą šią nuotrauką išplatinti žurnalistams.
Netrukus nukirstos galvos atvaizdas buvo publikuotas žiniasklaidoje. Nors šiuo metu toks elgesys, šiurpių vaizdų viešinimas būtų traktuojamas itin neigiamai, prieš keliolika metų ir dar anksčiau negyvėlių vaizdai žiniasklaidoje šmėžavo ne taip jau retai. Tiesa, šios nuotraukos žiniasklaidai platintos išskirtiniais atvejais, kai reikėdavo atpažinti žuvusį žmogų.
Būta net pačių šiurpiausių merginos nužudymo versijų
Pirmosiomis 2004 metų lapkričio dienomis policijai dar negalint pasigirti kraupios egzekucijos tyrimo rezultatais, kauniečių vaizduotę audrino pačios įvairiausios versijos.
Įvairias mintis kėlė iškalbinga aplinkybė – merginos galvos net nebandyta slėpti, ji gulėjo prie takelio, veidu į Vilijampolę, tarsi tikintis, kad ją kažkas greitai suras.
Be to Vilijampolės rajonas, kuriame aptiktas kraupus radinys, tuomet garsėjo savo kriminaliniu kontingentu ir ne pačia geriausia reputacija. Būtent čia, J. Naujalio gatvėje užaugo kadaise Kauno šešėlinio pasaulio vadeiva vadintas Henrikas Daktaras, pravarde „Henytė“, iš jo giminaičių bei vietinių draugų susiformavo „Daktarų“ gaujos branduolys. „Vilijampoliniai“ buvo tapę bendriniu čia veikusių nusikaltėlių gaujų narių pavadinimu.
Tad imta galvoti, jog nupjauta ir Vilijampolėje, šalia tilto palikta merginos galva gali būti šiurpi tuometinio Kauno nusikalstamo pasaulio gaujų tarpusavio santykių aiškinimosi pasekmė, ar filmus apie mafiją primenantis, kažkam adresuotas įspėjimas.
Įvairių minčių kėlė ir dar viena aplinkybė. Merginos galva gulėjo netoli tuomečio Dailės kombinato, kurio patalpose veikė spaustuvė, kurioje buvo klastojami eurai. Ją policijos pareigūnai po ilgai trukusio tyrimo šturmavo 2004 metų lapkričio 6-ąją. Tad imta kalbėti, jog merginos nužudymas gali būti kaip nors siejamas su eurų klastotojų gaujos sutriuškinimu bei tapti įspėjimu dar nesuimtiems jos nariams, koks likimas lauktų, jei šie sutiktų bendradarbiauti su pareigūnais.
Kalbėta apie ir apie tai, jog neregėto žiaurumo nusikaltimas panašus į ritualinę žmogžudystę ir gali būti kaip nors susijęs su tą patį vakarą, kai buvo rasta galva, lapkričio 31 – ąją Kauno naktiniuose klubuose audringai minėtu Hellovynu...
Išaiškinti nusikaltimą padėjo nužudytos merginos telefonas
Kraupaus nusikaltimo auka tapusios merginos tapatybė buvo gana greitai nustatyta, ją iš žiniasklaidoje publikuotos nukirsdintos galvos nuotraukos atpažino tėvai. Paaiškėjo, jog žmogžudžio auka – vos devyniolikos metų tesulaukusi kaunietė, Kalniečių rajone gyvenusi Danguolė Dominauskaitė.
Kriminalistams intensyviai aiškinantis, kaip gyveno, su kuo prieš mirtį bendravo velionė, nustatyta, kad pastaruoju metu ji ieškojo darbo. Mergina tikėjosi dirbti aukle, tad anuomet populiariame skelbimų laikraštyje „Noriu“ publikavo žinutę apie šio darbo paieškas bei nurodė savo mobiliojo ryšio telefono numerį.
Būtent ši aplinkybė tapo siūlo galu, padėjusiu kriminalistams išnarplioti neregėto žiaurumo nusikaltimą – iš namų išėjusi ir be žinios dingusi D. Dominauskaitė su savimi buvo pasiėmusi mobiliojo ryšio telefoną „Alcatel“. Netrukus paaiškėjo, kad šis pigus, senąja valiuta 40 litų tekainavęs telefonas tapo esmine sunkiai protu suvokiamo nusikaltimo priežastimi.
Nusikaltimo tyrimui buvo sutelktos labiausiai patyrusių kriminalistų pajėgos, o jų grupei vadovavo didelę patirtį sunkių nusikaltimų tyrime sukaupęs Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Virginijus Sokolovas.
Išsiaiškinta, jog paskutinę gyvenimo dieną D. Dominauskaitė sulaukė skambučio, laikraštyje publikuotą skelbimą pastebėjęs vyras ieškojo auklės neseniai gimusiam sūnui ir siūlė susitikti. Į susitikimą su nepažįstamuoju mergina vyko ne viena, kartu pasiėmė ir nepilnametę draugę.
Tačiau susitikus su jaunu vyru, šis tik D. Dominauskaitei pasiūlė vykti į jo namus Vilijampolėje, susipažinti su neseniai gimusio vaiko motina ir parodyti kūdikį. Ją lydėjusios draugės atsikratyta sakant, jog vaiką pagimdžiusi sugyventinė pamačiusi vyrą dviejų merginų draugijoje gali iškelti pavydo sceną.
Remiantis D. Dominauskaitės draugės parodymais buvo sukurtas įtariamojo fotorobotas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo itin panašus į R. Ivanovą.
Kriminalistams toliau renkant duomenis apie paskutines jaunos kaunietės gyvenimo valandas analizuoti ir nužudytos merginos mobiliojo ryšio telefono duomenys. Nustačius, kad juo buvo naudotasi ir po žiauraus nusikaltimo – tyrimas ėmė artėti prie finišo tiesiosios.
Į smegenis įkando „Kobra“
Prekybos centre „Hyper Maxima“ mėsininku dirbęs R. Ivanovas policijos pareigūnų buvo sulaikytas praėjus vos keturioms paroms po merginos nužudymo.
Tuomet pranešta, jog kraupiu nusikaltimu įtariamas 24 metų sulaukęs vyras anksčiau teistas nebuvo, psichiatrinėse ligoninėse taip pat negydytas.
Išsiaiškinta, kad jis su sugyventine gyveno tame pačiame Vilijampolės rajone, kur rasta nupjauta aukos galva, porai neseniai gimė sūnus. Tyrimo duomenimis, R. Ivanovas turėjo problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, sūnaus gimimą taip audringai šventė, jog kurį laiką nesirodė darbe, todėl buvo iš jo atleistas.
Apklausų metu R. Ivanovas pripažino siūlydamas auklės darbą į Vilijampolę atviliojęs ir nužudęs merginą. Kaunietis neslėpė tuo metu buvęs girtas ir šia savo būkle net bandė teisinti kraupų poelgį.
Tyrimo metu nustatyta, kad jis tikėjosi atviliotą merginą apiplėšti – atimti jos turėtą 40 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Alcatel“.
Jis tyrėjams pasakojo kartu su mergina Neries pakrantėje gėręs stiprų alų, o galiausiai kaip reikiant apgirtęs ir ėmęs ją smaugti. R. Ivanovas tikino žudyti nenorėjęs, o tik apsvaiginti auką ir ją apiplėšti, tačiau viskas nepakrypo tragiška linkme jam neapskaičiavus savo jėgų.
Supratęs ką padarė jis nusprendė nupjauti aukai galvą, kad būtų sunkiau atpažinti kūną. Juolab, prekybos centro mėsininkui tai padaryti nebuvo sunku. Kūną išrengęs ir užkasęs Neries pakrantėje, drabužius išmetė į upę, o merginos galvą girtas skerdikas nešėsi link tilto, ko gero ketino numesti į vandenį. Kaip nupjauta velionės galva atsidūrė prie takelio, jis paaiškinti negalėjo. Manoma, kad būdamas kaip reikiant apgirtęs, „Kauno skerdikas“ ją tiesiog pametė...
„Panašu, kad tą vakarą jam į smegenis įkando „kobra“, – paklausus apie nusikaltimo motyvus tuomet neoficialiai žurnalistams sakė bylą tyrę teisėsaugininkai.
„Kobra“ anuomet vadintas itin stiprus, tam tikro visuomenės sluoksnio atstovų pamėgtas alus. Šios rūšies gėrimą prieš klaikų merginos nužudymą prisipažino gėręs R. Ivanovas. Sudėliojus nusikaltimo mozaiką paaiškėjo, jog visuomenėje svarstytos versijos, kad Vilijampolėje rastas kraupus radinys gali būti susijęs su tuomet Kaune aktyviai veikusių nusikalstamų gaujų santykių aiškinimusi neturi jokio pagrindo.
Beje, žudikas prisipažino iki lemtingo nusikaltimo apiplėšęs kelias merginas. Visais atvejais jo grobiu tapdavo mobiliojo ryšio telefonai. Jis kriminalistams taip pat nurodė vietą Neries pakrantėje, kur užkasė savo aukos kūną.
Byloje naujas personažas – vaiduoklis, vardu Tomas
Suabejojus itin kraupų nusikaltimą įvykdžiusio R. Ivanovo sveikatos būkle, kaip įprasta tiriant panašaus pobūdžio bylas, R. Ivanovui buvo skirta psichiatrinė ekspertizė. Skerdiką tyrę psichiatrai konstatavo, kad žudikas negali suprasti savo veiksmų, jų valdyti. Todėl jam turi būti taikomas priverstinis gydymas.
R. Ivanovas tuo metu gynybinės taktikos. Kaunietis tikino, kad nusikaltimo metu buvęs toks girtas, kad daug ko tiesiog neprisimena. Be to, vaidindamas pamišėlį jis ėmė kalbėti apie įsivaizduojamą personažą, vardu Tomas, kuris nuolatos persekioja bei grasina.
Žudikas psichiatrams pasakojo, kad ši būtybė pirmąkart jam pasirodė per 16-ąjį gimtadienį. R. Ivanovas netgi nupasakojo, kaip atrodo šis demonas: Tomui apie 60 metų, jis apžėlęs barzda ir turi ypač baisias akis.
„Kauno skerdikas“ taip įsijautė į pamišėlio vaidmenį, kad medikams pasakojo, jog demonas Tomas jį neva terorizavo net psichiatrijos ligoninėje – pasirodo už lango, liepia vaikščioti po palatą ir neleidžia gulėti. Nepaisant šių pastangų, jam buvo skirta antroji ekspertizė, o psichologas bei keturi psichiatrai konstatavo, kad R. Ivanovas pakaltinamas ir jį galima teisti.
Kaltino prokurorą ištepus drabužius aukos krauju
Stojęs prieš teismą „Kauno skerdikas“ nesiliovė stebinęs savo elgesiu. Jei tyrimo pradžioje jis neneigė nužudęs merginą ir nupjovęs jai galvą bei tikino taip pasielgęs, nes ši neva jį šantažavusi, vėliau jis kaltę bandė versti mistiniam Tomui.
Žudikas tikino, kad šis mistinis personažas su barzda ir baisiomis akimis iš tiesų kaltas dėl D. Dominauskaitės nužudymo. Visgi žudiko nenaudai bylojo faktai, kad jis pats parodė, kur užkastas aukos kūnas, ko niekas kitas, be jo negalėjo žinoti. Be to, ištyrus R. Ivanovo vilkėtus rūbus, aptikta aukos kraujo pėdsakų.
Tačiau „Kauno skerdikas“ net ir priremtas nenuginčijamų įkalčių pateikė savo versiją. Jis kaltino bylą tyrusį prokurorą, esą šis jo drabužius ištepęs aukos krauju. Žudikas pasako merginos nežudęs, o vietą Neries pakrantėje, kur užkastas kūnas aptikęs atsitiktinai.
Jis minėjo per televiziją išgirdęs apie Vilijampolėje įvykdytą šiurpų nusikaltimą – prie tilto rastą nupjautą merginos galvą, tad ieškojęs aukos palaidojimo vietos, nes norėjęs prisiimti svetimą kaltę ir taip greičiau patekti už grotų. O tam turėjęs protu sunkiai suvokiamų priežasčių.
Svajojo tapti rašytoju, o kalėjime – išsigydyti alkoholizmą
Duodamas parodymus Kauno apygardos teismui „Kauno skerdikas“ pasakojo kliedesius primenančią istoriją. Esą jis vaikystėje perskaitęs knygą, kuri jam paliko neišdildomą įspūdį, tad jis nusprendęs tapti rašytoju.
R. Ivanovas pasakojo ketinęs rašyti kriminalinį romaną apie policijos darbą, tačiau jam trūko informacijos. Ir tam, kad pats patirtų, kaip dirba teisėsauga, jis ėmė vykdyti nusikaltimus – grobti iš merginų telefonus. Kaunietis prisipažino įvykdęs ne vieną plėšimą ir vylėsi, kad tuojau bus sulaikytas, tačiau policija juo kažkodėl visai nesidomėdavo.
Žudikas pasakojo, kad taip elgėsi ne tik jis pats. Būsimos knygos personažas Tomas taip pat daro nusikaltimus tam, kad kuo greičiau patektų už grotų.
„Kauno skerdikas“ netgi pareiškė ilgą laiką svajojęs atsidurti už grotų, nes suvokęs, kad tik izoliuotas nuo visuomenės, nelaisvėje jis sugebės atsisakyti gyvenimą griovusio potraukio alkoholiui.
„Supratau, kad jeigu nesiliausiu gėręs, mano gyvenimas galutinai žlugs. Laukiau tos dienos, kai policija mane suims ir aš atsidursiu kalėjime“, - teisme svaičiojo R. Ivanovas.
Gyvenimas už grotų apkarto
Kauno apygardos teismas R. Ivanovo svajonę patekti už grotų, kur galėtų ne tik pasisemti įkvėpimo knygai, bet ir nustoti girtuokliavęs, išpildė su kaupu. 2008 metų gegužės 29 dieną jis buvo pripažintas kaltu dėl telefono vagystės, nužudymo slepiant šį nusikaltimą bei skirta 18 metų laisvės atėmimo bausmė, į kurios terminą įskaičiuotas laikas, tardymo izoliatorius praleistas nuo sulaikymo. Valstybės kaltinimą byloje palaikęs prokuroras V. Sokolovas teismui siūlė skerdikui skirti 20 metų nelaisvės.
Panašu, jog išgirdęs šį nuosprendį R. Ivanovas persigalvojo ir nenorėjo beveik dviejų dešimtmečių praleisti už grotų. Jis pateikė kasacinį skundą Aukščiausiajam teismui, tačiau jis buvo atmestas ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo nuosprendis.
R. Ivanovas, kaip ir kiti nuteistieji naudojasi teise per įkalinimo įstaigos administraciją prašytis išleidžiamam į laisvę neatlikus visos bausmės. Paskutinį kartą šis R. Ivanovo prašymas Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmuose buvo atmestas šių metų sausio 28 dieną.
Skerdikas tokį verdiktą skundė Kauno apygardos teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą atmetė.
Manoma, kad teise prašytis paleidžiamam šis kalinys dar naudosis ne kartą, nes jam skirtos įkalinimo bausmės pasibaigs 2022 metų lapkričio 4 dieną.
