Visai negiliai, keturiasdešimt centimetrų po velėna, rasti vienų palaikų tik fragmentai, kiek giliau aptikti dar dviejų žmonių palaikai. Visi jie buvo sumesti kniūpsti, jau dabar archeologai pastebėjo buvusius sužalojimus kaukolėse.
Nuo šio pirmadienio Merkinėje dirbantys archeologai iš pradžių reekshumavo kelių partizanų palaikus Kryžių kalnelyje, rastus NKVD pastato kieme ir perlaidotus 2001 metais. Jie perduoti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologams atlikti antropologinius tyrimus, nustatyti biologinį profilį – lytį ir amžių, galbūt mirties priežastis.
Merkinės miestelio ir aplinkinių vietovių gyventojams, kurių artimieji dingo karo ir pokario metais, iki šiol nežinantiems, kur užkasti jų palaikai, sužibo viltis – galbūt archeologai surado būtent jų giminaitį.
„Užsakovas yra Varėnos rajono savivaldybė, jie užsakė tyrinėti kalnelį ir stribyną. Po palaikų reekshumavimo darbų nusprendėm paieškoti buvusio stribyno kieme. Ten nieko neradom, bet nenorėjom išvažiuoti nesuradę daugiau palaikų, juk jų šioje miestelio dalyje yra nemažai užkasta. Kad kažkur šioje vietoje, netoli kreivos pušies, gali būti užkasti partizano palaikai, nurodė viena garbaus amžiaus druskininkietė. Nuvykom į nurodytą vietą, pradėjom ieškoti. Joje ir artimoj aplinkoj su smaigu buvo atlikta patikra siekiant pajausti, kur grunto dalelės didesnio tankio. Kelias įtartinas vietas nustačius, buvo tiriami kasiniai. Prie pat keliuko, po pušimi, maždaug trisdešimt-keturiasdešimt centimetrų gylyje radom kaukolę. Iš pradžių manėm, gal kai statė stadioną, rado dalį palaikų ir čia po pušimi užkasė.
Kasdami toliau, radom daugiau palaikų fragmentų – žmogaus žastikaulį, mentės kaulus. Pamatėm, kad kaulai yra suardyti, bet kas įdomiausia, kad žastikaulis ir mentė yra dešinės, o šonkauliai ir dar keli kaukolės fragmentėliai yra kairės pusės. Dar virš kauliukų buvo uždėtas celofaninis maišelis. Nuliūdom, kad tik tiek radom. Bet kasdami giliau, suradom dar vieną kaukolę ir kitas palaikų dalis, kurie guli žemėje anatomine tvarka, pradėjom dar giliau kasti ir atsivėrė dar didesnis radinys – jau dabar matom, kad čia yra trijų žmonių palaikai. Galvojom, kad kažkas šiukšles kasė ir suardė, bet dabar matom, kad galbūt tie keli kauleliai čia užkasti to, kas žinojo, kad čia yra daugiau užkastų palaikų’’, – pasakoja Kultūros vertybių globos tarnybos archeologai Ingrida Čičiurkaitė ir Eimantas Aranauskas.
„Tai jau yra didelis įvykis’’, – pažymi Linas Kvizikevičius.
„Kad vieta galimai buvo žinoma, sufleruoja tai, jog virš tos vietos gėlė buvo pasodinta, buvo rastas nuo žvakės metalinis dangtelis. Mes negalėtume šimtu procentų garantuoti, kad tikrai gėlė pasodinta, bet kiek domėjomės apie tą augalą, jis gali būti ir laukinis, ir darželinis, bet laukinis labai stipriai išplinta, o čia aplinkui tokių pat nesimato. Todėl keliam versiją, kad ji galėjo būti pasodinta. Pasivaikščiojus galbūt dar galima rasti ir daugiau gėlyčių. Šitame kalnelyje ne pirmo žmogaus liudijimu užkasinėdavo ne vieną partizaną. Vienas senelis pasakojo, kad čia nugirdę stribus žmonės iškasinėdavo savo artimuosius. Dar šiandien sužinojom, kad įrenginėjant memorialą, buvo ardomas buvusio mokyklos stadiono asfaltas, iš kurio kaulai byrėjo. Šie trys palaikai įrodo, kad čia reikia tirti viską detaliai, nes stribai čia veikė labai įnirtingai’’, – pasakoja archeologai.
Paklausti, koks jausmas apėmė radus šiuo laisvės kovotojų palaikus, archeologai patikino, kad dvejopas.
Linas Kvizikevičius pažymi: „Mes labai greitai, t. y. visuomenė, užmiršome kovotojus už laisvę, visuomenė labai neaktyviai rūpinasi šita istorine atmintimi ir jų paieškomis. Skaudu, juk Lietuvoje buvo tokių vietų, kaip Merkinė, keli šimtai. Ką sudarom čia, tai tik maža dalelė, tai pradžių pradžia. Leipalingis – geresnis pavyzdys, kur šiek tiek daugiau padaryta, bet ir ten dar ne visi partizanai surasti. Mes, kaip tyrėjai, suprantam, kiek reikia sąnaudų, resursų, fizinio darbo, patyrusių profesionalų, kad šitą titanišką darbą padaryti, kad bent jau dalį palaikų surasti. Bet jei atsakingos institucijos nesiims iniciatyvos ir veiksmų, niekaip nepriartėsime prie tiesos. Nuo to kenčia visuomenė ir tie, kas guli žemėje. Jau ne vienas žmogus, ieškantis giminaičio klausė, kiek kainuotų tokie ieškojimai, kad galbūt patys galėtų finansuoti paieškų darbus’’.
Ingrida Čičiurkaitė sako: „Labai geras jausmas. Žinoma, liūdna, kai matai žiaurius dalykus, kai mūsų šviesūs, jauni vyrai turėjo patirti tokią kovą su okupantais, su visu režimu ir neteisybe, su blogais kaimynais. Kai matai šiukšlių duobėj, su vielos kilpom užmėtytais akmenimis, tai šiuos atveju liūdna. Bet apima džiaugsmas, kad nors ir vienas rastas partizanas yra mūsų laimėjimas prieš tą rusų atneštą režimą, kurie norėjo ištrinti mūsų laisvės kovas, mūsų didvyrius ir ką kentėjo visa mūsų tauta jiems okupavus. Ir kiekviena surastas partizanas yra maža pergalė, liudijimas kad mes nepamiršom tos kovos ir tų baisių laikų. Ir man atrodo, kad šitas darbas yra ir garbė, kaip mūsų kartos skola yra juos palaidoti. Kad turiu galimybę savo darbu jiems atsidėkoti“.
Eimantas jai antrindamas sako: „Dvejopas jausmas būna. Apima atradimo džiaugsmas, kuris persipina su liūdesiu, kai atidengus palaikus pamatai įvairius baisumus, kas buvo daroma su kūnu galbūt jam dar gyvam esant. Jeigu ieškant partizano pavyksta atidengti nors ir vieną kaulelį, toks adrenalinas, jaudulys gerklėj pastringa, kai supranti, kad va, jau gal dar vienas bus surastas. Mažiausiai, ką mes galime padaryti, tai tiesiog nepavargti, tęsti visa tai. Jie atidavė savo gyvybes, o mes tik laiką, jėgas ir protą atiduodam. Mažiausiai, ką galime padaryti, tai jiems atsidėkoti, kad jų palaikai būtų identifikuoti, garbingai palaidoti kapinėse, turėtų savo vietą’’.
Darbai, numatyti baigti vakar, neužbaigti, nes liūtys trukdė kasinėti. Archeologai planuoja juos tęsti ateinantį pirmadienį.
„Matote, net ir po tiek metų žemė nelengvai atiduoda palaikus. Bet mes tęsime šituos prasmingus darbus. Iš čia rastų palaikų bus išskiriamas DNR mėginys tapatybei nustatyti’’, – pažymi Linas Kvizikevičius. „Dabar labai svarbu, kad žmonės, kurių artimieji yra dingę be žinios, kreiptųsi ir duotų savo DNR mėginius. Tai labai reikalinga“.
Merkinės apylinkėse veikė Dainavos apygardos Merkinės partizanų batalionas, kuriam vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, čia vyko įnirtingos kovos už Lietuvos laisvę, miestelis yra vienas iš stambiausių pasipriešinimo prieš sovietus centrų.
„Kiek NKVD stribai čia užkasė kūnų, niekas tiksliai nežino. Tačiau jų miškuose, aikštėse ir kitur užkasta labai daug ir mūsų visų pareiga jų kuo daugiau surasti“, – sako Kultūros vertybių globos tarnybos archeologai.
Šiandien savo tyrinėjimo Merkinėje rezultatus jie pristatys visuomenei.
