Šiandien Eglei Sabaliauskaitei - trisdešimt penkeri. Mergaitė iš nuotraukos užaugo nepriklausomoje Lietuvoje ir tapo profesionale fotografe. Šiandien ji jau turi tokio amžiaus dukterį, kokia pati būdama tuo metu stoviniavo su plakatu rankose prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Tuo metu Eglė gyveno Mažeikiuose, tačiau per kiekvienas atostogas atvažiuodavo į svečius pas Vilniuje gyvenančią močiutę. Ši buvo labai patriotiška, tad ir savo vaikus bei anūkus ragindavo dalyvauti Sąjūdžio mitinguose, primindavo apie buvusią nepriklausomą Lietuvą: „Močiutė išmokė mane giedoti Lietuvos himną. Joks kitas vaikas mano darželyje nemokėjo, o aš mokėjau kaip pagrindinę dainą“.
Taigi ir kovo 11 – ąją ši kompanija išsiruošė prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Eglę lydėjo tėtis Gintaras, kuris nuotraukoje įamžintas su vešlia barzda. Taip pat Eglės šeimos draugas - skautiška kepure pasipuošęs Valdas Linauskas. Kartu buvo ir į nuotrauką nepatekęs, anapilin jau išėjęs Eglės dėdė Ramūnas.
Eglė prisimena, kad plakatą jos tėtis gamino pusę nakties. Ji suprato, kad buvo ruošiamasi išskirtinei dienai – visa Lietuva laukė Nepriklausomybės atkūrimo. Eglės tėtis Gintaras Sabaliauskas prisimena, jog diena buvusi šalta ir lietinga, tačiau nepaisant to, žmonės lūkuriavo prie rūmų. Kai Eglė į rankas paėmė plakatą su nubrauktų LTSR užrašu, į ją smigo ne tik daugelio susirinkusiųjų akys, bet ir fotografų objektyvai.
Į šią nuotrauką taip patekęs jaunasis skautas, o dabar LRT televizijoje prodiuseriu dirbantis Valdas Linauskas teigia, kad paskelbimas tebuvęs malonus formalumas: „Mes gyvenome ilgą laiką inkubaciniame periode. Žinojome, kad nepriklausomybė jau praktiškai įvyko. Širdyje ji jau buvo įvykusi ir paskelbimas tebuvo formalumas“.
Tuo tarpu Aukščiausioje Taryboje…
Kol Lietuvos Nepriklausomybės klausimui neabejingi žmonės lūkuriavo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, jų viduje vyko itin sudėtingi ir kruopštūs darbai. Buvo šimtus kartų taisomos pagrindinės Neriklausomybės atkūrimo akto tezės, taip pat ramybės nedavė klausimas, kokia forma žinią apie atkurtą Nepriklausomybę oficialiai perduoti Maskvai.
Minia visą kovo vienuoliktosios dieną užgniaužusi kvapą laukė svarbiausios žinios, kad Lietuvos Nepriklausomybė atkurta. Tuo metu specialiai akto rengimui suburta darbo grupė nešiojo dokumentą iš kabineto į kabinetą ir ieškojo bent mažiausio kabliuko, kuris neleistų priešiškoms jėgoms suabejoti šio dokumento teisėtumu.
Akto projektą ruošęs teisininkas Vytautas Sinkevičius prisimena, kad kiekvienas žodis turėjo būti itin tikslus ir bet koks neatitikimas galėjo smarkiai pakenkti. „Principinė Sąjūdžio nuostata buvo ta, kad atkurta valstybė remiasi nepriklausomos Lietuvos Respublika, kuri egzistavo iki 1940 metų. Nors Lietuvos Respublika buvo fiziškai nuslopinta, bet teisiškai per visą okupacijos laikotarpį egzistavo“, - pamatinę formuluotę prisimena teisininkas.
Tiesa, elgtis reikėjo atsargiai. Kariniai daliniai vis dar buvo Lietuvoje ir bet koks akibrokštas galėjo sukelti neigiamą reakciją. „Buvo ir tokių nuomonių, kad reikia palaukti, nes kovo 12 d. Maskvoje turėjo prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Ten pirmuoju SSRS prezidentu turėjo tapti M. Gorbačiovas“, - teigia V. Sinkevičius.
Liudininkai prisimena skirtingai, tačiau didžiausią impulsą skelbti balsavimą dėl Nepriklausomybės galėjo suteikti ir Stasio Lozoraičio skambutis iš Vašingtono - esą JAV visuomenė lietuvių sprendimą palaikys. Taigi, tos pačios dienos vakarą Vytautas Landsbergis paskelbė balsavimą ir po to pranešė vardinio balsavimo rezultatus.
Nepaisant didžiulės euforijos, paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą pečius užgulė ir baimė. Kiekvienas suprato, kad Maskva Lietuvos iš rankų taip lengvai nepaleis. Kokia bus Sovietų Sąjungos vadovybės reakcija? Reikėjo į Maskvą perduoti ir dokumento kopiją. Ši užduotis buvo patikėta signatarui ir aktyviam Sąjūdžio veikėjui Egidijui Bičkauskui.
E. Bičkauskas svarsto, jog jis buvo pasirinktas spontaniškai: „Grįžau naktį ir po kelių valandų paskambino iš Aukščiausiosios Tarybos. Pasakė, kad nuspręsta, jog aš nuvežčiau tuos dokumentus“.
Be abejo, Michailas Gorbačiovas apie ką tik paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę jau žinojo. Liudininkai pasakoja, kad jį iš vėžių išmušė ne Egidijaus Bičkausko atvežto laiško turinys, o kreipinys „Jūsų prakilnybe“. Diplomatinėje praktikoje toks kreipinys vartojamas bendraujant skirtingų šalių vadovams, diplomatams.
Patriotai ir šiandien
Eglė ir jos artimieji vėlyvo balsavimo prie Aukščiausiosios Tarybos pastato nesulaukė. Nuo devintos valandos ryto iki šeštos vakaro tvirtai laikiusios plakatą mažos rankelės pavargo. Magišką žodį „nepriklausomybė“ jie išgirdo namuose, prie televizoriaus ekrano.
Kitą rytą atsivertusi laikraščius Eglė išvydo ir savo nuotrauką. Jos močiutė didžiavosi anūkės atvaizdu šalia tokių svarbių dokumentų. Netrukus Eglė sužinojo, koks jausmas apima, kai kiti gatvėje tave atpažįsta iš nuotraukos. Dar po kelerių metų ši fotografo Romo Jurgaičio nuotrauka atspausdinta ir mokykliniame istorijos vadovėlyje.
1990 metų pavasarį daugelis buvo apsalę nuo pergalės ir vijo šalin nuojautas, kad Maskva bandys jėga susigrąžinti Lietuvą. Jaunimas svajojo apie netrukus atsiversiančias sienas į vakarus, naujas galimybes ir geresnį gyvenimą. Šios nuotraukos herojai taip pat turėjo ambicijų ir svajonių, kurios ir buvo realizuotos jau laisvoje šalyje.
„Šioje vietoje aš žinojau, kad nepriklausomybė iš karto atidarys vartus ir todėl mes kovojome“, - teigia V. Linauskas. Jam antrina ir į nuotrauką patekęs Eglės tėtis G. Sabaliauskas: „Yra posakių, kad tikėjomės ne to, kovojome ne dėl to. Na, kokia nesąmonė. Mes kovojome tam, kad turėtume savo valstybę, tai - svarbiausia. O kokia ji bus, tai nuo mūsų priklauso, bet ne nuo Maskvos, ne nuo Gorbačiovo.“ Humoro nestokojantis Eglės tėtis Gintaras šiandien gailisi tik vieno: „Daug žurnalistų sukiojosi ne tik iš Lietuvos. Ir mums su Egle net buvo mintis imti po pinigus už kiekvieną nuotrauką. Dabar jau būtume milijonieriai. Tos nuotraukos tiražuojamos internete, galima nusipirkti po 500 eurų“.
Visi nuotraukos herojai šiandien laimingi gyvendami laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, kurios ir laukė tą lietingą 1990 metų kovo 11 dieną.
Dokumentinių apybraižų „Mes nugalėjom“ ciklą žiūrėkite per LRT TELEVIZIJĄ.