Taip į Lietuvą atsiritusį #MeToo judėjimą, kurio metu prabylama apie patirtą seksualinį priekabiavimą, komentuoja Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) pirmininkė Dalia Leinartė. Jos tvirtinimu, taisyklė čia paprasta: flirtas turi būti malonus abiem pusėms.
Interviu DELFI Vytauto Didžiojo universiteto profesorė sakė, kad kai kurie Lietuvos įstatymų aspektai netobuli ir veikia prieš galimą auką. Pasak D. Leinartės, visi esame sovietmečio produktai totalitarinio režimo aukos, taigi vyrai rinkosi seksualinį priekabiavimą jausdami visuomenės pritarimą ir nebaudžiamumą.
– Kuo aiškinate užsienyje prasidėjusį ir galiausiai Lietuvą pasiekusį judėjimą #MeToo?
– Geriau vėliau nei niekada. Sakau tai, turėdama galvoje 1960 ir 1970 m. antrosios bangos moterų judėjimus Vakarų demokratijos šalyse ir, beje, daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Jų metu buvo ne tik priimami ir keičiami įstatymai, užtikrinantys lyčių lygybę, bet keičiami patriarchaliniai stereotipai moterų atžvilgiu.
Dėl šių judėjimų demokratijos normos pradėtos realiai taikyti ne tik baltam vidutinės klasės vyrui, bet tautinėms, rasinėms mažumoms bei moterims. Visuomenės, kuriose vyko antrosios bangos feministinis judėjimas, pasikeitė negrįžtamai. Būtent dėl šio judėjimo seksualinis priekabiavimas buvo teisiškai įtvirtintas kaip diskriminacija lyties pagrindu. Seksualinis priekabiavimas kaip nusikaltimas Vakaruose jau seniai tapo ne tik teisine, bet kultūrine norma. Judėjimas #MeToo Vakaruose yra antrosios bangos atgarsis, tąsa, siekiant realiai išnaikinti seksualinį priekabiavimą ir smurtą bei teisines normas taikyti absoliučiai visiems jos nepaisantiems, įskaitant aukščiausius autoritetus su labai dideliais galios saugikliais. Taip veikia demokratija. Vakarų šalyse seksualinio priekabiavimo įstatymai nuolat tobulinami.
– Taigi Lietuvą šis procesas užklupo nepasiruošusią?
– Nieko stebėtina, kad #MeToo judėjimas atkeliavo į šiandien pasauliui atvirą Lietuvą. Tačiau čia jis pateko į visuomenę, kuri tiesiogiai nepatyrė ir neišgyveno antrosios bangos judėjimo. 1990-aisiais šį judėjimą individualiai „atkartojo“ tik nedidelė kelių pažangių universitetų moterų ir vyrų grupelė. Beje, tarp jų vienas pirmųjų buvo šviesios atminties Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis. Likusi visuomenė iš esmės nei girdėjusi, nei žinojusi apie pilietinį ir moterų judėjimus Vakaruose, traktavo juos gana agresyviai ir paniekinamai.
Tad didesnės Lietuvos visuomenės dalies suvokimas apie seksualinį priekabiavimą atkeliavo per priimamus įstatymus, rengiantis narystei Europos Sąjungoje (ES). Lietuvoje baudžiamoji atsakomybė už tai buvo numatyta 2003 m., taikant ES direktyvas. Tad suvokimas, kad seksualinis priekabiavimas ir prievarta yra nusikalstamas elgesys, naudojant galios ir kitus svertus, yra įtvirtintas administracinėje, civilinėje ir baudžiamojoje teisėje ir yra labiau teorinis. Tai pastebėjo ir tuo metu šiuos įstatymus kūrę Lietuvos teisininkai.
Pradėję domėtis reiškiniu, jie pripažino, kad jis plačiai paplitęs. Tačiau pabrėžė, kad įstatymai sunkiai veiks dėl galiojančių stereotipų. Išties, didesnei visuomenės daliai nuostata, kad seksualinis priekabiavimas yra nusižengimas arba nusikaltimas, nėra suprantama. Tad lietuviškas #MeToo judėjimas skleidžiasi jam absoliučiai „nežinomoje žemėje“, kurioje tradiciškai moters ar merginos „ne“, kaip gerais sovietiniais laikais, yra traktuojamas „taip“
– Po dviejų anoniminių liudijimų dėl Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Jono Gasiūno, buvę jo studentai išdrąsėjo ir neslėpdami pavardžių tiek vyrai, tiek moterys ėmė liudyti apie patirtą terorą, priekabes. Paaiškėjo, kad tai ilgus metus buvo vieša paslaptis. Kodėl visa tai paaiškėjo tik dabar?
– Visa tai paaiškėjo tik dabar todėl, nes tuo metu merginos negalėjo tikėtis jokios pagalbos. Nekalbu apie tai, kad pasikartojantis seksualinis priekabiavimas turi tikslą įbauginti. Kaip minėjau, net teisininkai pripažįsta, kad seksualinis priekabiavimas Lietuvoje yra paplitęs reiškinys, tačiau priekabiavimą patyrusias merginas ginantys įstatymai neveikia dėl beviltiškai provincialaus visuomenės požiūrio. Svarbu ir tai, kad pačios seksualinio priekabiavimo ir smurto aukos pačios beveik niekada nesikreipia pagalbos ir nepraneša apie įvykį. Tai padaryti jas pastūmėja draugai ir aplinkiniai, su kuriais pasidalija išgyvenimais.
Danijos mokslininkai išstudijavo 150 seksualinio priekabiavimo atvejų, įvykusių šalyje nuo įstatymo priėmimo 1970-aisiais iki dabar. Visi atvejai buvo registruoti ir svarstomi arba civiliniame teisme, arba lygių galimybių komisijoje. Nė vieno iš 150 atvejų neinicijavo smurtą patyrusi moteris. Jos tiesiog palieka studijas, darbo vietą ir pan.
Kita vertus, kai kurie Lietuvos Baudžiamoji Kodekso (BK) 151 str. įstatymo aspektai yra netobuli ir veikia prieš galimą auką. Tarkime, šiandien nukentėjusiai merginai labai sunku įrodyti seksualinio priekabiavimo ar seksualinės prievartos faktą, nes iš jos reikalaujama įrodymų. Tuo metu daugumoje šalių seksualinių nusikaltimų atvejais įrodinėjimo našta yra perkeliama kaltinamajam. Tai jis ar ji turi įrodyti savo nekaltumą, o ne auka.
Tuo metu Lietuvoje išplitę stereotipai prieš moteris formuoja visuomenės požiūrį, kad pati mergina ar moteris yra kalta: ji segėjo per trumpą sijoną, ėjo į dėstytojo namus, gėrė vyną, per menkai gynėsi, yra žinoma kaip vyrų viliotoja ir pan.
Vis dėlto įstatymai, draudžiantys seksualinį priekabiavimą, su tikslu žeminti kitą asmenį arba su tikslu pasinaudoti juo kaip sekso objektu, naudojant galios svertais, Lietuvoje egzistuoja. Tad šį veiksmą atlikęs asmuo ir yra atsakingas. Taisyklė čia viena – savanoriškas merginos ar moters sutikimas. Jis nebūtinai turi būti išreikštas žodžiais arba gynyba. Man nesuprantama, kai suaugęs išsilavinęs vyras teigia negalintis atskirti, ar mergina sutinka, ar ne. Čia galioja tas pats arogantiškas įsitikinimas, kad galią turintis vyras geriau žino, ko nori jo pavaldinė. Seksualinės prievartos prevencija būtų kitas klausimas ir kitos priemonės.
– „Man nesuprantama, kodėl moterys iš karto neduoda tinkamo atkirčio ir tik po 10 metų nuoskaudas viešina. Juolab, kad įrodymų pateikti negali. Jei savo laiku būčiau buvusi skysta kvaiša, galėjau daugybę kartų šitaip „nukentėti“. Bet jeigu giliu sovietmečiu ponai gaudavo nuo manęs tiesų smūgį, tai kodėl panos palūžta laisvoje visuomenėje“, – situaciją feisbuke pakomentavo viena buvusi Seimo narė. Jūsų nuomone, kodėl moterys prabyla praėjus keletui metų? Ar tai lemia socialinių tinklų įsigalėjimas ir su ja atsiradusi drąsa, o gal užaugo nauja karta, kuriai, pavyzdžiui, nėra savaime suprantama dėl vaidmens permiegoti su režisieriumi?
– Jūsų minima moteris elgėsi teisingai. Priemonių sustabdyti seksualinį priekabiavimą sovietmečiu nebuvo, nebent agresyvaus elgesio atveju galėjai rašyti skundą. Tačiau šiandien esame ES nariai ir gyvename šalyje, kurioje darbo, taip pat dėstytojų ir studentų tarpusavio santykiai saugomi įstatymais. Lietuvos įstatymai ir tarptautiniai dokumentai, kuriuos Lietuva įsipareigojo vykdyti, draudžia seksualinį priekabiavimą lyties pagrindu. Šios palyginti naujos teisinės nuostatos ir teikia merginoms drąsos prabilti. Kaip matome iš socialinių tinklų, Lietuvoje egzistuoja pažangiai mąstančių žmonių ir smurtą patyrusios merginos vis dėlto gali tikėtis moralinės jų paramos.
Mano nuomone, vienareikšmiai vertybinė kartų kaita Lietuvoje nėra ryški. Girdime jaunus vyrus ir jaunas moteris, pasiruošusius visuomet ginti statusą turinčius asmenis, ypač menininkus, kurie dar sovietmečiu įprato prie išskirtinio savęs vertinimo. Šią situaciją taikliai apibūdino Josifas Brodskis. Atsakydamas disidentui ir Čekijos prezidentui Vaclavui Havelui į retorinį klausimą, kodėl po sovietinio režimo griūties daugumos žmonių mąstymas vis dėlto nepasikeitė, J. Brodskis atsakė, kad socializmas ir komunistinis režimas buvo ne politinis darinys, kuriam „griuvus“ turėjo žlugti visa sistema, bet gyvenimo būdas. Dauguma žmonių jį tęsia toliau.
Be abejonės, Lietuvoje yra sluoksnis įvairaus amžiaus žmonių, kurie pripažįsta vakarietiškos demokratijos vertybes, o ne mamos, lokalaus autoriteto, patriarchalios tradicijos ar bažnyčios diktuojamas normas.
– Tenka pastebėti, kad apie seksualinį priekabiavimą prabilusias moteris daugiausia smerkia moterys – bando jas gėdinti, vadina paleistuvėmis, kaltina, kad nesugebėjo apsiginti. Ką reakcija į #MeToo parodė apie mūsų šalį?
– Absoliučiai dauguma atvejų seksualinį priekabiavimą patiria merginos ir moterys, kurios yra ambicingos, gabios ir siekdamos karjeros neišvengiamai patenka į vyrų valdomas sferas. Būtent jas, veržlias ir talentingas, pažeminimo objektu renkasi galią turintys vyrai. Jei už šių moterų nugarų stovėtų galingos institucijos, pavyzdžiui, bažnyčia, nevyriausybinės organizacijos arba galingi vyrai ir tėvai, seksualinio priekabiavimo tikimybė būtų labai maža. Kadangi dabar mes susiduriame su priekabiavimo atvejais aukštojo meno srityje, tai namų šeimininkės ir šiaip eilinės merginos negali suprasti, su kuo susiduria jauna karjeros siekianti dailininkė ar aktorė. Tad eilinės moterys kritikuoja tai, apie ką nežino, neišmano ir nepatiria.
Paniekinanti pažiūra į moterį patvirtina režisieriaus Vaitkaus reakcija. Žurnalistai jam praneša, kad merginos pateikė skundą dėl patirtos seksualinės prievartos, o režisierius sako, kad rusai jį puola: juk merginos yra niekas, ne subjektai ir negali būti traktuojamos kaip atsakingos skundo pareiškėjos.
Beje, režisierius mini Stambulo konvenciją kaip labai pavojingą mūsų visuomenei. Tačiau būtent tai yra politinės Rusijos vadovybės argumentas blokuoti šį svarbų dokumentą. Tokios katalikiškos šalys kaip Italija ir Lenkija, Ispanija seniai ratifikavo Stambulo konvenciją. Iš Europos Tarybos šalių TIK dvi šalys – Rusija ir Azerbaidžanas – nepasirašė konvencijos.
– Yra nuogąstavimų, kad anoniminiai liudijimai apie seksualinį priekabiavimą gali tapti pretekstu susidoroti su asmenimis. Ar įžvelgiate tokią grėsmę?
– Skundai turi būti registruojami ir į juos įsiklausoma. Toliau privalo vykti tyrimas. Kita vertus, lietuviškas #MeToo galėtų tapti pretekstu į susitaikiusią ir pagarbesnę visuomenę. Mes esame sovietmečio produktai ir visi esame totalitarinio režimo aukos. Aš manau, vyrai rinkosi seksualinį priekabiavimą, nes jautė visuomenės pritarimą jų elgesiui ir nebaudžiamumą. Bet juk širdies gilumoje jie, ypač išsilavinę menininkai, puikiai žinojo, kad prieš merginas taiko patyčias. Tai vyrų proga prisipažinti klydus, beje, ką režisierius Vaitkus pasakė savo interviu pabaigoje.
– Susidaro įspūdis, kad žmonės neskiria seksualinio priekabiavimo nuo paprasčiausio flirto, dėmesio rodymo. Visuomenės diskusijose girdimi nuogąstavimai, esą nuo šiol moteriai nebebus galima šypsotis, dovanoti gėlių. Kur čia nesusikalbama?
– Taisyklė paprasta: flirtas yra užsiėmimas, malonus abiem pusėms. Tuo metu seksualinis priekabiavimas yra ne susižavėjimo moterimi demonstravimas, bet gardžiavimasis jėga ir savo viršenybe. Jei vyras nejaučia, ar moteriai jo asistavimas yra priimtinas ir malonus, ar atgrasus, jis turi gilių emocinių ir psichologinių problemų.