Ties Nevėžio pakrante su seniūnijos palaiminimu mėlynanosiams suręstoje pavėsinėje per pastaruosius vos porą mėnesių gyvybę išleido jau du nuolatiniai jos lankytojai. Klebonas ir vietiniai svarsto, ar viena paskui kitą sekančios nelaimės nėra įspėjimas nejuokauti su nelabuoju. Mat pavėsinė, papuošta išsišiepusio velnio kauke, suręsta greta senųjų kapinaičių, kur, žmonės pasakoja, amžino poilsio atguldavę kunigai.
Mažosios kultūros sostinės titulą kitąmet pasirengę priimti Miežiškiai garsūs saviveiklininkais, Angelų slėniu, kalėdinių žaislų muziejumi, bet pastaruoju metu vietinių kur kas daugiau aptarinėjamas vadinamasis velnio kalnelis. Taip žmonės praminę prieš keletą metų kiek tolėliau nuo pagrindinės gatvės, už parduotuvės ant Nevėžio kranto suręstą pavėsinę. Atsvara Angelų slėniui ji tapo ne vien dėl savo simbolio – juodo velnio kaukės, bet ir joje besidedančios tikros velniavos.
Nors elementariai sukalta pavėsinė nė iš tolo neprilygsta gražiajam Angelų slėniui, joje beveik niekada nebūna tuščia. Bet kuris sutiktas miežiškietis paaiškins jos keistą paskirtį. Čia renkasi prieš trejetą metų uždaryto vienintelio Miežiškiuose alaus baro buvę klientai.
Keletą metų stovinti pavėsinė, tapusi alaus garbintojų susirinkimų vieta, miežiškiečius piktindavo, bet dabar kai kuriems jau kelia ir baugulį.
Praėjusį šeštadienį joje rastas gyvybę išleidęs per 60 metų perkopęs vietinis. Dar prieš porą mėnesių čia su gyvenimu atsisveikino aštuntą dešimtį įpusėjęs miežiškietis.
Mirtys pavėsinėje nenustebino seniūno Albino Jacevičiaus.
„Nė viena mirtis nesmurtinė. Abu turėjo priklausomybę nuo svaigalų. Vienam širdis sustojo, o kitas iš vakaro talkininkavo – pjovė malkas, gavo dešimt eurų, atšventė, susipynė kojos ir griūdamas trinktelėjo galvą. Žmonės rado pavėsinėje mirusį“, – „Sekundei“ pasakojo seniūnas.
Klebono R. Visockio teigimu, pakabinti velnią – pražūties ženklą – nėra išmintingas sprendimas, juo labiau kapinių vietoje girtuokliams pastatytoje pavėsinėje.
Pakabino pražūties ženklą
Miežiškiečiams vis tiek neramu. Miežiškių parapijos klebonas Rimantas Visockis sako sulaukęs vietinių, raginančių pavėsinę nugriauti. Dvasininkas irgi stebisi, kad seniūnija leidusi kadaise miežiškiečiams šventoje vietoje suręsti pavėsinę girtuokliams ir dargi joje pakabinti velnią.
Vos už kelių metrų nuo skandalingosios pavėsinės kadaise stovėjusi medinė Miežiškių bažnyčia, o jos šventoriuje buvusios kapinės. Miestelio senbuviai dar pamena ten stūksojusius antkapius ir kryžius. Dabar jų nelikę nė žymės. Kad kapinėmis kada būtų domėjęsi archeologai, niekas miestelyje negirdėjęs. Per daug metų antkapių neliko, bet palaikai greičiausiai taip ir liko neiškasti.
„Per porą mėnesių dvi mirtys pavėsinėje atrodo mistiškai. Sunerimę žmonės pradėjo man sakyti, kad velniava prasidėjo. Pražūties ženklą pasikabinti nėra išmintingas sprendimas, juo labiau kapinių vietoje. Velžyje ties parduotuve irgi dažnos avarijos, o juk ir ten kadaise kapinių būta. Mirusiesiems reikalinga ramybė“, – įspėja klebonas.
R. Visockio nuomone, girtaujančiųjų prieglobsčiu tapusi pavėsinė – juoda dėmė tvarkingiems Miežiškiams. Tautodailininkų drožtomis skulptūromis išpuoštą Angelų slėnį turinčiam kaimui tokia alternatyva kaip vieta velniams nereikalinga.
„Jei alaus baro neliko, nereikia žmonių skatinti rinktis girtauti ir velnių šauktis“, – dvasininkas siūlo ir tą panaikinti.
Pavėsinėje policijos nebijo
Kad vadinamajame velnių slėnyje nebūna tuščia, akivaizdu. „Sekundės“ korespondentams apsilankius gyvenvietėje, pavėsinės link traukė trys miežiškėnai. Įraudę veidai ir sunkiai tariami žodžiai bylojo, kad saulėtą dieną šiems kaimo vyrams ne rudens darbai rūpėjo.
„Ten Angelų, o čia velnių slėnis. Ten vieša vieta. Policija, jei užmato, padaro kuti kuti ir mus išveža. Už nieką. Atseit alaus išgerti ten negalima. O čia galima. Velnių slėnis specialiai tam yra“, – Miežiškių gyvenimo taisykles noriai aiškino iš parduotuvės link pavėsinės pakeliui prisėdęs vietinis.
Miežiškietis gyrėsi pats per viešuosius darbus pavėsinę statęs – esą būtų nesusipratimas, jei dabar ten alaus negalėtų truktelt.
„Vasarą alaus baro gali nė nebūti. Bet žiemą tai negerai“, – svarstė velnių slėnio nuolatinis lankytojas.
Paklaustas apie šalia buvusias senąsias miestelio kapines, miežiškietis atkunta: pamena trejetą antkapių.
„Taigi nabašnikų nebėra“, – į pokalbį įsiterpia į velnių slėnį traukiantis dar vienas miežiškietis.
Vyrai giria seniūną. Jam dėkingi, kad turi kur prisėsti. Anot jų, į pavėsinę kartais susirenka tiek, kad net sunkiai sutelpa.
„Daug girtuoklių Miežiškiuose“, – iš savo sąmojo kvatojasi vyrai. Noriai kalbėję miežiškėnai susipažinti nenori.
„Zbignevas“, – juokais prisistato šnekiausias. Bičiulis skuba pataisyti: „Zalieska tu.“
A. Jacevičius svarsto, kad kovoti su girtavimu beprasmiška. Dar prieš aštuntą važiuodamas į darbą jis sutinka prie uždarytos parduotuvės durų jau trypčiojančius velnių slėnio lankytojus.
Bažnyčios turtas smenga
Miežiškių centre buvusios kapinaitės baigia išdilti iš vietinių atminties. Paklausti, ar tokias dar pamena, atmintyje pasikapstę senbuviai pradeda pasakoti, kaip vaikystėje čia tarp paminklų ir kryžių lakstydavę.
Dabar šioje vietoje – tik pieva su į žemę smengančiu mediniu pastatu. Kadaise jo vietoje buvusi medinė bažnytėlė. Vladislovo Marciuškos ir Jono Šukio išleistoje knygoje apie Miežiškius yra 1921-ųjų nuotrauka – iškilminga procesija iš medinės bažnyčios žengia į kitapus kelio iškilusią puošnią raudonų plytų naująją.
Buvusių maldos namų vietoje sovietmečiu įrengti kultūros namai. Pasakojama, kad jų sienose išlikę senosios bažnyčios rąstų.
Dabar pastatas grąžintas bažnyčios nuosavybėn, bet, anot klebono, tokios prastos būklės, kad tik griauti tetinkamas.
Mena kunigų kapus
Buvusi istorijos mokytoja bei ilgametė Miežiškių kultūros centro direktorė ir meno vadovė Valerija Bartulienė šiame pastate pragyveno 18-iolika metų. Jai tebuvo 7-eri, kai 1950-aisiais į Miežiškius atsikraustę tėveliai kultūros namų antrajame aukšte gavo butą. J. Bartulienė pamena ir buvusį šventorių juosusios tvoros fragmentus. Iš vietinių pasakojimų girdėjusi, kad šventoriuje apgriuvę paminklai su užrašais žymėjo kunigų kapus.
„Žymės jų nebeliko, bet man atrodo, kad kapai nebuvo iškasti“, – svarsto Miežiškių šviesuolė.
Anot jos, šalia senojo šventoriaus įrengtame velnių slėnyje anais laikais stovėjusi žibalo parduotuvė. Dabar jos vietoje stūksanti pavėsinė, traukianti svaigalų mėgėjus, J. Bartulienės nuomone, kaimui garbės nedaro.
„Kitąmet Miežiškiai bus mažoji Lietuvos kultūros sostinė, o čia pačiame miestelio centre šitokia „kultūra“, – nusivylusi J. Bartulienė.
Miežiškietė Vida Pitrėnienė pamena, kad mama stebėdavosi, kaip laikas keičia kaimą: buvusios bažnyčios ir kapinaičių vietoje sovietmečiu kultūros namuose švęsti Naujieji.
„Labai šiuolaikiški žmonės“, – metusi žvilgsnį į vyrų pilną velnių slėnį šypteli V. Pitrėnienė.
Miežiškiuose gimusi ir užaugusi 90-metė Alfonsa Siaurytė pasakoja prie upės netoli pavėsinės iš tiesų buvus kapus, kryžių, o miežiškėnai parklupę prie jų melsdavosi.
„Mama tuokėsi dar senojoje bažnyčioje, o mane jau naujoj krikštijo. Kai jaunystėj eidavom per miestelį, matydavosi prie buvusios bažnytėlės kryžiai. Niekas kapelių iš ten neiškasė, tik paminklus ir kryžius išvežę sunaikino“, – gailisi A. Siaurytė.
Kultūros centro direktorė Birutė Titienė pasakoja, kad kol veikė miestelio centre alaus baras, prie jo klientai ir sėdėdavo, ir gulėdavo. Barui užsidarius klientūra persikėlė į pavėsinę.
„Būtų ji mano kaimynystėje, visu balsu rėkčiau, kad nugriautų“, – B. Titienė stebisi besitaikstančiaisiais su girtuokliais.
Kultūros centro tikslas – blaivūs Miežiškiai. Jau šią vasarą į savo organizuojamus renginius kaimo šviesuoliai nebeįsileido prekiautojų svaigiaisiais gėrimais.
„Iki to, kad Miežiškiuose nebeliktų girtaujančiųjų, dar toli. Visur tokių yra. Bet nereikia to skatinti“, – svarsto B. Titienė.
Rinkdavo prigulusiuosius
Miežiškių seniūnas A. Jacevičius sutinka, kad velnių slėnis tapęs girtuoklių traukos centru. Tik jis abejoja, kiek tiesos pasakojimuose apie kadaise šalia stūksojusias kapinaites. Kai esą jų vietoje buvo kasamas lauko tualetas, pasak seniūno, jokių kaulų nerasta.
Anot A. Jacevičiaus, kol nebuvo pavėsinės, girtuokliai darydavo gėdą kaimui, mat ištisas dienas leisdavo prie parduotuvės pačiame centre.
„Pavakary pro tuos pagėrusius jau būdavo ir nejauku praeiti“, – pasakoja seniūnijos šeimininkas.
Jo teigimu, miežiškiečiai patys pasiūlė seniūnijai atokiau nuo akių, upės pakrantėje tokiems pastatyti pavėsinę. Seniūnui idėja patiko. Mat ir pačiam ne kartą yra tekę žadinti krūmuose ant kranto prigulusius įkaušėlius, kad įmigę nuo aukšto skardžio į upę nenusiridentų.
Lentpjūvės savininkas davė medienos ir vietinis meistras, padedamas stikliuko mėgėjų, surentė pavėsinę.
„Išėjo toks traukos centras. Kad prie parduotuvės durų negertų, renkasi pavėsinėn. Kiek esu ten užėjęs, randu tris keturis vyriokus sėdinčius, tik iš savo butelio geriančius. Ne kolegialiai dalijasi, bet kiekvienas sau butelį alaus iš parduotuvės pasistatęs“, – vyrų papročius perprato A. Jacevičius.
Girtuoklius paslėpė
Seniūnas sutinka, kad su Lietuvos kultūros sostinės titulu tokia Miežiškių tradicija niekaip nedera. Tačiau sako abejojantis, ar pavėsinę nugriovus būtų naudos – baiminasi, kad girtuokliai vėl apstos prie pagrindinio kelio įsikūrusios parduotuvės duris. Nors pavėsinė girtavimo problemos neišsprendė, ji, anot seniūno, bent jau nebėra tokia akivaizdi.
„Būdavo, į miestelį žmonės atvažiuoja, o pačiame centre pasitinka „pagerinti“ veidai. Dabar, kai jie nebe ant akių, miestelis šviesesnis atrodo“, – guodžiasi A. Jacevičius.
Seniūno nuomone, kovoti su girtavimu beprasmiška. Dar prieš aštuntą važiuodamas į darbą jis sutinka prie uždarytos parduotuvės durų jau trypčiojančius velnių slėnio lankytojus.
A. Jacevičius juokiasi, kad Miežiškiuose nemenkas pasipiktinimas kilo, kai nuo aštuntos darbą pradedanti parduotuvė vieną rytą durų neatrakino – paskelbė reviziją.
„Aštuonios, o durys užrakintos, o kita tik nuo 9-os atdaroma. Visą valandą laukti, šitoks žmogaus teisių pažeidimas! Deja, šiandien tokia realybė. Vokiečių filosofas Hėgelis sakė: visa, kas tikra, yra teisinga, o visa, kas teisinga, yra tikra. Kur padėti tuos nuolatos šlitinėjančius „darbuotojus“? Neatidirba viešųjų darbų, nubrauki socialines pašalpas, o kas iš to – per tą mėnesį nė kiek nesublogsta“ – skėsčioja rankomis seniūnas.