Kaip ir pačių rusų. „Pas mus dabar finansų krizė“, – paaiškino suvenyrų pardavėja Tatjana. Dėl tos pačios priežasties rusų turistų šią vasarą mažiau ir kituose kurortuose, pavyzdžiui, lietuviškojoje Palangoje.
Įgyvendino svajonę
Mediciną studijuojanti Luizė ir elektronikos inžinieriumi dirbantis Garrettas savo pažinties neplanavo. Tačiau abu jie į Rusiją atkeliavo tuo pačiu tikslu – įveikti ilgiausią pasaulyje Transsibiro geležinkelio vėžę.
„Tai buvo mano svajonė, kuri dabar pakankamai populiari tarp jaunimo ir internete yra daug informacijos tai tai. Vasarą – ypač puikus laikas čia keliauti, nes žiemą būna pakankamai šalta“, – kalbėjo Garrettas.
Droviai jo klausiusi Luizė linktelėjo, kad jos istorija lygiai tokia pat. „Prie Baikalo būsime dvi dienas. Jau paplaukiojome kateriu ir aplenkėme Olchono salą. Rytoj eisime į 20 kilometrų žygį ir dar užsuksime į muziejų“, – sakė prancūzė, kol pardavėjos šalia esančiame turgelyje kvietė aplinkinius nusipirkti rūkytos žuvies.
Garrettas pasakojo, kad prieš atvykdamas į Rusiją šiek tiek jaudinosi dėl šiuo metu su Europa tvyrančios įtampos.
„Tačiau nieko panašaus nepatyriau. Žmonės traukinyje buvo labai draugiški, dalinosi maistu, kitaip padėjo, – sakė airis. – Matai Rusiją žemėlapyje, bet negali jos dydžio įvertinti, kol nepravažiuoji geležinkeliu. Sėdi jame keturias dienas ir vis dar esi toje pačioje šalyje.“
Vieni taupo, kiti pinigų neskaičiuoja
Prieš dvi savaites fotografu Listviankoje įsidarbinusiam Vladislavui sunku: nėra žmonių.
Iš Novomartinsko kaimo, esančio už maždaug 150 kilometrų nuo Baikalo, atvykęs jaunuolis darbą gavo per pažintis. „Mano brolis panašų darbą dirba Irkutske“, – paaiškino jis.
Sibiro didmiestyje žmonių daugiau, todėl Vladislavo brolio atlyginimas didesnis.
„O maniškis – šiaip sau. Viskas priklauso nuo to, kiek būna klientų. Padarau apyvartą, o man priklauso procentas nuo jos“, – sakė Vladislavas.
Turistai prie Baikalo paprastai renkasi iš dviejų pagrindinių pramogų: pasivaikščiojimas arba pasiplaukiojimas kateriu.
Listviankoje taip pat nemažai užeigų, kur galima pavalgyti. Vienos jų virėjas Saidas guodėsi, jog šiemet žmonių daug mažiau, nei pernai.
„Galiu palyginti, nes čia dirbu ir gyvenu jau ketverius metus“, – patikino jis.
Jo restoranui sunku, kai nėra lankytojų, bet vis dar pasitaiko tokių, kurie atėję pinigų neskaičiuoja.
„Tačiau tokių nėra daug. Šiaip žmonės įvairūs – kiti labai taupo“, – į netoliese sėdinčią šeimyną linkteli Saidas.
Tatjana prie Baikalo dirba metus, bet ir ji pastebėjo, kad turistų šiemet labai mažai.
„Atvažiuoja daugiausia kiniečiai, yra amerikiečių. Patys rusai pas mus suvenyrų beveik neperka, nes matrioškos jiems neįdomios, – šypteli paauglė. – Jiems daugiausiai parduodu kedro riešutų su medumi.“