„Nežinau, kur jie čia kuo skundžiasi, bet dauguma yra patenkinti, – Delfi sakė Kybartų užsieniečių registracijos centrui vadovaujantis Gintaras Klimavičius. – Jie atvažiavo iš tokių sąlygų, kur gyventi sunku. Dabar ir šilta, ir smagu, ir kambariai, ir patalynė keičiama kas savaitę, maitinasi 3 kartus per dieną. Išeina į lauką, ten gali krepšinį, futbolą žaisti, kilnoti svarmenis.“
Tačiau patys migrantai nusiskundimų turi apsčiai Jie vieningai sutaria, kad Kybartuose bent jau šilta, tačiau ir palapinių stovykla Rūdninkuose turėjo savų privalumų: buvo daugiau laisvės ir karštas vanduo dušuose. Jie sutiko su Delfi bendrauti su sąlyga, kad jų vardai nebus viešinami, nes bijo, kad tai gali pakenkti nagrinėjant prieglobsčio prašymus.
Kalėjimo tvarka nežavi
„Stovykloje geriau ta prasme, kad ten buvo švaresnis vanduo, karšti dušai, gaudavom daugiau maisto, o tvarka ne tokia griežta. Čia tave pakelia 8 val. ryto, jei nesikelsi, negausi pusryčių“, – problemas vardino vienas gyventojas.
Be to, migrantai sakė, kad į lauką yra išleidžiami tik keletą valandų ryte ir popiet. Visgi tai bent kol kas jiems nėra didžiulė bėda – atvirame ore jie jau spėjo atsibūti Rūdninkuose.
„Mano kambaryje gyvena dar 18 žmonių. Iš viso gal 150 žmonių naudojasi vienu vonios kambariu“, – kalbėjo jis.
Kad tualetai ir dušai yra problema minėjo ir kitas pašnekovas, jis skundėsi privatumo nebuvimu.
„Įsivaizduokit, jūs prausiatės, o priešais tave stovi žmogus, jokių užtvarų, durų, net užuolaidų nėra, nieko. Viskas yra vienoje didelėje patalpoje“, – sakė jis.
G. Klimavičiaus teigimu, šios problemos žinomos, o bent dalis jų sprendžiama. Jis tikino, kad migrantai turi galimybę atskirame pastate po karštu vandeniu nusiprausti kartą per savaitę. Planuojama, kad karštas vanduo atsiras ir kiekviename aukšte, tačiau kol kas dar tik vykdomi pirkimai.
„Privatumo tikrai nėra, užuolaidėlių kol kas nenupirkome, bet stengsimės nupirkti ir padaryti. Bus išspręsta“, – žadėjo jis.
Kalbėdamas apie tai, kad gyventojai anksti verčiami iš lovos, Kybartų centro viršininkas paaiškino, kad dėl to nieko padaryti nepavyks.
„Pusę 7 jau pusryčiai prasideda. 700 žmonių pamaitinti užtrunka labai ilgai. Jie pusryčius valgo iki 12 val. 12 val. prasideda pietūs, juos valgo iki 16 val. Nuo 17 val. prasideda vakarienė. Maitinimas vyksta ištisai kokias 8 valandas. Nieko mes nepadarysim, jie turi keltis ir eiti valgyti. Mes vienu metu negalime išmaitinti visų 700, nes virtuvėje telpa tik 100 žmonių. Mes negalime jų pradėti maitinti nuo 9, nes tada pusryčiai baigsis 3 valandą dienos“, – paaiškino G. Klimavičius.
Kalbėdamas apie tai, kad tik ribotą laiką migrantai gali praleisti lauke, jis sakė, kad kitaip būtų per daug sudėtinga visus suvaldyti.
„Mums reikia srautus valdyti, kad jie nesusieitų, nes nesugaudysim, kas pavalgė, kas nepavalgė, – sakė jis ir pridūrė. – Jie nesiveržia į tą lauką per daug, bet kas mėgsta, išeina, matau per langą, kaip futbolą lošia, jiems pakanka.“
Jis pridūrė, kad galvojama ir apie papildomas pramogas. Jau pažadėta kiekvieną kambarį aprūpinti kortomis ir nardais, yra vienas biliardo stalas.
„Knygų kol kas neturim, yra socialiniai darbuotojai, kurie atvažiuoja kiekvieną dieną, su jais bendrauja, ruošia užimtumą“, – paminėjo jis.
Pasigedo parduotuvės
Kalbinti migrantai taip pat skundėsi, kad maisto jiems mažoka, esą nuolat kenčia alkį. Jie pripažino, kad patiekalai skanūs, bet jau pradeda atsibosti.
Problemą išsispręstų, jei galėtų nueiti į parduotuvę ir ten patys gaminti maistą, tačiau tikina, kad tokios galimybės nėra. Rūdninkuose nuolat atvažiuodavo krautuvėlės ant ratų, vadinamosios „autolafkės“. Ten migrantai galėjo nusipirkti ne tik papildomo maisto.
„Man reikia daugybės rūkalų, – pasakojo Delfi pašnekovas ir atsiuntė nuotrauką su likusiomis dviem cigaretėmis. – Dabar pakelio kaina viduje siekia 25 eurus.“
„Dar reikia pas kirpėja, reikia telefonų ir sąskaitų papildymų, rūbų, nieko negalime nusipirkti. Draugas man galėjo atsiųsti daiktų iš Amerikos per siuntų įmonę DHL, bet apsauginiai man pasakė, kad jų negalės perduoti“, – problemas dėstė vyras.
Jis paminėjo, kad prižiūrėtojai Kybartuose draugiški ir malonūs, bet jų nepavyko įkalbinti už pinigus atnešti cigarečių ar kitų daiktų.
„Prižiūrėtojai paaiškino, kad parduotuvė neatvažiuos, nes šita vieta per daug atoki“, – pasakojo jis.
Tačiau G. Klimavičius, išgirdęs apie tokius skundus, labai nustebo – parduotuvė veikia jau nuo praėjusios savaitės.
„Praeitą savaitę parduotuvė dirbo ir šiandien dirba. Kiekvienam aukštui skirta diena ir jie apsiperka. Ten yra ir cigaretės, ir bandelės, visko yra, išskyrus kiaulieną. Telefonus jie turi visi, papildymo korteles jie gauna taip pat parduotuvėje. Patalynę keičiame per savaitę kartą, jiems viskas išskalbiama, nereikia rūpintis, – dėstė centro viršininkas. – O mums nesakė tokios problemos, kad jiems reikalingas kirpėjas, jie kerpasi patys.“
Po šių paaiškinimų Delfi apie parduotuvę perklausė tuo pasiskundusių migrantų, kurių teigimu, apie jos atidarymą girdėjo gandus, tačiau apsilankyti ten dar neturėjo progos.
„Taip, parduotuvė atsidaro, šiandien ji irgi buvo, tačiau yra labai didelė problema. Skirtingi aukštai neturi vienodų galimybių ten apsipirkti. Prieš kelias dienas ten apsipirko pirmo aukšto gyventojai, šiandien jie vėl gali apsipirkti. Visi kiti neturime nei maisto, nei cigarečių. Nežinau, kodėl su mumis taip elgiasi. Spėlioju, kad galbūt jie tai daro tyčia, norėdami suerzinti žmones ir priversti juos triukšmauti. Tada vėl aiškins, kad migrantai kelia riaušes“, – rėžė Kybartų centro gyventojas.
Spaudžia sugrįžti
Migrantai taip pat skundėsi, kad jų prieglobsčio prašymai nėra išsamiai nagrinėjami. Vienas pašnekovas prisistatė jazidu – tai šiaurės Irake gyvenanti religinė mažuma. Islamo šventikai juos šimtmečiais vadino eretikais.
2014 šis pyktis prasiveržė, kai Islamo valstybė įvykdė jazidų genocidą, išžudyti ištisi kaimai, o maždaug pusė milijono žmonių buvo priversti bėgti iš savo namų.
„Jazidų čia yra maždaug 100. Puikiai žinote, kas 2014 metais mums atsitiko ir ką musulmonai mums padarė. Ir už tą genocidą niekas nebuvo nubaustas, – pasakojo pašnekovas. – Mes nuo jų pabėgome, o dabar esame priversti gyventi kartu su 500 kurdų ir arabų musulmonų. Kol kas nieko neatsitiko, bet mes esame mažuma ir Irake, ir Kybartuose, todėl esame išsigandę dėl etninio valymo pavojaus.“
Tiesa, jis akcentavo, kad kol kas nieko nenutiko – musulmonai jų nediskriminuoja. „Jie bijo, kad tada juos pačius nubaus ir jie negaus prieglobsčio“, – priežastimi dalinosi vyras.
Tačiau labiausiai jį piktina ne gyvenimas tokioje situacijoje, tačiau tai, kad jo niekas neišklausė dėl prieglobsčio prašymo, tačiau jau ragina grįžti namo.
„Kelių mano draugų prašymai jau buvo atmesti. Labai bijau, kad būsiu priverstinai grąžintas. – sakė jis. – Nuolat ateina kažkoks žmogus ir aiškina, kad mes turime grįžti, kitaip mums gresia kalėjimas ir deportacija, o tada negalėsime patekti į Europos Sąjungą.“
„Mes matome, kad jūsų šalis nenori migrantų. Bet kam mus laiko uždarytus? Paleiskite mus ir eisime ten, kur egzistuoja žmogaus teisės. Ką man reikia padaryti, kad gaučiau prieglobstį, mirti?“ – pridūrė jis.
G. Klimavičius, komentuodamas tokius teiginius, patikino, kad niekas tikrai negrasina deportacijomis, tiesiog žmonės informuojami apie savo padėtį.
„Mes iškabinę skelbimus ir kiekvieną kartą jiems siūloma savanoriškai grįžti namo. Mes turime prievolę žmones informuoti, kad yra galimybė saugiai ir laiku grįžti namo. Bet apie tai, kad juos deportuos, kol kas nešnekam. Tiems, kuriems jau priimti Migracijos departamento sprendimai ir jie bus grąžinti, mes informuojam raštu, duodam pasirašyti“, – sakė jis.
Pašnekovas užsiminė, kad norinčių grįžti atsiranda, praėjusią savaitę tokių buvo 11. Šiuo metu Kybartuose likę 677 migrantai, dvigubai daugiau, nei dar prieš kiek daugiau nei mėnesį čia gyveno kalinių.
Be to, pašnekovas patikino, kad kastų formavimuisi, apie kurį anksčiau skelbta žiniasklaidoje, kiek įmanoma, užkirstas kelias.
„Mes atskyrėme irakiečius nuo visų kitų. Pas mus praktiškai 70 proc. yra irakiečiai, praktiškai visus aukštus užima jie, tačiau žmonės iš kitų šalių gyvena atskirai. Be to, jie gyvena kambariai, pavyzdžiui, kambaryje vien jezidai, kitur vien kažkokie kitokie. Kiek įmanoma, mes atsižvelgėme. Jei jiems kyla kažkokių klausimų, prašosi, mes tikrai perkeliame“, – patikino G. Klimavičius.
Neigia kalbas apie ginklus ir kastas
Dar vienas kalbintas migrantas sako, kad atidžiai seka visas naujienas Lietuvoje, jas išsiverčia per „Google“ translate.
„Valdžia sako daug netiesos, bet neįsivaizduoju, kaip tai perduoti visuomeninėms organizacijoms ar žmogaus teisių gyvnėjams, – sakė jis. Ką jie su mumis daro, tai akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas, bet esu užrakintas kalėjime ir nieko negaliu padaryti. Esame čia svetimi ir negalime rasti pagalbos.“
Paklaustas, kas konkrečiai meluojama, jis pasidalino straipsniu apie tai, kaip Rūdninkuose po migrantų iškėlimo buvo rasta ginklų.
„Negaliu patikėti, kad laikraščiai tai rašo, nors mes neturime net būtiniausių dalykų. Kaip tokiomis sąlygomis galime pasidaryti ginklus. Tai absoliutus melas. Juk spauda lankėsi ten, kai stovykla buvo tuščia, ar jie matė kokių nors ginklų? Jei taip būtų buvęs, aš pirmas būčiau pranešęs apsaugai“, – sakė jis.
Jis pridūrė, kad ir pranešimai apie kastas bei seksualinį išnaudojimą Rūdninkuose buvo nepagrėsti gandai.
„Visi ten broliai, niekas dėl nieko nesiskundė. Kalbėjau ir su kitų šalių gyventojais, nieko negirdėjau apie jokį seksualinį išnaudojimą. Buvo kažkokių ginčų, bet visi jie išspręsti taikiai“, – tikino jis.