Migrantų gyvenimas mafijos sostinėje: pašaliniams čia patekti pavyksta tik slapta

Į Italijos mafijos sostine vadinamą Sicilijos salą atvykę migrantai mėnesių mėnesius laukia atsakymo dėl prieglobsčio. Uždarose pabėgėlių stovyklose ir centruose – atskiras gyvenimas, apie kurį papasakojo ten slapta patekęs italų žurnalistas.

Cara di Mineo. Tai – apie 50 kilometrų nuo Sicilijos Katanijos miesto nutolusi pabėgėlių stovykla – didžiausia tokia Europoje. Joje ilgus mėnesius praleidžia Italiją pasiekę prieglobsčio prašantys migrantai. Pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų Mineo miestelyje apgyvendinami buvusioje amerikiečių gyvenamojoje karinėje bazėje.

Salvo Catalano, svetainės meridionews.it vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, aiškina, kad visa Italijos imigracijos sistema korumpuota. Jo nupasakojamas sistemos mechanizmas paprastas – daugiau prieglobsčio prašančių žmonių – daugiau pinigų jų išlaikymui. Iš to esą pelnosi verslininkai. Tokią poziciją jis išdėstė Sicilijoje, Nicolosi mieste, susitikęs su kelių Europos šalių žurnalistais.

S. Catalano yra buvęs Mineo stovykloje, tačiau ten pakliūti nelengva – daugybė žurnalistų labai ilgai laukia specialaus Vidaus reikalų ministerijos leidimo. O ir pakliuvus į stovyklą visur lydi pareigūnai, parodoma tik tai, ką jie leidžia.

Žurnalistui čia pasisekė patekti du kartus. Pirmą kartą – su olandų žurnalistu. Antrą kartą S. Catalano į stovyklą prasmuko apsimetęs pabėgėliu. Jis pasakoja, kad stovykla – didžiulis kaimas su nameliais, kuriuose normaliai turėtų gyventi 5-6 žmonės. Centre veikia neoficialus turgus – jame prieglobsčio prašytojai perparduoda tai, ką dienomis gauna išvykę į miestelį. Tiesa, stovykloje yra ir formali prekyvietė.

„Šioje prekyvietėje galima pirkti legaliai – tą galima padaryti naudojantis specialia kortele, kurią, su tam tikra pinigų suma, gauna kiekvienas prieglobsčio prašytojas. Jiems skiriama apie 2 eurus per dieną“, – pasakojo S. Catalano.

Klesti smurtas ir prostitucija

Žurnalistas atskleidžia, kad yra oficialūs įėjimo vartai, kuriuos saugo kariai ir policija. Tačiau yra ir neoficialūs vartai, kurie nekontroliuojami. Tai tiesiog skylės tvoroje, pro kurias dalis prieglobsčio prašytojų prasmunka už stovyklos ribų ir paskui grįžta atgal. „Pro šias skyles bet kas gali patekti, čia įeina ir tie, kurie nėra prieglobsčio prašytojai, stovyklos svečiai. Taigi stovykla policijos saugoma tik formaliai“, – kalbėjo žurnalistas.

S. Catalano pastebi, kad stovyklos viduje daug problemų: ten galioja savos taisyklės, nėra kontrolės. Žurnalisto teigimu, teisėsauga pradėjo keletą tyrimų dėl smurto prieš moteris, yra atvejų, kada moterys buvo išprievartautos. Taip pat, jo teigimu, stovykloje paplitusi prostitucija.

„Taip pat yra prekybos žmonėmis požymių. Dalis žmonių naudojo stovyklą kaip prekybos žmonėmis bazę. Jie dieną čia lankydavosi kaip svečiai, tačiau išeidavo kartu su savimi išsivesdami žmones, kuriuos sujungdavo su tarptautinio prekybos žmonėmis verslo atstovais. Šį tinklą sudaro žmonės ir Gambijos, Eritrėjos, teisiškai jie – prieglobsčio prašytojai“, – tikino S. Catalano.

Tačiau stovykloje yra ir teigiamų aspektų. Pavyzdžiui, susikūrė futbolo komanda, kuri netgi žaidžia vietinėje lygoje. 50 futbolininkų kasdien treniruojasi.

S. Catalano aiškina, kad vienu metu stovykla buvo perpildyta: vietoje 2000 žmonių gyveno 4000. Tada viename name glaudėsi po 10 ar daugiau žmonių, buvo prastos higienos sąlygos, žmonės laukdavo eilėse prie maisto. Žurnalisto tikinimu, situacija pagerėjo po žiniasklaidos išsakomos kritikos – dabar stovykloje gyvena apie 2000 žmonių.

Įprastai žmonės stovykloje praleidžia apie vienerius metus, tačiau jei jie apskundžia sprendimą nesuteikti prieglobsčio ir pabėgėlio statuso, čia gali gyventi dar pusmetį.

S. Catalano atkreipė dėmesį, kad frustacija dėl ilgų stovykloje praleidžiamų mėnesių kartais prasiveržia migrantų smurtu ir protestais. Geresnio gyvenimo ieškojusiems žmonėms laukimas tampa nepakeliamas.

Nepilnamečiai turi savo centrą

Italiją pasiekę nepilnamečiai apgyvendinami kiek kitokio pobūdžio įstaigose. Aplankyti vieną jų pabandė Lietuvos žurnalistų komanda. Kadangi oficialiu įstaigos telefonu dvi dienas niekas neatsiliepė, į Mascalucia miestelyje esantį vaikų centrą patraukėme pėsčiomis.

Pasiekus didžiulį metaline tvora aptvertą pastatą, mus pasitiko keturi lojantys šunys. Pažiūrėti nekviestų svečių atėjęs vyras teištarė nekalbantis angliškai, jis nesileido į kalbas prašomas padėti susisiekti su centro vadovais. Teritorijoje nesimatė ir čia gyvenančių nepilnamečių.

Tačiau su keletu nepilnamečių pavyko pasikalbėti šalia esančiame Nicolosi miestelyje. 17-metis Jenus iš Dramblio Kaulo Kranto su dviem draugais sėdėjo prie bažnyčios. Prancūzakalbis šiek tiek angliškai mokantis vaikinas Siciliją pasiekė vienas, be šeimos. Jis gyvena bendruomenėje – Italijoje įprasta, kad pagalbą ir prieglobstį pabėgėliams teikia savanoriai.

Jenus buvo vienintelis, sutikęs fotografuotis. Kur kas daugiau angliškai šnekėjo Jenus draugas iš Gambijos. Jis papasakojo gyvenantis netoli esančiame mažame pabėgėlių centre. Vėliau paaiškėjo, kad tai tas pats nepilnamečių centras, į kurią nesėkmingai bandėme patekti.

Paklausus, kodėl paliko savo šalį, 17-metis pasakojo, kad karas Gambijoje nevyksta, tačiau čia neegzistuoja žmogaus, o ypač moterų, teisės, nėra spaudos laisvės. Vaikinas nepaminėjo, kad Gambija – viena skurdžiausių pasaulio šalių.

Atvykėlis iš Gambijos minėtame nepilnamečių centre gyvena jau 9 mėnesius ir nežino, kas bus toliau. Vis dėlto jis sakė Sicilijoje likti nenorintis, o tai, kad pabėgėlius priims Lietuva, nežinojo. Tiksliau, šalis pavadinimu Lithuania jam nieko nesakė.