Vokietija – svetingumo kultūra spinduliuojanti šalis, Rytų Europos valstybės – egoistės, užšaunančios vartus išsekusiems pabėgėliams, nenorinčios dalintis prieglobsčio ieškančiųjų našta su juos geranoriškai priimančiomis valstybėmis. Taip Europos Sąjungos šalių politika pabėgėlių atžvilgiu jau kuris laikas pristatoma Vokietijos medijose.
O Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ žurnalistė Sabine Adler, iki šiol buvusi Baltijos šalims itin prielanki, pavadino jas drauge su Lenkija, Čekija, Slovakija bei Vengrija „tamsiąja Europa“.
Europoje grėsmingai tvinstant pabėgėlių bei nelegalių migrantų srautams, o pabėgėlių klausimui tapus bene svarbiausia ES problema, vis dažniau girdėti šūkiai, reikalaujantys solidarumo iš visų 28 ES valstybių.
Partnerių solidarumo dabar labiausiai pasigenda Austrija, Švedija ir pirmiausia Vokietija, - šalys, kuriose pabėgėliai bei migrantai tikisi didžiausių galimybių, palankiausių prieglobsčio sąlygų ir kur kas mažiau chaoso nei migrantams tranzitinėmis tapusiose Graikijoje, Italijoje ar Vengrijoje.
Siekdamos nusimesti dalį pabėgėlių naštos, būtent šios imigrantų pamėgtos šalys reikalauja įvesti pabėgėlių paskirstymo ES kvotų sistemą, nustatomą pagal šalies ekonominį pajėgumą, gyventojų skaičių, bedarbių ir jau priimtų pabėgėlių kiekį. Natūralu, kad pabėgėliams nepatrauklios Rytų Europos šalys tokia kvotų sistema nėra suinteresuotos.
Praėjusią savaitę Vokietijos medijose ir vėl eilinį kartą linksniuotos Rytų Europos ir Baltijos valstybės, cituoti jų politikų pasisakymai apie pabėgėlių problemas bei kvotų sistemą. Nurodoma, jog Rytų europiečiai randa įvairių argumentų ribojančiai pabėgėlių politikai: tai ir palyginti su Vakarais silpnesnė ekonomika, ir teroro pavojus, ir patirties su imigrantais stoka. Rytinių ES pakraščių valstybės sakosi esančios pasirengusios priimti pabėgėlius ukrainiečius, o ne integruotis nenorinčius musulmonus. Neretai tie argumentai vokiečių politikų bei žurnalistų vertinami kaip atsikalbinėjimas, kylantis iš nacionalinio egoizmo ar priešiškumo kitokiems. Medijų atstovai nepatingi paieškoti aštresnių Rytų Europos politikų frazių, turinčių tą egoistinę laikyseną atskleisti.
Taip antai per medijas perskriejo Čekijos prezidento Milošo Zemano žodžiai: „Niekas pabėgėlių pas mus nekvietė“. Pagarsinta ir panaši kaimyninės Slovakijos socialdemokratinės vyriausybės nuostata , - jos vadovas Robertas Fico sakosi nesijaučiąs atsakingas už humanitarinę katastrofą Libijoje, Irake ar Sirijoje, tad nematąs ir reikalo prisiimti už ją atsakomybę. R. Fico priekaištauja ES vadovams ir dėl to, kad sprendžiant pabėgėlių politikos klausimus neatsižvelgiama į žmonių nuogąstavimus Slovakijoje, o ir visoje Europoje.
Dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ tinklaraštis prie elektroninio gėdos stulpo sustato visą būrį „nacionalistinių rytų europiečių“. Tai ir naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, pareiškęs, jog Lenkija pirmiausia privalanti rūpintis užsienyje gyvenančiais lenkais – jie, o ne pabėgėliai esantys Lenkijos politikos prioritetas. Tai ir Estijos premjeras Taavi Roivas, teisinęsis, kad šalis neturinti patirties su imigrantais, o imigrantų iš Afrikos integracija Estijai atrodanti sunkiai pakeliamas uždavinys. Čia pat cituojama Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, pabėgėlių skirstymą pagal kvotas laikanti „neteisingu ir beprasmišku“. Vokietijos medijose plačiai nuskambėjo Latvijos užsienio reikalų ministro Edgaro Rinkevičiaus replika, išsakyta Austrijos dienraščiui „Die Presse“, kad dabartinis bandymas ES valstybėms primesti privalomas pabėgėlių paskirstymo kvotas latviams primena Maskvos laikus.
Bado streikas Vengrijos traukinyje: „Leiskit mus į Vokietiją!“
ES parlamentaras vokietis Markus Feber (CSU) Vokietijos radijuje atkreipė dėmesį į šią paradoksalią situaciją, kritikuodamas Vakarų Europos politikus bei medijas už tai, kad jie skirtingais matais matuoja Vakarų ir Rytų Europos valstybes. Jis pastebėjo, kad ispanai didžiuojasi pasistatę pasienyje aukštą užtvarą Ispanijos anklavoje Šiaurės Afrikoje, ir niekas jos už tai neskuba peikti. O štai kai tvorą ėmė statyti vengrai, Europos palikti vieni patys dorotis su jų pasienį šturmuojančiais pabėgėliais, jie iš visų pusių susilaukė griežtos kritikos.
Didiesiems Vengrijos kritikams vertėtų pažvelgti į pastarųjų metų pabėgėlių statistiką, kuri sako, kad Vengrija pagal imigrantų skaičių užima penktą vietą tarp ES valstybių. Kaip nurodo Vokietijos dienraštis FAZ, pereitais metais Vengrijoje buvo užregistruoti 43 tūkstančiai prieglobsčio ieškotojų, o tai yra 126 procentais daugiau, nei ankstesniais metais. Šiais metais Vengrijos pasienio policijos duomenimis šalies sieną kirto 162 tūkstančiai migrantų, iš jų 150 tūkstančių sakėsi Vengrijoje iešką politinio prieglobsčio, tačiau į nurodytas pabėgėlių apgyvendinimo vietas atvyko tik maždaug 67.000. Kiti „pradingo“, arba tikriau – patraukė Vokietijos kryptimi.
Praėjusį savaitgalį Vengrijoje vykusios pabėgėlių dramos su visais drastiškais pasaulį apskriejusiais vaizdais ir vaizdų manipuliacijomis paaiškintinos ne tiek vengrų negailestingumu, kiek pabėgėlių ryžtu žūtbūt pasiekti Vokietiją. Būtent Vokietiją, ir netgi ne Austriją, kur sąlygos pabėgėliams irgi palyginti geros, bet anaiptol ne tokios patrauklios, kaip Vokietijoje. Juk ne veltui žmonių kontrabandininkai internetiniuose puslapiuose reklamuojasi pažadu „pigiai ir greitai nugabenti“ į Švediją ar Vokietiją, o ne į Vengriją ar Lietuvą.
Vokietija prieglobsčio ieškotojams palyginti su kitomis ES šalimis suteikia geriausias sąlygas. Šalia sveikatos draudimo suaugęs prieglobsčio ieškotojas pirmuosius 15 mėnesių be apgyvendinimo ir pilno išlaikymo kas mėnesį gauna 143 eurus kišenpinigių. Jei lieka Vokietijoje ilgiau nei 15 mėnesių, jam apmokamas butas bei komunalinės išlaidos ir kas mėnesį jis gauna po 392 eurus, taigi tiek pat, kaip Vokietijos bedarbis.
Labai galimas daiktas, kad pirmiausia tas viliojančias sąlygas, o ir kitus išimtinai pozityvius Vokietijos politikų siunčiamus signalus turėjo omeny Viktoras Orbanas, sakydamas, kad pabėgėliai yra Vokietijos problema. Sekmadienį pirmojo Vokietijos televizijos ARD diskusijų laidoje „Spaudos klubas“ dalyvavusi vengrų kilmės vokiečių žurnalistė Anna Frenyó pasakojo apie vengrų gyventojų geranoriškumą, pastangas visokeriopai padėti pabėgėliams, pagal išgales sušelpti juos. Taip pat apie tai, kad Vengrijos traukiniuose pabėgėliai buvo aprūpinti maistu ir vandeniu, bet atsisakė gerti ir valgyti, reikalaudami vežti juos į galutinį tikslą – Vokietiją.
Ar įmanoma pabėgėlius paskirstyti „teisingai“?
Kiek „teisingas“ tas paskirstymas būtų priimančių valstybių atžvilgiu? Kaip pamatuoti jų ekonominį pajėgumą, jų skurdo lygį? Tik keletas statistinių duomenų. Pagal 2014 metais Vokietijos spaudoje pateiktą statistiką, Vengrijoje skurstančiu laikomas tas, kuris per mėnesį turi mažiau nei 260 eurų pragyvenimui, o tai reikštų, kad žemiau skurdo ribos gyvena 46,6 procentai Vengrijos gyventojų. Pagal 2015 metų statistinius duomenis 60 procentų Latvijos gyventojų priklausė 20-čiai procentų skurdžiausiai gyvenančių ES gyventojų.
Apmaudu, kad kritikuodamos Rytų Europos ir Baltijos valstybes, ES senbuvės užmiršta paminėti, kokius sunkumus patiria jų gyventojai, kiek daug rytų europiečių paliko savo tėvynę, ieškodami svetur geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų. Tik naujausiame „Spiegel“ numeryje vienu sakiniu užsiminta, kad daugelyje Rytų Europos valstybių, ypač jų kaimuose, gyvenimo sąlygos yra tokios, nuo kokių dabar į ES bėga ekonominiai migrantai iš ne ES šalių. Juk dar taip neseniai, 2011 metų pavasarį, prieš atveriant darbo rinką naujosioms ES narėms, tarp jų ir Lietuvai, Vokietijos spaudoje buvo panikuota, ar neužplūs vargšai rytų europiečiai Vokietijos, ar neimigruos į jos socialines sistemas.
Rugpjūčio gale žurnalo „Cicero“ žurnalistė Judith Hart be kita ko atkreipė dėmesį ne tik į ekonomines, bet ir į psichologines Vidurio bei Rytų Europos valstybių problemas. Juk tai šalys, iš kurių iki šiol būdavo tik emigruojama. Joms nelengva susitaikyti su nauju – galimų imigracijos valstybių – statusu.
Solidarumo pasigendama tuomet, kai našta slegia savus, o ne kaimyno pečius
Klausantis iš Briuselio bei Berlyno politinių tribūnų sklindančių kalbų apie teisingumą bei solidarumą, atminty iškyla ir visai neseni laikai, kai Vokietijos politikai patys visai kitaip interpretavo solidarumą. Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ komentatorius Thomas Otto primena, kad prieš dvejus metus Vokietijos valdžia pasisakė prieš Dublino susitarimo reformą, nes anuomet galiojantis susitarimas jai buvęs naudingas.
Italija ir Graikija, į kur ankstesniais metais atvykdavo didžioji prieglobsčio ieškančiųjų dalis, ilgą laiką veltui šaukėsi kitų ES šalių solidarumo. Kol nutarė leisti pabėgėliams netrukdomiems važiuoti toliau. Dabar, kai pralaužti visi apsauginiai pylimai, bendros politinio prieglobsčio politikos ima reikalauti ir anskčiau nuo solidarumo išsisukinėjusios didžiosios Vidurio Europos valstybės.
Kantrų apeliavimo į sąžinę toną vis dažniau keičia spaudimas, užsimenama ir apie galimas sankcijas ypač užkietėjusioms šalims egoistėms, atmetančioms pabėgėlių paskirstymo kvotas.
Austrams suskubo pritarti ES parlamento pirmininkas Martinas Schulzas: „Mes susiduriame su gryniausiu egoizmu“, - sakė jis Vokietijos radijui. 90 procentų visų pabėgėlių priima devynios ES šalys. Tokia padėtis netoleruotina. Mes susiduriame su globalia problema, kurios negalime spręsti nacionaliniu lygiu. Reikalinga bendra Europos pabėgėlių ir imigracijos politika.
Geranoriškiau nusiteikęs europarlamentars vokietis Elmaras Brokas (CDU), Berlyno dienraščiui „Tagesspiegel“, siūlantis ne bausti blokuotojus, o didesne parama iš ES struktūrinių fondų premijuoti tas valstybes, kurios pagal išgales dalinasi Europą užgriuvusių pabėgėlių naštą.
Šalia galimų finansinių sankcijų paminimi ir kiti dėl solidarumo stokos iškilsiantys „baubai“, kaip antai Šengeno judėjimo laisvės praradimas, kuris, pasak Vokietijos užsienio reikalų ministro Sigmaro Gabrielio (SPD) daugiausia naudos atnešęs būtent rytų europiečiams.
„Mums reikia daugiau solidarumo Europoje skirstant pabėgėlius!“ Iš vokiečių politikų lūpų šis reikalavimas dabar skamba ypač garsiai ir ypač iš aukšto. Taip, Vokietija palyginus su kitomis ES šalimis priima labai daug pabėgėlių. Nuo šio aukšto žirgo – vokiečių pasirengimo priimti pabėgėlius – atgrasiu pirštu badoma į kitas ES šalis, kurios nedaro taip pat, kaip vokiečiai, pirmiausia – į Rytų Europą“, - pastebi komentatorius Thomas Otto.
Vokietijos politikai kritikuoja nacionalinį egoizmą. Tačiau net ir būdami teisūs, jie neturėtų teisės to daryti. Nes prieš dvejus metus, kai buvo reformuojamas Dublino susitarimas, būtent tie patys konservatyvūs vokiečių politikai aršiai priešinosi solidarumo mechanizmams, kurie anuomet būtų palengvinę naštą ES pasienio valstybėms, bet dalį jų naštos būtų tekę perimti Vokietijai. Todėl dabartinę vokiečių kritiką kitų ES valstybių atžvilgiu Th. Otto vadina ciniška.
Sabinei Adler, teigusiai, kad „tamsioji Europa“, esanti ES rytuose, iki šiol buvo tik gaunančioji, o ne duodančioji, vertėtų priminti, kiek kvalifikuotų medicinos darbuotojų, kiek senelių slaugytojų, gabių jaunų mokslininkų, auksarankių statybininkų bei restauruotojų, kitų įvairių sričių specialistų senbuvėms davė naujosios ES valstybės. Galima ta proga pacituoti ir filosofą Peterį Sloterdijką, kritikavusį Vokietiją už intelektualinį vampyrizmą naujųjų ES valstybių atžvilgiu.
Vis dėlto dabar, kai per tris dienas į Vokietiją suplūdo apie 30.000 prieglobsčio ieškotojų, taigi – daugiau nei Kėdainiai - neverta kapstytis po senas nuoskaudas. Solidarumo jausmas turi prabusti ne vien tada, kai našta užgula mūsų pačių, o ne kaimynų pečius.