Gimęs ir augęs itin skurdžioje aplinkoje J. Miltinis tiesiog suklestėjo atradęs teatrą. Tačiau, kaip prisimena jo amžininkai, galėjai būti arba su juo, arba užribyje – režisierius niekada neieškodavo kompromisų.
Informaciją rinko iš šaltinių: charakteris – nepakenčiamas
„J. Miltinio charakteris – nepakenčiamas. Jis – absoliutus egocentrikas. Neturi noro ir kantrybės kito išklausyti. Nė lašo neturi gailestingumo. Nelauk iš jo pagalbos. Jis negali būti draugas kasdieniniame gyvenime. Neturi moters. Konfliktai nenumalsta. Kai kas bando prieštarauti, bematant įsiplieskia, išleidžia spyglius ir puola, lyg tai būtų pasikėsinimas į jo laisvę. Jis irzlus, sarkastiškas, besišaipantis. Kandus“, – tokiais prisiminimais apie J. Miltinį knygoje „Miltinio apologija“ dalijasi žurnalistas Tomas Sakalauskas.
Su režisieriumi jis susipažino atsitiktinai užsukęs į Panevėžio teatrą. Kūrėjo asmenybe žurnalistas susižavėjo taip stipriai, kad galiausiai nusprendė įamžinti jo gyvenimo detales knygoje. 1999 m. išleistas leidinys stebina atviru tonu.
„Šioje knygoje siekiama pirmą kartą kiek išsamiau ir nuosekliau papasakoti apie J. Miltinio gyvenimą, – nieko neromantizuojant, kuo labiau laikantis tikrovės, kad įmanoma būtų pateisinti ir pagrįsti kiekvieną faktą, detalę, kiekvieną žodį. Norėdamas suvokti šio žmogaus savastį, informaciją rinkau iš įvairių šaltinių. Ją pradėjau kaupti seniai, prieš keliolika metų, kai pirmąkart susitikau režisierių senojo Panevėžio teatro fojė. Jis įsileido į teatrą, į savo namus“, – rašo T. Sakalauskas.
Tai buvo Dievas ir žvėris, kuriame žmogaus – nė trupinio
Nors daug kam J. Miltinis yra neatsiejamas nuo Panevėžio, nepanašu, kad šiam miestui pats kūrėjas turėjo itin daug sentimentų.
„Jau 33 metai, kai save ištrėmiau į šį pasaulio užkampį. Esu kaip vienišos spalvos, verkiančios savo vienatvėje“, – režisierius cituojamas knygoje.
Anot T. Sakalausko, bendraujant su J. Miltiniu, vis vėrėsi prieštaringas šio žmogaus būdas, kuris, pasak rašytojo Juozo Grušo, „susideda iš Dievo ir žvėries, kuriame žmogaus nėra nė trupinio“.
Tačiau kartu žurnalistas priduria ir kodėl apie J. Miltinį iki šiol dažniausiai girdime tik pozityvius atsiliepimus.
„Reikia iškentėti žvėries siautėjimą ir turėti kantrybės sulaukti jo improvizacijų pradžios. J. Miltinio protavimas – nepaprastas. Tai atlygis už visas nuoskaudas <...> Su J. Miltiniu neįmanoma diskutuoti. J. Miltinio reikia klausti ir klausyti: besiklausydamas jo improvizacijų, patiri retą malonę – esi įtraukiamas į galingą kūrybos procesą. Tampi kūrybos dalyviu. J. Miltinis – minties gaivalas“, – nurodo jis.
Gimė skurdžioje geležinkelio sargo šeimoje
Vis dėlto, siekiant geriau pažinti J. Miltinio asmenybę, svarbu suprasti, koks kontekstas ją suformavo.
Didis režisierius, savo darbais sužavėjęs ne tik Lietuvą, pasaulį išvydo dar 1907 m. rugsėjo 3 dieną Akmenės geležinkelio stoties sargo namelyje. Jis buvo trečias vaikas, vėliau gimė dar šeši.
Visi galėjo pasakyti, kad Miltinių šeimai trūko pinigų. Jie gyveno asketiškai ir skurdžiai, tad didžiausia pramoga, kurią yra pripažinęs J. Miltinis, jam būdavo apsilankymas bažnyčioje.
Pirmąjį kartą užsukus į maldos namus, tikino pats kūrėjas, jam tiesiog atsivėrė akys – J. Miltinis išvydo daug žmonių, nematytą aplinką, kažkokį kitą pasaulį, kuris leido suprasti, kad gyvenimas verda ir už „skudurinės, ant virvės užmestos uždangos“.
Vos septynerių tapo šeimos galva
1913 m. jų šeima išsikėlė gyventi į motinos gimtinę – Ramoniškes. J. Miltinio senelis iš valdžios gavo žemės už 25 metus trukusią tarnystę kariuomenėje.
Tiesa, į gerą turėjęs pasisukti gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai, prasidėjus karui, J. Miltinio tėvas buvo pašauktas į kariuomenę, o jo motina palikta viena su penkiais vaikais.
Vyriausiojo jų gyvybę netrukus nusinešė užėjusi cholera, tad šeimos galva tapo vos septynerių sulaukęs J. Miltinis.
Kaip tikinama ne vienoje knygoje, J. Miltinis su broliu šaltuoju metų periodu tuomet dažnai buvo siunčiamas „eiti pas tetas duonos parnešti“, o vasaromis jie persikeldavo pas gimines ganyti už galimybę lankyti mokyklą. Kur ganė, ten mokėsi.
Mokslas šeimą tempė atgal
Mokslai, panašu, J. Miltiniui labai patiko – vienos mokyklų direktorius knygoje „Miltinio apologija“ liudijo, kad net per pertraukas, kai kiti lakstydavo, jis sėdėdavo su knyga rankose. Knygos jam buvo viskas.
Tiesa, tam, kad išleistų į mokslus, J. Miltinio mama turėjo parduoti karvę ir kęsti kaimynų patyčias – jie stebėjosi, kad „nabagas Miltiniokas mokslus išeis“.
Vis dėlto į Viekšnių progimnaziją jo iš karto nepriėmė – kai pretendavo, J. Miltinis buvo jau 15-os, o turėjo tapti pirmoku, tad paauglys pateko tik į už 7 kilometrų esančią mokyklą, kurią nuo namų pavasarį atskirdavo srauni upė. Kol J. Miltinis mokėsi, jo broliai ir seserys ganydavo gyvulius, vyresnėliui jie skolindavo ir batus, ir drabužius.
„Tas jo mokslas mus visus tempė atgal, nelabai norėjome, bet motinos prašomi nusileisdavome, sutikdavome“, – T. Sakalauskui yra pasakojęs J. Miltinio brolis Pranas.
Sūnaus mokslams prieštaravo ir iš kariuomenės grįžęs tėvas, jis siūlė imtis amato, tačiau tai J. Miltinio nesustabdė. Kai atėjo laikas palikti kaimą, jo mama pardavė veršį, pasiuvo kostiumėlį, įdėjo pinigų ir išlydėjo, leisdama suprasti, kad daugiau padėti nebus iš ko.
„Mano gyvenimo fantastiniai vingiai ir atsirado dėl to, kad nebuvo ekonominių galimybių“, – vėliau pripažino J. Miltinis.
Iki trisdešimties buvo visiškas abstinentas
1926 m. J. Miltinis išvyko į Kauną ir apsigyveno vienuolyno bendrabutyje. Jo mama svajojo, kad sūnus taps kunigu, tačiau, nors pirmasis trimestras Jėzuitų gimnazijoje praėjo neblogai, po jo J. Miltinis iš mokymo įstaigos buvo išvarytas, aptikus itin aistringą laišką, kuriame deklaruojamos abejonės tikėjimu, meilė teatrui ir tam, kas neva kol kas dar nesuprasta.
„Iš Jėzuitų gimnazijos išėjau kaip laukinukas. Kaune pamačiau margą kultūros centrą. Mečiausi į meną, nerūkiau, negėriau, žodžiu, maždaug iki trisdešimties buvau visiškas abstinentas.
Nežinau, kuo mane patraukė teatras – ir neapvylė. Gal, kad ten galima viską atrasti, ten, metaforiškai, galima viskuo būti, – ir šventuoju, ir karaliumi, gali su Dievu kalbėtis ir velnią apgauti... Gali, kaip su keltu, ir į dangų pakilti, ir į pragarą nusileisti“, – vėliau tikino J. Miltinis.
Nors mama ir pyko, atrastojo kelio jis nemetė. J. Miltinis pradėjo dirbti raštininku Viekšniuose, kitąmet išvyko į Kauną ir įstojo į teatro studiją. Kol ji buvo atidaryta, per metus jis išėjo visą gimnazijos kursą.
Skurdas nepalaužė: pažiūrų niekada neslėpdavo
Tačiau skurdas, atrodo, buvo ilgametis J. Miltinio palydovas.
„Jis vertėsi labai sunkiai, – knygoje „Miltinio apologija“ prisimena Jonas Sidabras, – iš niekur negaudavo jokių pajamų pragyvenimui. Mokydamasis Kaune, retai valgydavo šiokius tokius pietus.“
Savo ruožtu vakarais, pasirodo, vėliau išgarsėjęs režisierius užsukdavo pas pažįstamus studentus, kurie jį pamaitindavo mainais į etiudus. Kolegas stebindavo tai, kad vaidindamas J. Miltinis, atrodo, į savo išorę visiškai nekreipdavo dėmesio.
„Studijoje jis iš visų išsiskyrė – buvo užsidaręs, tylus. Skyrėsi jo pažiūros į teatrą, buvo labai nusistatęs prieš teatro rutiną, prieš vadinamąjį „balso pastatymą“. Savo priešiško nusistatymo, pažiūrų neslėpdavo. Nesikuklindamas savo nuomonę pareikšdavo ir Borisui Dauguviečiui. Šis su juo skaitydavosi. Kartą, pamenu, B. Dauguvietis jam tiesiai pasakė: „Tu būsi arba genijus, arba beprotis“...“, – prisiminė J. Miltinio bendrakursis aktorius Valerijonas Derkintis.
Grįžęs iš užsienio turėjo vieną svajonę
Nors po mokslų buvo paskirtas į Šiauliuose atidaromą teatrą, ilgai jame J. Miltinis neužsibuvo. Jis nevengė nuotykių, avantiūrų, lankėsi Berlyne, Paryžiuje, Anglijoje.
„Visą laisvalaikį skirdavau mokslui; mokiausi anglų kalbos... Jei grįžtų praėjęs laikas, iškart vėl pradėčiau mokytis. Nežinau, ką pasirinkčiau, bet per mokslą, kalbas galima viską pasiekti... Ir dabar tebesimokau kalbų; sulaukęs septyniasdešimties, išmokau ispanų kalbą. Tai miklina mintį, kuri kyla ir turtėja“, – T. Sakalauskui yra sakęs J. Miltinis.
Kai po didžiųjų kelionių pagaliau grįžo į Lietuvą, jis neslėpė svajonių įkurti savo teatrą. Tiesa, tuomet tokios kalbos atrodė neįgyvendinamos. Apsigyvenęs Kaune, J. Miltinis, visų pirma, pradėjo lankytis įvairiuose susibūrimuose, rašyti spektaklius tiesiog raižančias recenzijas ir poleminius straipsnius.
Tik 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, gruodžio mėnesį J. Miltinis paskiriamas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi, su teise režisuoti“. Panevėžio dramos teatras buvo pirmasis ir vienintelis tokio pobūdžio teatras-studija Lietuvoje.
Kontroliavo visiškai
Tiesa, kartu tai reiškia, kad režisieriui su aktoriais viską teko pradėti iš naujo. Laimono Tapino knygoje „Medyje angelas verkia“ emocionaliai pasakojama apie vieno iškiliausių lietuvių aktoriaus, dirbusio su J. Miltiniu, Broniaus Babkausko likimą, o kartu ir apie to meto kasdienybę.
Tarkime, J. Miltinis esą visus keldavo penktą ryto, kartu jie tvarkė, remontavo patalpas, patys iš stoties vežė ir krovė plytas.
„Visų rankos buvo kruvinos, subraižytos, bet vyrukai tik gurkštelėdavo alkoholio ir vėl kibdavo į darbą. Po to – viena repeticija, antra... Paskaitos apie teatrą, pratimai pastabumui, atminčiai, fantazijai lavinti, lietuvių kalbos pamokos, scenos judesio, dikcijos, psichologijos, meno filosofijos paskaitos ir svarbiausia – improvizacijos ir etiudai“, – rašoma knygoje.
Aktoriai gyvendavo celėse po tris, savo algą dėdavo į bendrą katilą maistui, kiekvienam likdavo vos kiek smulkioms išlaidoms. Be to, J. Miltinis esą po vidurnakčio apeidavo visas celes ir, tik įsitikinęs, kad jo auklėtiniai miega, pats eidavo ilsėtis.
„Bet ne tik dėl to jų gyvenimas panašėjo į vienuolių. J. Miltinis buvo uždraudęs bet kokius kontaktus, draugystes su vietos jaunimu, bet kokius restoranus, šokius. Aktoriui nedera pernelyg garsiai reikštis visuomenėje, demonstruoti savo asmeninį gyvenimą“, – režisieriaus požiūrį įvardijo L. Tapinas.
Be to, J. Miltinis buvo griežtai nusiteikęs prieš aktorių romantinius santykius. Jis tiesiog piestu stodavo ir prieš jų vedybas.
„Teatrui turi atiduoti save visą, aktorius negali eikvoti savo nervų šeimyniniams kivirčams, paskęsti buitiniuose rūpesčiuose“, – perpasakojamas J. Miltinio požiūris.
Knygoje prisimenamos ir dvi poros, dėl užmegztų santykių iš teatro išlėkusios su trenksmu. Taigi ir B. Babkauskas savo santuoką nuo režisieriaus slėpė, o galiausiai šių vyrų laukė ilgas ir sunkus pokalbis apie tai.
Buvo vedęs
Pats J. Miltinis, tikinama, neturėjo jokių kitų dievų – tik teatrą.
„Moteris neįėjo, nesimaišė į jo gyvenimą. Grįžęs iš užsienio, savo studijų draugę rado jau ištekėjusią. Gyvenime jis nesiryžo rodyti moterims švelnumo, ypač kai nebuvo didelės, aiškios ir tikros meilės“, – rašo T. Sakalauskas.
Tiesa, portalas panskliautas.lt yra rašęs, kad, į rankas gavęs prieš 15 metų mirusio aktoriaus Vaclovo Blėdžio nuotraukų archyvą, fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius aptiko ne tik intriguojančių fotografijų, bet ir atskleidė, kad J. Miltinis vieną dieną buvo vedęs dvejais metais už save jaunesnę iš Žemaitijos kilusią žurnalistę, rašytoją ir vertėją Liūnę Janušytę.
Apie tai savo knygoje yra pasakojusi ir Galina Dauguvietytė. Tiesa, daugiau esą nė vienas J. Miltinį pažinojęs teatro darbuotojas su S. Bagdonavičiumi apie tai nepanoro kalbėti.
„Iš mano sutiktų žmonių vienas originaliausių – J. Miltinis. Per jo ir rašytojos Liūnės Janušytės vedybas, trukusias tik vieną dieną, prisigėriau. Jie patys nežinojo, kam tos vestuvės. J. Miltinis išvažiavo, o mes pas Liūnę (dabartinėje Vilniaus gatvėje) „baliavojome“ toliau“, – bohemišką atmosferą atskleidė G. Dauguvietytė.
L. Janušytė buvo pirmoji moteris satyrikė, periodikoje spausdino feljetonus ir humoreskas, išjuokė valdininkų, studentų, Kauno poniučių gyvenimą. Už žmonių įžeidinėjimą ji buvo pašalinta iš Rašytojų ir žurnalistų sąjungos. Dirbdama korespondente prieš karą 3 metus gyveno Paryžiuje.
Susitikimą su būsimu teatro korifėjumi, vienai parai tapusiu ir sutuoktiniu, L. Janušytė aprašė savo romane: „Gyvename mūsų viešbuty net keturi lietuviai: Paulius ir Viktoras, du dailininkai, studijuoją Meno akademijoj, ir Juozas, prancūzų filmų artistas. Viktoras su Paulium jau seni mano draugai, išsyk paėmę mane čia savo globon, kurioj aš jaučiuos labai saugiai, lyg užuovėjoj. Su Juozu gi susipažinome tik čia.
Jis baisiai žvėriškos išvaizdos, suveltais plaukais ir tokia pat suvelta barzda, bet akys geros ir, atrodo, kad ir su juo susidraugausiu. (...) Juozas turi mažą kambariuką ketvirtame aukšte, aš gi, kaip ką tik atvykusi iš Lietuvos ir, mūsų maštabu, beveik milijonierė, apsigyvenau net antrame. Kambariūkštis mano mažytis, mažytis... Kaip matuok, vis tiek tik vienas metras teišeina! Sofa, komoda, drauge einanti ir rašomojo stalo pareigas, viena kėdė ir prausykla. Viskas. Ties prausykla kabo veidrodis, bet kas į jį bežiūrėtų, visad jis rodo vieną ir tą patį, kažkokį iškraipytą, degeneruotą šešėlį, kuris visada gali būti ir mano, ir Juozo, ir medžio.“
Veikdavo morališkai
Be to, J. Miltinis turėjo ir savotišką ritualą – jis mėgdavo „nusodinti“ galbūt imančius pernelyg savimi pasitikėti aktorius. Pavyzdžiui, kartą B. Babkauskas buvo išstatytas prieš kolegas, kurie turėjo jam aiškinti, kodėl šis jiems nepatinka. Nors atrodė, kad aktorius ir taip tuoj apsipils ašaromis, pats J. Miltinis galiausiai padėjo lemiamą tašką.
„Jam, svarbiausia, reikia nustoti galvoti, kad yra vunderkindas. Ir kuo greičiau, tuo geriau... Reikia žiūrėti teisybei į akis... Ir pripažinti, kad yra bemokslis, kvailas kaimo bernelis, kurį išpaikino visos tos... Panevėžio kur**lės, tos vakarienės, tie faifoklokai... Manot, kad aš nežinau, neįsivaizduoju, ką jos suokia į ausį, kad tik galėtų pergulėti su tokiu – štai – neatsižiūrimu gražuoliu!“, – cituojamas J. Miltinis knygoje.
Čia pat tikinama, kad J. Miltinis turėjo genialių sugebėjimų štai šitaip pargriauti žmogų, imdamas iš jo gyvenimo vieną kitą tikrai egzistuojantį faktą, bet jį hiperbolizuodamas, prifantazuodamas naujų detalių, visai kitaip – skaudžiai, įžeidžiamai interpretuodamas tikrai buvusius įvykius. Ir tai esą sukeldavo tokią įtampą, kad kartais atrodydavo, kad žmogus nebeišlaikys.
„Likus iki premjeros keletai dienų, pamatęs, kad nebegali susitvarkyti, B. Babkauskas nuėjo į ligoninę. Neurastenija. Paslėpta depresija. Nervų sistema dekomenpensacijos būklėje – žmogus nebegali dirbti, nebepajėgia savęs suvaldyti... Praeis daug metų. Sėdėsiu knygomis, žodynais prikrautame J. Miltinio kambaryje, gersim. Užeis kalba apie V. Babkauską. „Jis mokėjo kentėti... Priimdavo kentėjimą, kuris davė energiją, – pasakys J. Miltinis. – Kūryba be kančios neįmanoma“, – rašė L. Tapinas.
Į J. Miltinio rankas pateko 16-os: aš turiu ir traumų
Apie J. Miltinio asmenybę plačiai pasakojama ir 2007 m. Antano Maciulevičiaus režisuotame filme „Labas vakaras, Monsieur Miltini“.
Pavyzdžiui, aktorius Liubomiras Laucevičius prasitarė į J. Miltinio rankas patekęs vos 16–os.
„Panevėžio teatre turėjau audringus susidūrimus su J. Miltiniu. Jis negailestingai elgėsi bendraudamas, sakydamas pastabas, repeticijų, studijų metu. Tame periode, jaunystės amžiuje mane tai labai skaudino ir veikė“, – pripažino jis.
Tiesa, sulaukęs 57–erių aktorius aiškino galintis pripažinti, kad toks režisieriaus elgesys iš dalies buvo teisingas. J. Miltinio L. Laucevičius nevadino nei labai blogu, nei geru, o vėliau pripažino, kad režisierius buvo neabejotinai talentingas, labai apsiskaitęs ir puikiai žinantis aktoriaus psichologiją.
„Dėl to jis galėjo manipuliuoti. Ką jis ir darė <...> Vis tiek aš turiu ir traumų. Traumų nuo to laiko“, – sutiko aktorius.
Savo ruožtu aktorius Algimantas Masiulis pripažino, kad J. Miltinio bijojo visi – tik vieni daugiau, o kiti mažiau. Režisierių jis prilygino tėvui, kurį gerbi, jo klausai, tačiau bijai, nes žinai, kad, jei ne šiandien, tai rytoj jis gali tave gerai nuplakti diržu.
Buvęs kultūros ministras: ir jis kankinosi
„Jis turėjo teisę, nes jis mus paėmė vaikus. Mes visi į studiją atėjome vaikai būdami. Mus ir reikėjo pakreipti ta linkme – viena, kita. Kol jauni buvome, net neįsižeisdavome. Paskui – oi, man ambicija, ambicijos kažkokios kilo. Ne... Būkim objektyvus. Jis turėjo tam teisę. Jis išmokė mus vaikščioti, kalbėti scenoje, mąstyti. Jis mus suformavo kaip žmones“, – dėstė aktorius Rudolfas Jansonas.
Tiesa, buvęs kultūros ministras Lionginas Šepetys filme tikino, kad ir pats J. Miltinis dėl to nedžiūgaudavo.
„Aktoriai pradėjo truputį kerštauti gal. Pradėjo įvardyti, kokie jie buvo kankiniai, kaip jie kentėjo, o aš vis galvodavau, kad jie buvo ne kankiniai, o bendro, sunkaus skrydžio dalyviai. Skrydis į kosmosą juk nelengvas, už jį moka dabar dešimtis milijonų dolerių ir skrenda kankindamiesi, kentėdami. Toks mano palyginimas, kad ir tie Panevėžio aktoriai skrido kartu su J. Miltiniu, kartu kankinosi. Ir jis kankinosi, jis nesidžiaugdavo gręždamas, išsunkdamas iš savo aktoriaus visus syvus dėl vaidmens“, – gynė režisierių jis.
Mirė 86-erių
Panevėžio dramos teatre J. Miltinis dirbo meno vadovu, vyriausiuoju režisieriumi, vaidybos studijos vadovu iki 1980 m. rugsėjo (su pertrauka 1954 – 1959 m., tada buvo pašalintas iš teatro ir dirbo Lietuvos kino studijos dubliažo režisieriumi, aktoriumi), vėliau filmavosi filmuose.
T. Sakalauskas savo knygoje yra aprašęs ir paskutinį judviejų susitikimą.
„Lankiau J. Miltinį aštuoniasdešimt šešis kartus. Paskutinį kartą jį sutikau Vilniaus ligoninėje – birželio 21-ąją. Klausydamasis jo nusiskundimų dėl užpuolusių negandų, – nuolat svaigstanti galva, negalįs vaikščioti, – mačiau, kaip nyksta šio žmogaus stiprybė: lėgsta kūnas, silpsta klausa, regėjimas, gęsta mintis“, – knygoje rašė jis.
J. Miltinis mirė 1994 m. liepos 13 d., 86-erių. Režisierius palaidotas Panevėžio Ramygalos g. kapinėse.
