„Darbštumas, oratoriaus meistrystė ir idėjų generavimas – tokie trys banginiai, kurie, manyčiau, jo asmenybei labai svarbūs“, – taip dešimtmetį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui vadovavusį M. Kvietkauską apibūdina dabartinė instituto direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė.
Iš Panevėžio kilęs anglų, rusų, lenkų, jidiš kalbas mokantis 42-iejų literatūrologas, poetas ir eseistas dešimtmetį vadovavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, dirbo savo Alma mater – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Jis ragavo judaikos studijų ir Oksforde, išmoko iki Antrojo Pasaulinio karo Rytų Europos žydų naudotą jidiš kalbą ir ėmėsi iš jos versti į lietuvių.
Būtent gilinimąsi į platesnius kultūrinius kontekstus, daugiakalbę Vilniaus ir Lietuvos literatūrą bei kultūrą (ypač litvakų, lenkų) kolegos išskiria kaip stipriausią mokslininko M. Kvietkausko pusę.
Pasak profesorės Viktorijos Daujotytės, iš arti stebėjusios visą M. Kvietkausko akademinę karjerą nuo studijų pradžios, M. Kvietkauskas turi „prigimtinį rūpestį kultūros, kūrybos dalykais“.
Kartu mokslininkė atkreipia dėmesį ir į ypatingą M. Kvietkausko santykį su gamta (pasirinkimą gyventi ne Vilniaus centre, o pakraštyje, prie Neries) reflektuojamą ir jo eseistikoje, mokslinį užsispyrimą užbaigti pradėtus darbus.
„Jo išskirtinis bruožas – nueiti tam tikra kryptimi iki galo (...), todėl tikiu, kad Mindaugui rūpės tokia kontrolė: jei darai, padaryk iki galo“, – pastebi V. Daujotytė.
Ūmaus būdo vadovas, trankęs durimis
„Kone per kiekvieną posėdį institute būdavo situacija, kai būdavo aštresnis klausimas, aštresnė padėtis, būdavo trenkiama durimis ir išeinama. Bet galiausiai jis visuomet susivaldydavo ir nebuvo kerštingas. Ministerijoje žmonės nebus tokie palankūs, bus norinčių ir jį „pakišti“, todėl vidinėje aplinkoje gali kilti problemų“, – pastebi M. Kvietkausko kolegos, prašę išlaikyti jų anonimiškumą.
Apie M. Kvietkausko „karštą“ būdą užsimena ir V. Daujotytė, tačiau, tai, jos nuomone, yra ir teigiama savybė, žyminti jo atvirumą, nesislapstymą už diplomatinių svarstymų – reaguoti ar ne.
„Taip, jis yra karštas, impulsyvus, karštam žmogui visada situacija nėra lengva. Bet aš kartais tiesiog džiaugiuosi karštais ir impulsyviais žmonėmis, kai žmogus pasitraukia iš savo saugumo zonos, nors paskui jis gali to gailėtis, jausti, kad šiuo savo impulsyvumu pakenkė jei ne kitiems, tai sau tikrai“, – sakė profesorė.
Neįsivaizduoja vykdančio „Naisių“ programą
Beje, M. Kvietkauskas pernai buvo laikomas vienu iš favoritų užimti ir kitą svarbų lituanistams, VU Filologijos fakulteto dekano postą, tačiau fakulteto taryba vadove paskyrė jo varžovę konkurse Anglų filologijos katedros docentę Inesą Šeškauskienę.
Kultūros ministerijai pernai paskelbus apie planus jungti humanitarinius institutus, neoficialiai buvo kalbama, jog naujojo darinio vadovu siūloma tapti būtent M. Kvietkauskui. Tačiau tuomet, kilus kritikos bangai, greito institutų jungimo atsisakyta, tuomet M. Kvietkauskas tapo šių institutų veiklą koordinuojančios savotiškos asociacijos – Strateginės tarybos pirmininku.
Jis pats neneigė sulaukęs siūlymų vadovauti sujungtiems institutams.
„Buvo įvairių kalbų, įvairių svarstymų, bet klausimas, kurį aš visą laiką kėliau – koks yra tikslas? Mokslo pažanga, humanitarinio mokslo proveržis ar kiti tikslai? Man rūpėjo vidinis turinys, pasirodė, kad tos reformos, kurios buvo svarstomos, joms nebuvo gerai pasiruošta“, – BNS sakė M. Kvietkauskas.
Kultūros istorikas Darius Kuolys, dėstęs M. Kvietkauskui ir vėliau su juo dirbęs VU Filologijos fakultete įvertino ir vadybinius naujojo ministro gabumus. D. Kuolys tiki, kad kolegai naujame poste padės ir tai, jog jis nėra atitrūkęs nuo politikos, nes dalyvauja ekspertų darbo grupėse, bei linki jam pajėgios komandos, kuri apimtų skirtingus kultūros laukus.
„Česlovas Milošas yra jo tyrinėjimo objektas. Č. Milošas irgi buvo tarp kultūros, poezijos ir politikos, sugebėjo poeziją ir politiką jungti. Gal tai yra tokia įkvepianti laikysena. Mindaugas yra ir viešas asmuo, prisidėjęs prie Lietuvos mokslo politikos, lituanistikos gynimo nuo labai siaurų politinių sprendimų, nemokšiškumo“, – pasakojo D. Kuolys.
VU Algirdo Juliaus Greimo semiotikos centro profesorius Paulius Subačius taip pat atkreipė dėmesį į M. Kvietkausko ryžtą ginant institutą pertvarkų fone. Mokslininkas įsitikinęs, kad naujasis ministras turės jėgų įrodinėti Vyriausybei, jog kultūra yra svarbi sritis.
„Aš Mindaugą Kvietkauską matau kaip žmogų, kuriam galbūt pavyktų apsaugoti Lietuvos kultūros institucijas, kultūros raidą nuo populizmo, pagoniškai kaimiško posovietinio, sovietizmo dvasia persmelkto „kolchozinio“ kultūros supratimo. Liana Ruokytė-Jonsson pagal savo patirtį, veikimo būdą ir supratimą bandė kažką panašaus daryti, manau, tą bandys ir Kvietkauskas. Aš jį labai sunkiai įsivaizduoju vykdantį „Naisių“ programą“, – sakė P. Subačius.
M. Kvietkauskas žada derėtis dėl didesnių atlyginimų
Trumpai BNS savo viziją pristatydamas M. Kvietkauskas sako didžiausią dėmesį skirsiantis Vyriausybės programoje numatytam siekiui įtvirtinti „strateginį kultūros vaidmenį valstybės politikoje“ rengiant ir priimant 2030-ųjų kultūros strategiją, Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Jis žada nepamiršti kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimų.
„Akivaizdu, kad būtina spręsti kultūros darbuotojų atlyginimų – vienų iš mažiausių visame viešajame sektoriuje – problemą. Vyriausybės sudarytoje komisijoje jau pradėti rengti jo ilgalaikio didinimo projektai. Šiame procese ketinu aktyviai dalyvauti, siekdamas kuo palankesnių kultūros žmonėms sprendimų“, – BNS teigė jis.
Naujasis ministras dėmesį ketina skirti ir kultūros sklaidai regionuose, savivaldybių kultūros įstaigoms, skaidresniam kultūros paveldo apsaugos reguliavimui, kultūros ir švietimo sąveikai. Jis žada nepamiršti ir pradėtų infrastruktūros projektų Vilniuje – Nacionalinės koncertų salės statybų ir Gedimino kalno sutvarkymo.