– Ministre, praėjusių metų gruodžio viduryje Lenkija uždraudė iš didžiosios Lietuvos dalies importuoti kiaulieną. Jie tai aiškina tuo, kad didžioji Lietuvos teritorijos dalis patenka į vadinamą antrą zoną, kur yra kritusių šernų nuo kiaulių maro. Kokio dydžio tai problema?
– Kalbame apie keturias dideles kiaulių auginimo įmones, kurios nebegali eksportuoti į Lenkiją gyvų kiaulių. Jie sako, kad per mėnesį įprastomis sąlygomis eksportuodavo 9 tūkst. kiaulių. Toks yra nuostolis. Esmė šios problemos yra ta, kad jie ne tik negali išvežti ir parduoti, dėl ko negauna pajamų, bet ir žinant, kad negali parduoti kitur, Lietuvoje parduoti tenka pigiau, nes pirkėjai kiaulienos ar šių kiaulių žino, kad nėra kitos rinkos, dėl to tenka parduoti pigiau.
– Nėra konkurencijos, jie turi parduoti vieninteliam įmanomam pirkėjui.
– Taip. Trečias dalykas, kiaulės yra toks verslas, kur sukasi gyvybės ciklas. Dabar jie turi tas kiaules kažkur dėti, gyvūnų saugos reikalavimai ir t.t. – žodžiu, tai yra didelė bėda.
– Gerai, o prekybos balansas su Lenkija, aišku, Lenkijos pusėje yra?
– Keturis kartus.
– Įsivežama į Lietuvą keturis kartus daugiau kiaulienos nei išvežama.
– Čia neskaičiuojant tos kiaulienos, kurią nuperka lietuviai, nuvažiavę į Suvalkus ir ten įsigiję kiaulienos produktų.
– Klausant to, ką premjeras sako, jei per tam tikrą laiko vienetą, nepavykus susitarti diplomatinėmis priemonėmis, bus galvojama apie atsakymą. Tai atsakymas būtų koks, ieškojimas jų antrųjų ar trečiųjų zonų?
– Iš principo, kaip dabar vyksta prekyba, ką man sakė mūsų Valstybinė Maisto ir Veterinarijos tarnyba, iš tikrųjų iš Lenkijos įvežama kiauliena nėra tikrinama – tiesiog, iš Lenkijos, iš ES, ir mums viskas tinka. Bet vėlgi, jei laikytis akis už akį principo, tada galėsime pradėti tikrinti labai nuodugniai, žiūrėti kiekvieną partiją, ir tada turbūt vėlgi neįsileisti, kaip jie neįsileidžia mūsų kiaulienos.
– Ir kas tada? Pabrangs kiauliena, žmonės bus pikti ir t.t., nes dings konkurencija iš Lenkijos, tie patys lietuviai, kurie negali išvežti, jie čia pardavinės žymiai brangiau, vėlgi, dėl to paties principo.
– Atvirai pasakius, nenorėčiau, kad mes prieitume iki to „kiaulių karo“, tikiuosi, pavyks rasti susitarimą. Premjeras turi skambinti Lenkijos kolegai ir pakalbėti apie tai.
– Tai jau suplanuota, kad bus ministrų pirmininkų telefoninis pokalbis? Kada jis įvyks?
– Taip. Artimiausiu metu, kaip mėgstama sakyti. Teikia vilčių ir tai, kad Europos komisija, konkrečiai – komisaras Andriukaitis, kuris yra atsakingas už šią sferą, jis aktyviai yra įsijungęs ir tikrai bendrauja su Lenkijos institucijomis. Tai norisi tikėti, kad artimiausiu metu pavyks tą susitarimą pasiekti. Jei ne, manau, kad ilgai netempsime – kitą savaitę jau svarstysime atsakomąsias priemones.
– Tokie strateginiai santykiai, kuriais mėgsta girtis ši Vyriausybė, atkūrusi vėl ypatingai glaudžius santykius, ir štai – „kiaulių karas“ nuo pat kiaulės metų pradžios. Kuo jūs tai aiškinat? Ar tai yra jų vyriausybės reagavimas į ūkininkų protestus, ar tai – tarsi signalas, parodymas, politinis žestas, ar kažkas kito?
– Nekapstyčiau labai giliai. Tiesiog tą pačią dieną, praėjusių metų gruodžio 13, kai Lenkijos žemės ūkio ministras įvedė tą ribojimą, aš jam skambinau, mes kalbėjomės, ir pakankamai atvirai kalbėjomės, tai jo atsakymas buvo toks, kad, suprask, Lenkijos ūkininkai užblokavo vieną kelią prie Varšuvos, reikšdami protestą, ir tai yra mano būdas spręsti šią problemą. Vienas iš, nes ten buvo daugiau išsakyta problemų iš ūkininkų pusės. Ir kadangi kiaulienos kainos buvo viena iš bėdų, ir ūkininkai patys parekomendavo: žiūrėkit, mes iš Lietuvos įsivežame gyvas kiaules, tai vienas iš sprendimų buvo šis draudimas.
– Bet Lietuvos eksportas – čia lašas jūroje, į tokio dydžio rinką. 9 tūkst. kiaulių per mėnesį 40 milijonų tautai.
– Vėlgi, reikėtų pabrėžti, kas nelabai eskaluojama žiniasklaidoje, kad tai nėra kryptingai nukreipta į Lietuvą priemonė. Tiesiog yra priimtas sprendimas, kad mes nebeįsivežam kiaulių iš antros zonos. O tai reiškia, konkrečiai imant – Lietuva, Danija, Belgija. Tad nėra taip, kad tik Lietuvai pritaikyta priemonė. Bet mus tai žeidžia, turime neigiamą prekybos balansą, ir, jei nepavyks rasti kito sprendimo, reikės tiesiog tą „kiaulių karą“ kovoti.
– Ministre, ar teisingai išgirdau: kitą savaitę analogiškas atsakymas, jei iki to laiko problema nebus išspręsta?
– Aš taip manau.
– Vyriausybė, konkrečiau – žemės ūkio ministerija, arba, netgi tiksliau, Maisto ir veterinarijos tarnyba, priimtų analogišką sprendimą gindama savo valstybės interesus.
– Nes tas sprendimas riboti buvo priimtas Lenkijos vyriausiojo veterinaro tarnybos. Bet gavus ministerijos nurodymą.
– Jūs netgi galite teisiškai padaryti Lietuvoje, pagal galiojančią tvarką? Ministras gali nurodyti veterinarijos tarnybai: klausyk, pasižiūrėk atidžiau lenkišką kiaulę, kokia...
– Sakau, mes remsimės analogija. Jei tai galima Lenkijoje, bus galima ir Lietuvoje. Bet aš labai tikiu, kad to nereikės daryti.
– Gerai, kitas dalykas. Ministerijos perkėlimas iš Vilniaus į Kauną. Idėja valstiečių ir žaliųjų jau pristatyta buvo rinkimų metu, ir programoje. Tos idėjos tarsi buvo neatsisakyta, pristabdyta, ir štai, vėl entuziastingai imamasi. Pirmiausia – „veidrodinė“ ministerija, kuri dubliuos, cituoju jūsų ministerijos informaciją, kas šiuo metu yra Vilniuje, tačiau jų darbo vieta bus Kaune. Paaiškinkite, kas tai per „veidrodinė“ ministerija, ji jau tuoj turi pradėti dirbti. Kaip tai atrodys?
– Labai paprastai. Tiesiog turėsime patalpas Kaune, kuriose įdarbinsime žmones, kurie jau šiandien yra kauniečiai ir važinėja dirbti į Vilnių, arba kurie šiuo metu dirba kitose ministerijose Vilniuje, bet yra kauniečiai ir norėtų dirbti Kaune, mes jiems sudarysime tokią galimybę. Arba žmonės iš Kauno, kurie norėtų dirbti ministerijoje.
– Ir tuo pat metu dirbs ir ministerija Vilniuje?
– Tas padalinys bus tiesiog mūsų patalpos Kaune, kuriose nebus jokio struktūrinio suskirstymo. Tai reiškia, ten gali dirbti ir melioracijos specialistas, ir ES specialistas, ir gyvulininkystės, ir žmogus, dirbantis su žemės klausimais.
– Kaip tai atrodys? Jūs ateisite į ministeriją, klausite, kas nori padirbėti Kaune nuo kitos savaitės?
– Ne, mes artimiausiu metu paskelbsime septyniolika konkursų, dabar jie praeidinėja procedūras Valstybės tarnybos departamente. Ir tiesiog tuose pareigybių aprašymuose jau nurodyta, kad darbo vieta yra Kaune. Žmogus įsidarbins ar melioracijos skyriuje, ar kitoje įprastinėje ministerijos struktūroje, tačiau jo darbo vieta bus Kaune. Ir, vėlgi, prireikus jis atvažiuos į Vilnių, bet didžiąją darbo dalį jis dirbs elektroninėmis ryšio priemonėmis bendraudamas su savo skyriaus kolegomis Vilniuje.
– Tai jūs atleisite visus ministerijos darbuotojus, ir per tam tikrą laiką priimsite iš naujo darbui Kaune?
– Visiškai ne, tiesiog natūraliai žmonės ieškosi darbo kitur, nori likti Vilniuje, ir užpildyti tas vakuojančias pozicijas, mes dabar esame paskelbę keletą konkursų, jie buvo taip vadinami „tušti“, niekas neatėjo į konkursą, dėl to dabar skelbiame tuos pačius konkursus įrašydami, kad darbo vieta yra Kaune. Nes turime atgarsių, kad žmonės nenori eiti į konkursą, nes žino, kad ministerija išsikels į Kauną. Atveriame daug durų kauniečiams, bet tai tikrai niekaip nesako, kad mes atleidinėsime žmones Vilniuje – visi, kurie norės dirbti ministerijoje, kurie norės važiuoti kartu su visa vadovybe į Kauną...
– Gerai, ta „veidrodinė“ ministerija. Kiek laiko ji veiks ta „veidrodinė“, nedidelė institucija?
– Planuojame keliasdešimt darbuotojų, ir ji veiks tol, kol atvažiuos visas ministerijos aparatas.
– Keliasdešimt darbuotojų Kaune, jie darys kažką, ne departamentais važiuos, o atskiri valstybės tarnautojai?
– Tiesiog paprasčiau būtų įvardinti taip, kad šiuo metu ministerija nesurenka žmonių į septyniolika laisvų pareigybių, dėl to į tas pareigybes bandysime surinkti žmones Kaune, kurie galės dirbti Kaune, bet bus ministerijos struktūros sudėtyje.
– Ministre, jūs pats tikite, kad tai geras dalykas, perkelti ministeriją į Kauną?
– Aš tikiu, kad tai – geras dalykas.
– Kodėl geras?
– Dėl to, kad mes nenorime, kad Lietuva būtų kaip Latvija su vienu miestu. Anksčiau buvo iškilę idėjų dėl dvipolio Vilniaus ir Kauno. Teorija regioninės politikos rodo, kad ekonomikos, mokslo, inovacijų ateitis priklauso miestams megapoliams, ir aplink tokių turime nemažai – Varšuva, Ryga, Gdansko, Gdynios ir Sopoto tripolis.
Mintis yra plėsti gerbūvį iš sostinės, kur jis labai koncentruotas į kol kas antrą didžiausią miestą, labiau į Lietuvos vidurį, taip kuriant darbo vietas, pritraukiant verslą, investicijas, sukuriant žmonėms galimybę dirbti nacionalinėje valdžios institucijoje ir likti Kaune, atliepiant situaciją, kad mes visą žemės ūkio ruošimą turime Kaune, su Veterinarijos akademija, Žemės ūkio akademija, iš principo specialistų žiedas Kaune yra didesnis, nei jį turime Vilniuje. Ir štai, žmogus, pabaigęs ar Žemės ūkio akademiją, ar Veterinarijos akademiją, galbūt ne visąlaik ryšis į Vilnių, į ministeriją dirbti. O kai ministerija bus Kaune, jis kaip ir neturės kitos išeities, kaip tik ateiti ir dirbti.
– Na, gal ir turės kokią dar išeitį, bet turbūt taip būtų paprasčiau tiem, kurie ten jau studijuoja ir turi tam tikrą aplinką, kurioje gyvena ir bendrauja. Žemės ūkio ministerijoje šiuo metu dirba 344 darbuotojai, ar ne?
– Mažiau. Tiek turime etatų. O realiai turime 253 žmones. Nuo praėjusių metų liepos, kai mes baigėme vieną reformą, kuri buvo pradėta dar iki mano atėjimo, išėjo iš ministerijos, berods, 37 žmonės, atėjo – 19.
– Jūs turite ir daugiau institucijų, kurios pavaldžios: nacionalinė mokėjimo agentūra, žemės tarnyba, yra ir kitų. Jos taip pat visos keliasi su ministerija?
– Pirminiame etape 2020 m. keliasi ministerija, nacionalinė žemės tarnyba ir nacionalinė mokėjimo agentūra. Trys institucijos.
– Yra dar verslo agentūra?
– Turime mes jų visokiausių pavaldžių įstaigų apie dvidešimt, visoje Lietuvoje: nuo Klaipėdos, Šilutės iki Dusetų. Bet šiuo metu iš Vilniaus į Kauną judiname tris institucijas.
– Kiek tai žmonių?
– Turėtų būti apie tūkstantį žmonių. Ministerija, kaip sakiau, planuojame, kad 280 etatų bus Kaune, NMA ir NŽT atitinkamai turi po, berods, 500, ir dar kelis šimtus darbuotojų.
– Kodėl nutarėte jungti aukštesnę pavarą? Norėjote kokį gražų žestą parodyti Kauno merui, artėjant prezidento rinkimams, mainais už paramą Sauliui Skverneliui, ar kažkokie kitokie motyvai?
– Aš, kaip Giedrius Surplys, atėjau tikėdamas ta idėja.
– Jūs ėjote į ministrus jau žinodamas, kad ministro darbotvarkėje, šioje kadencijoje, bus ministerijos perkėlimas?
– Aš gal norėčiau grįžti anksčiau, kai buvau viceministras Vidaus reikalų ministerijoje, kuris dirbo su regionine politika, jau tada norėjau, kad tai įvyktų. Bet neturėjau galių. Ir regioninės politikos baltojoje knygoje, kurią rašėme, buvo įrašyta, bendradarbiaujant su mokslininkais ir ekonomistais, kad valstybė kaip darbdavys galėtų pajudinti regioninę ekonomiką, perkeldama tam tikras institucijas į kitus miestus. Tai rašyti tai ir paskui, turint galią, nepadaryti, man atrodo, nebūtų sąžininga. Tikiu šia idėja, dėl to ir ta aukštesnė pavara.
– Bendras ministerijos plotas – 14 500 kv. m. Sakėte, fiziškai dirba 250 darbuotojų. Iš tikrųjų, daug ploto turi, ir tai turbūt, bijau suklysti, vienas didžiausių plotų tarp visų valstybės institucijų.
– Skaičiai šiek tiek mažesni, apie dešimt tūkst. kv m. Skaičiuojame, kad du su puse karto galėtų būti mažesnės patalpos pagal visas normas.
– O šį pastatą parduotumėte?
– Jis ir dabar priklauso turto bankui, tad būtų privatizuojamas, parduodamas.
– O ministerija įsikurtų nuomojamose patalpose, ar statytų?
– Tikrai nuomojamose, nes atlikome išsamią analizę, analizavome, apžiūrėjome, pats važiavau ir apžiūrėjau kelis pastatus. Ir buvusių universitetų, ir kitų pastatų. Iš tiesų, gal idėja atrodo graži, kad perimtume nenaudojamus valstybės pastatus, bet kalbėjomės su tuo pačiu Turto banku, renovacija tokio pastato užtrunka trejus-penkerius metus, kaina yra apie penkis mln. eurų.
Tad tikrai ta nuomos iš privataus sektoriaus idėja atrodo daug racionalesnė. Ir vėlgi, ką vakar pateikėme visuomenei, mūsų skaičiai rodo, kad mes dėl to mažesnio ploto per metus sutaupome apie 200 tūkst. eurų, tai reiškia, jei planuojame, kad persikėlimui mums reikės 1,113 mln. eurų, tad mes per šešerius metus atperkame savo persikėlimą ir toliau taupome valstybės lėšas.
– Tai reikalauja daug energijos iš visų. Bet iš esmės tai nėra jokia struktūrinė reforma, jokia koncepcinė reforma. Tai yra na, toks fasadinis įvykis. Vilniuje tų žmonių neliks, jie atsiras Kaune, Kaunas patirs naudą, Vilnius – tam tikra prasme, žalą. Ir viskas. Gal tokį kiekį energijos sutelkus į, nežinau, žemės ūkio politiką, kad ir sprendžiant tą patį žemės koncentravimo klausimą, ar dar kažkokias problemas, kurios dabar labai aiškiai visuomenei yra girdimos, visuomenei būtų didesnė nauda, kaip jūs manot?
– Na, aš noriu sakyti, kad tikrai ta energija yra paskirstyta dėsningai, ir yra viceministras Griciūnas, kuriam tikrai dėkingas, nes jis ėmėsi darbo perkelti ministeriją, aš per daug stengiuosi ten nesikišti.
– Misteris kraustytojas, ar ne?
– Nežinau, kokios etiketės gali jam prilipti, bet iš tiesų manau, kad tai nėra fasadinis veiksmas. Nes, visų pirma, mes keliame regiono ekonomiką, parodome signalą, kad šita valdžia ir galbūt ši valstybė tiki, kad Lietuva nebus vieno miesto, ar dviejų su puse miesto Lietuva. O kitas dalykas, kaip jūs sakote, galbūt tas veiksmas, kad perkėlė ministeriją, nėra joks struktūrinis pertvarkymas, jis gali pastatyti mus į tokią padėtį, kai nebus kitos išeities, kaip mėgstu sakyti, sukurti XXI a. ministeriją, kuri būtų judri, lanksti, mobili, labai kompaktiška ir dirbtų išnaudojant visas šiuolaikinės komunikacijos priemones. Toks mano vaizdinys.
– Na, 280 darbuotojų vien ministerijai neatrodo labai kompaktiška ministerija ir labai mažutė.
– Turint omeny, kad tai buvo 340 žmonių, dabar sumažėjo iki 253.
– Lietuva sumažėjo ne mažiau.
– Būtent, todėl mes viską skaičiuojame dviem šimtams aštuoniasdešimt žmonių. Aš ir darbuotojams esu tai sakęs, tikrai manau, kad galėtume dirbti ir su dviem šimtais, ir su 150. Bet vėlgi, tikrai racionalizacijos procesai vyksta. Tai tiesiog yra spyris į užpakalį norint atnaujinti šią ministeriją. Ir manau, kad galų gale rezultatas patenkins ir socialinius mūsų partnerius, ūkininkus, ir žmones, kurie dėl žemės teikėsi. Ir, galų gale, kuo bandau įtikinti darbuotojus, bet kol kas jie nelabai nori tikėti, kad ir darbas tokioje ministerijoje su nauja darbo kultūra, su lanksčiu darbo grafiku, bus tikrai pakilus.
– Ką reiškia su lanksčiu darbo grafiku, nauja kultūra... Jūs pakeisit kultūrą ministerijoje, perkėlę? Iš vilnietiškos kultūros bus kaunietiška kultūra? Kaip galima pakeisti kultūrą perkėlus ministeriją iš miesto į miestą?
– Tai galbūt nesusiję su perkėlimu, bet iš tiesų aš bandau taikyti visus naujosios vadybos metodus ir tikrai pas mus diskusinė aplinka, labai liberalėja ir tikrai, nuoširdžiai sakau, buvau labai nustebęs, kai man pirmas kelias savaites būnant ministru, pastebėjau, kad kai kurie darbuotojai bijo nukreipti žvilgsnį į tave, ar dreba rankos, kai prieina prie ministro. Mes stengiamės vieni kitus vadinti vardais, diskutuoti be antpečių ir t.t. Tai aš vadinu naująja kultūra.
O dėl lankstaus darbo grafiko, manau, kad tarp penkių ir dešimties dienų per mėnesį žmonės galės dirbti ten, kur jiems patogiau: namuose, traukinyje, ar tam pačiam Kaune. Man svarbu, kad būtų padaryti darbai, būtų rezultatai, o kur jie sėdės, visiškai nesvarbu. Ir tai, manau, vėlgi motyvuos. Nes jei aš šiandien turiu nuo 8 iki 17 val. sėdėti kad ir Vilniuje, bet kabinete, nebūtinai kažką darydamas reikšmingo, kai tuo metu galėčiau susimokėti mokesčius ar vaikui padaryti pramogėlę, turint omeny, kad iš manęs vadovas reikalauja tik rezultato, o kur aš dirbsiu, jam nesvarbu, manau, žmones tai turėtų tikrai motyvuoti.
– Na, aišku, čia turbūt gali būti niuansų su valstybės tarnybos įstatymu. Bet liko dar viena tema, maisto kuponai. Daug įvairiausių versijų teko girdėti iš įvairių valdančios koalicijos politikų. Kaip tai veiks? Jūs jau turit viziją?
– Mes turim ne tik viziją – mes turim jau visą veiksmų planą.
– Na, tarkim, aš esu fizinis asmuo, jūs esate institucija, dalinanti tuos kuponus. Kaip veiks, kaip juos visuomenė gaus ir kaip tai atrodys?
– Pirmą pusmetį iki liepos mėnesio kuriame tą tinklą, apie kurį esame kalbėję, mažų parduotuvėlių, arba ūkininkų, kurie tiesiogiai pardavinės tą produkciją.
– Kas jį kurs?
– Žemės ūkio ministerija. Mes skyrėme penkis milijonus eurų ir paskelbsime konkursą, į kurį galės ateiti visi norintys, ar nuomotis patalpas, ar įsigyti įrangą, ar kurti logistikos grandinę, ar rinkodaros priemones, kad tos parduotuvėlės rastųsi, kurios prekiauja ūkininkų produkcija.
– Jūs skirsite penkis mln. eurų tam, kuris sukurs tinklą?
– Ne, tai bus konkursas, tiesiog tokia bus visa suma. Bet ją mes išdalinsime. Kol kas planuojame, kad tai bus šimto – dviejų šimtų tūkst. eurų rėmuose, vienas projektas.
– Kas yra projektas? Viena parduotuvė?
– Gali būti parduotuvė, gali būti kažkoks turgų kompleksas vienoje apskrityje. Ką žmonės atneš, pamatysime. Bet iš principo prekybininkams, kurie, kiek esu girdėjęs...
– Už vieną prekybos vietą, kuri priiminės vaučerius, kuponus ar talonus, kaip bepavadinsite, jūs mokėsite du šimtus tūkstančių eurų? Vienam projektui?
– Aš kol kas negaliu pasakyti, kaip bus, nes turime pamatyti, kokias paraiškas mums atneš žmonės. Tačiau iš principo mintis yra tokia: mes duodam pinigų, kas nori dalyvauti šioje priemonėje, tas ateina, ir, sakau, ar įrangą įsigijęs, ar logistikos grandinę sukūręs, ar kažką, stoja į tinklą, ir pradeda prekiauti ūkininkų produkcija.
– Už ką jam tie pinigai mokami, nesupratau? Kurti grandinę – čia yra verslo reikalas. Priiminėti ūkininkų produkciją – irgi verslo reikalas.
– Jeigu jis nori tą daryti. Jei mes norime, kad Lietuvos ūkininkai, dabar turbūt kalbame apie mažesnius, kad jie uždirbtų orius pinigus, tai ir norime, kad jie iš keturių ar penkių karvių nepriduotų pieno į supirkimo punktą, gaudami po 15 euro centų, ir iš to nepragyvendami, bet norime, kad jie gamintų varškę, sūrį, ir t.t.
– O taip yra, po 15 euro centų?
– Šiuo metu taip. Ir norime, kad jie keltų pridėtinę vertę, jiems reikalingos realizacijos vietos. Tai štai, tas realizacijos vietas per tas trumpas grandines, kurios dabar yra šiaip „ant bangos“ ES, mes kuriame. O antrą pusmetį mes kviečiame visas šeimas, kurios augina vaikus iki šešerių metų amžiaus imtinai, tiesiog atsiųsti vieną žinutę į mūsų kursiamą sistemą, kurią administruos Žemės ūkio verslo informavimo centras, kad štai, esame tokia šeima, norime dalyvauti programoje.
– Gerai, tarkime, aš turiu keletą vaikų iki šešerių metų, kreipiuosi į jus, jūs man atsiunčiate žinutę, kur nueiti pasiimti kuponus. Ką su jais darau?
– Niekur nereikia eiti. Į jūsų paštą ar telefoną ateina kodas, su kuriuo einate į tinklo parduotuvėlę ir išleidžiate dešimt eurų. Už dešimt eurų jums grįžta du eurai. Tokiu būdu jūs per mėnesį galite gauti 6 eurų nuolaidą. Gal tai nėra daug vienam vaikui, bet per metus susidaro 72 eurai, ir mes kuriame jūsų įprotį eiti ir pirkti.
– Jūs kompensuojate tuos du eurus kiekvienu atveju parduotuvės savininkui. Ir tai neįeina į tuos du šimtus tūkstančių?
– Taip, atskirai.
– Kitaip tariant, valstybė duoda pinigų parduotuvės savininkui, vadovui, administratoriui, įmonei tam, kad ji pardavinėtų šioje sistemoje prekes.
– Tarkime, taip. Ir dabar turėjau tokių komentarų iš mažų parduotuvių savininkų, koks man tikslas, tai vėlgi – tikslo galbūt nėra jokio, jei turite pakankamai pirkėjų. Bet ši priemonė, mano galva, leidžia į mažas parduotuvėles atvesti pirkėjus, nes tas pirkėjas jau ateina su šešiais eurais, kuriuos skiria valstybė.
– Gerai, o jeigu aš turiu didelį prekybos tinklą ir man atrodo, kad jūs pažeidinėjat mano teisę veikti laisvoje rinkoje ir aš paduosiu jus į teismą?
– Jums gali taip atrodyti, mes kalbėjomės su konkurencijos tarnyba, su tais pačiais prekybos tinklais kalbamės. Kol kas panašu, kad viskas čia gerai. Žinoma, mes, kaip Lietuva, dar turėsime notifikuoti Europos komisiją, ar nepažeisime konkurencijos, bet tą mes padarysime ir tada žinosime galutinį atsakymą. O kol kas preliminariai atrodo, kad tai gali veikti.