Apie tai trečiadienį pranešė Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė.
M. Jučas gimė Vabaliuose, Baisogalos valsčiuje, baigė Vilniaus universitetą, didelę dalį savo profesinio gyvenimo praleido Lietuvos istorijos institute. Apgynęs dvi daktaro disertacijas, kurių viena vėliau buvo nostrifikuota suteikiant habilituoto humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, 1976 m. tapo Vilniaus universiteto profesoriumi.
Jo mokslinis kelias, prasidėjęs prieš daugiau nei 60 metų, nebuvo lengvas, nes profesorius sau kėlė ambicingus tikslus – pažinti ir dalytis su visuomene moksline patirtimi apie senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – raidą bei lietuvių tautos tapsmą ir savimonę. Jis propagavo fundamentalius rašytinių šaltinių tyrimus, drąsiai polemizavo su istoriografinėmis klišėmis ir nepagrįstomis hipotezėmis, rašoma Valdovų rūmų muziejaus pranešime žiniasklaidai.
Tęsdamas Adolfo Šapokos darbą, kartu su kitais iškiliais Lietuvos istorikais formulavo lietuvių istoriografijos pozicijas ir kūrė jos tradicijas. Kaip iškilus mokslininkas Jis aukštai vertintas Lietuvoje ir užsienyje, Jo veikalai nuolat cituojami.
Mečislovas Jučas buvo ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius.
1999 m. Prezidentas Valdas Adamkus įvertino Profesoriaus nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai apdovanodamas jį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
„Mečislovas Jučas buvo tylus, bet karštas Valdovų rūmų tyrimų ir atkūrimo idėjos bei projekto šalininkas ir rėmėjas. Būdamas autoritetingas ir vienas ryškiausių mūsų šalies istorikų, jis prisidėjo prie įvairių Valdovų rūmų muziejaus mokslinių, parodinių bei leidybos projektų – ir kaip daugybės „bestselerių“ autorius, ir kaip redakcinių kolegijų narys, konferencijų dalyvis, o kaip konsultantas ir ekspertas įvairiais klausimais talkino ir atkuriant Valdovų rūmus“, – sakoma pranešime.
Muziejaus bendruomenė prisimena M. Jučą kaip patikimą bendražygį, aktyvų bendradarbį: „Jo šviesią asmenybę plačiajai visuomenei visada primins Valdovų rūmų muziejui patikėti išleisti leidiniai ir ypač – „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai“ (trys leidimai), „Vytautas Didysis“ (du leidimai), „Žalgirio mūšis“, „Senoji Lietuva. Istorijos aktualijos“ etc., taip pat – muziejaus bibliotekai dovanotas asmeninis bemaž 1,5 tūkst. knygų rinkinys, kurio dalis priklausė žymiam lietuvių istorikui Adolfui Šapokai.
Mūsų atmintyje Profesorius Mečislovas Jučas visada išliks kaip iškili ir šiltai bendrauti mokanti asmenybė, gilus mokslininkas, aktyvus Lietuvos mokslo ir kultūros gyvenimo dalyvis, žmogus, daug prisidėjęs prie savo gimtosios šalies praeities, dabarties ir ateities.
Liūdime dėl šios netekties ir reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio dukteriai Aurelijai, artimiesiems, bičiuliams, visai mokslo ir kultūros bendruomenei. Šviesus atminimas telydi Jo vardą ir visus prasmingus darbus.“
Prezidentas Gitanas Nausėda dėl netekties pareiškė nuoširdžią užuojautą profesoriaus M. Jučo šeimai, kolegoms, bendraminčiams, draugams ir visai Lietuvos istorikų bendruomenei.
„Netekome žmogaus, kurio darbai jau yra tapę neatsiejama Lietuvos istoriografijos dalimi. Profesorius M. Jučas buvo ne tik darbštus ir profesionalus Lietuvos istorijos tyrinėtojas, bet ir šiltas žmogus“, – rašoma prezidento užuojautoje.
Pasak prezidento, ne viena istorikų karta subrendo klausydama profesoriaus paskaitų, studijuodama jo darbus.
Dėl istoriko profesoriaus M. Jučo mirties pareiškė užuojautą ir premjeras Saulius Skvernelis.
„Netekome iškilaus mokslininko, kuris visą savo ilgą kūrybinį, ieškojimų ir atradimų kupiną kelią paskyrė senosios Lietuvos valstybės istorijai, mūsų tautos savasties saugojimui. Ši tauri asmenybė daug prisidėjo prie fundamentalių rašytinių istorijos šaltinių tyrimų ir paskatino domėtis valstybės ištakomis ir raida daugel savo mokinių. Reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems, bendraminčiams ir bičiuliams, visiems, kuriems teko laimė klausytis profesoriaus paskaitų ir didelė garbė kartu dirbti Lietuvai“, – sakoma premjero užuojautoje.