Žinomas lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, mirė savo namuose trečiadienio rytą Amerikos laiku.
Menininkas mirė eidamas 96-uosius metus.
Šią liūdną žinią DELFI patvirtino Artūras Zuokas.
„Šią liūdną žinią man patvirtino jo dukra Una. Prieš Naujus metus jis jautėsi silpnai, kreipėsi į gydytojus, kas buvo retas atvejis. Gaila, labai gaila, tai yra toks žmogus, kurio dydžiui apibūdinti nėra mato ribų,“- DELFI sakė Artūras Zuokas.
Šiuo metu Jonas Mekas gyveno ir dirbo Niujorke.
2007 m. spalį J. Mekui Prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę.
2008 m. balandžio 1 d. už nuopelnus meno ir mokslo srityse Austrijos Menų komiteto sprendimu įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas – Pasižymėjimo ženklas. Jį įteikė Austrijos prezidentas Heinz Fisher. Gavęs šį apdovanojimą, J. Mekas taip pat tapo Austrijos Menų komiteto nariu.
2011 m. birželio 30 d. Biržų rajono savivaldybės sprendimu Jonui Mekui buvo suteiktas Biržų garbės piliečio vardas.
Jonas Mekas 1943 m. baigė Biržų gimnaziją. 1944 m. traukėsi į Vakarus, Elmshorne, Vokietijoje, pateko į karo belaisvių lagerį prie prievartinių darbų. 1945 m. apsistojo Visbadeno DP stovykloje, 1947 m. perkeltas į Kaselio DP stovyklą. 1946–1948 m. Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką.
1941–1942 m. redagavo laikraštį „Naujosios Biržų žinios“, 1943–1944 m. – „Panevėžio apygardos balsas“. 1944 m. su broliu Adolfu suimti nacių ir 8-iems mėnesiams įkalinti priverstinių darbų stovykloje Elmshorne Vokietijoje. 1946–1948 m. žurnalo „Žvilgsniai“ redaktorius.
1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke. Praėjus dviem savaitėm po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaimynystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. J. Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo vedančių personų, ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose.
Nuo 1954 m. leido ir redagavo anglišką dvimėnesį kino žurnalą „Film Culture“, 1955–1957 m. redagavo mėnesinį filmų meno laikraštį „Intro Bulletin“. Nuo 1958 m. redagavo žurnalo „The Village Voice“ skyrių Movie Journal. Filmų klausimais straipsnius spausdino savo redaguotuose žurnaluose, taip pat leidiniuose „Cinemages“, „Films in Review“, „Film Book“, „Cinema“. Buvo filmų studijinių bei diskusinių susirinkimų programų 1951–1953 m. „Film Study Group“, 1953–1954 m. „Film Forum“ vedėjas. [1] 1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers' Cooperative“, o 1964 m. „The Filmmakers' Cinematheque“, kuris palaipsniui išaugo į „Anthology Film Archives“, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.
J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí. Garsių menininkų „Fluxus“ kolekcijas pristato Vilniuje įsteigtas Jono Meko vizualiųjų menų centras.