Marytė Kontrimaitė gimė 1947 m. vasario 9 d. Vilkaičiuose, Plungės rajone. Šeimoje buvo jauniausia iš trijų seserų. 1949-ųjų kovo 25 d. sovietiniams okupantams pradėjus operaciją „Priboj“ („Bangų mūša“), į „valstybės priešų“ kategoriją labai tiko ir Kontrimai, nes tėvas buvo ūkininkas, o mama – mokytoja, pradinės mokyklos direktorė. Šešerius metus Marytė praleido Irkutsko srityje, pradėjo lankyti rusišką mokyklą. Sulaukusią aštuonerių mažiausiąją dukrą tėvai slapta išsiuntė į Lietuvą su kita, anksčiau ištremta, lietuvių šeima. Dar ketverius metus, kol į gimtinę grįžo tėvai, mergaitė gyveno pas giminaičius.
1965 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Baigusi VU 1971-1973 m. stažavosi Jerevano universitete, studijavo armėnų kalbą ir literatūrą. Grįžusi į Lietuvą dirbo moksline redaktore Enciklopedijų leidykloje bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, LTV meno laidų redaktore, laikraščiuose bei žurnaluose „Moksleivis“, „Literatūra ir menas“, „Caritas“, „Dienovidis“. Mokėdama anglų, vokiečių, rusų ir armėnų kalbas, nemažai vertėjavo.
Ilgai ir vaisingai darbavosi Radijo ir televizijos komisijoje, buvo ilgametė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narė. 1999-2002 m. dirbo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja kultūrai ir žiniasklaidai. Buvo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė, Lietuvos ir Armėnijos draugijos pirmininkė.
Išleido keletą poezijos knygų („Kristalų atskalos“, „Dienų veidai“, „Palei pat gyvenimą“), parašė daug puikių publicistinių straipsnių bei įdomių kultūrologinių studijų. 1983 m. buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Nuo pat atkuriamojo Lietuvos žurnalistų draugijos suvažiavimo 1991-aisiais ji buvo nuolat renkama į Centro valdybą, kelerius metus ir pirmininke. 2012 m. Marytei buvo paskirta LŽD premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.