Jaunosios kartos žurnalistams mažai pažįstama G. Ferensienė labiau žinoma Nepriklausomybės atkūrimo pradžios kolegoms ir skaitytojams - iš savo aštrių, dažnai net provokuojančių, tačiau ypatingai taiklių pasisakymų apie visuomeninius procesu Lietuvoje ir, ypatingai, politikoje.
„Goda buvo labai spalvinga ir išraiškinga asmenybė. Ji ypač mėgo bendravimą su kolegomis ir nuolat buvo dėmesio centre. Buvo ryški ir pastebima visur“, - apie buvusią ilgametę kolegę sako LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius.
Pasak jo, žinią apie motinos mirtį profesijos kolegoms pranešė velionės dukra Algirdė Ferensaitė.
„Nei šermenų, nei laidotuvių nebus - tokia buvo mamos valia. Urna kol kas liks namuose. Mama visada norėjo, kad ją prisimintų sveiką ir linksmą, todėl didžiausia pagarba būtų iš kolegų pusės tiesiog prisiminti pačius gražiausius momentus“, - skaudžia žinia ir velionės paskutiniu noru pasidalino su D. Radzevičiumi A. Ferensaitė.
Goda Ferensienė gimė 1932-ų metų gruodžio 22-ą dieną Klaipėdoje. 1953-ais metais baigė Klaipėdos Kristijono Donelaičio gimnaziją. 1959-ais metais - Vilniaus universitete rusų kalbą ir literatūrą. Studijavo Vilniaus universitete ir žurnalistiką.
1960-1966-ais metais buvo „Valstiečių laikraščio" korespondentė. Net dvidešimt metų (1970-1990) ji dirbo korespondente žurnale „Šluota".
Parašė prisiminimų, apybraižų knygas „Rytoj to nebus" (1998), „Vedybos-radybos" (2001), „Vakar ir šiandien" (2004), „Grįžtu į vakardieną" (2009), „Aš jų pasigesiu..." (2012). Savo kurtą poeziją skelbė žurnalistų poezijos knygoje „Sušvieski, saule" (2014).
Kaip vertėja G. Ferensienė specializavosi humore ir satyroje. Išvertė į lietuvių kalbą keliolika apysakų, romanų, humoro knygų. Tarp jų - ir garsiąsias „Gabrovo šypsenas" (1984, 2009). Vertė iš bulgarų, lenkų ir rusų kalbų.
Sovietų laikais būdama taip vadinamos partkomo nomenklatūros atstove (G. Ferensienė buvo ištekėjusi už aukštas pareigas sovietinėje kompartijos sistemoje ėjusio Algirdo Ferenso), velionė nevengė aštriai, net sarkastiškai kritikuoti sovietinės nomenklatūros, pašiepdavo vidines jų intrigas, dažnai viešumon iškeldavo aukštiems kompartijos šulams nepatogias žinias apie jų dviveidišką veiklą.
Politikos ir politikų kritikos temos žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė nevengė ir atkūrus Lietuvai nepriklausomybę. Ji be gailesčio savo dalyvaujamose laidose apnuogindavo, anot jos pačios, persivertėlių iš komunistų į nepriklausomybininkus, dviveidiškumą ir nenuoširdumą rinkėjų atžvilgiu. Už tai neretai susilaukdavo ne tik palaikymo, bet ir atviro nedraugiškumo, ignoravimo.
„Lietuvos žurnalistų šeima neteko gabios žurnalistės, produktyvios vertėjos, geros draugės. Reiškiame nuoširdžią užuojautą kolegės Godos šeimai ir artimiesiems“, - užuojautos žodžius perduoda LŽS vadovas D. Radzevičius.