„Delfi“ jau skelbė, kad Utenos rajone rastas ilgiausiai prieš sovietų okupaciją ginklu kovojusio partizano A. Kraujelio-Siaubūno bunkeris-slėptuvė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenimis, archeologiniai tyrimai parodė, kad rasta unikali, į žemę įgilinta slėptuvė, kuri buvo įrengta Antano Pinkevičiaus sodyboje, jis buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną.
Pinkevičių namą yra įsigijęs Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondas. Jam pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį sodyboje atlikti archeologiniai tyrimai.
„Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi“, – teigia LGGRTC. Iš visų žinomų partizaninių slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960 metais.
Centro tvirtinimu, netradicinė buvo ir jos įrengimo darbų seka – pirmiausia įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas. Dalį slėptuvės kagėbistai buvo aptikę 1965 metais, kai ten slėpėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Dėl jos unikalumo slėptuvės maketas naudotas kaip mokomoji priemonė KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.
Bet net ir KGB karininkai iki galo taip ir neišaiškino visos slėptuvės paslapčių. Tai tik dar kartą parodo, kad būtent A. Kraujelis-Siaubūnas buvo tapęs tikru prakeiksmu, o šiam partizanui ne veltui klijuotos šiurpių nusikaltimų etiketės.
Tad kas buvo šis asmuo: kilnus partizanas ar vis dėlto, kaip bando įrodyti jo kritikai, negailestingas civilių gyventojų žudikas, nepasižymėjęs kaip antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, todėl negali būti lyginamas su garsiais partizanų vadais? Tokios ypač prieštaringos kalbos apie Antaną Kraujelį-Siaubūną verda jau ne vieną dešimtmetį ir atsinaujino radus jo palaikus. Beveik neabejojama, kad panašių kalbų kils ir radus jo bunkerį. Tad koks Siaubūnas buvo iš tikrųjų?
Paskutinysis iš partizanų
Jį galima būtų priskirti vienai plejadai kartu su žymiais Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo vadais – Jonu Žemaičiu-Vytautu ir Adolfu Ramanausku-Vanagu bei kitais. Tuo tvirtai tiki istorikas, Seimo narys ir kandidatas į Krašto apsaugos ministrus Arvydas Anušauskas, komentuodamas rastus A. Kraujelio-Siaubūno palaikus.
Vien jau dėl to, kad jis buvo paskutinysis partizanas, žuvęs 1965 metais, – praėjus maždaug dešimtmečiui, kai organizuotas pasipriešinimas sovietų okupantams Lietuvoje buvo numalšintas, kai Lietuvą okupavęs Josifas Stalinas, medžioti lietuvių partizanus įsakinėję Lavrentijus Berija ir kiti saugumiečiai jau senokai buvo mirę, kai Šaltasis karas tarp JAV ir Sovietų Sąjungos buvo įsibėgėjęs, o Trečiuoju pasauliniu karu vos nevirtusi karibų raketų krizė jau buvo ataušusi.
Tai buvo metas, kai nuo valdžios nuverstą Nikitą Chruščiovą priminė nebent jau išdygusios pirmosios chruščiovkės, o Sovietų Sąjunga pamažu žengė į brežnevinės stagnacijos laikotarpį. A. Kraujelis-Siaubūnas tada dar buvo ne šiaip gyvas, bet ir priešinosi okupaciniam režimui.
Ir nors paskutinieji jo gyvenimo metai buvo daugiau slapstymosi etapas, savotiškas katės žaidimas su pele – desperatiška sovietų saugumo vykdyta medžioklė bei A. Kraujelio-Siaubūno gebėjimas išvengti spąstų tuo pat metu apie save primenant KGB siutinusiais rašteliais, nepaneigiamas faktas yra tas, kad jis buvo paskutinysis kovoje kritęs pasipriešinimo dalyvis.
Papiškių kaime esantį namą, kuriame slapstėsi partizanas, galiausiai 1965 m. kovo 17 d. apsupo saugumiečiai, vadovaujami paties liūdnai pagarsėjusio partizanų kankintojo Nachmano Dušanskio, ir net po įkalbinėjimų pasiduoti A. Kraujelis-Siaubūnas pasirinko šūviais pasitikti okupantus.
Dar prieš žūtį išvadintas ne tik plėšiku, bet ir žudiku A. Kraujelis-Siaubūnas spėjo tapti legenda. Tačiau jai net ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę mesti ypač rimti kaltinimai dėl civilių žudynių.
Kitaip nei abstraktūs, pasikartojantys ir susipinantys KGB tardymų metu sukurptuose dokumentuose įrašyti panašūs kaltinimai A. Ramanauskui-Vanagui, J. Žemaičiui-Vytautui ar kitiems partizanų vadams, J. Kraujeliui-Siaubūnui priskiriamų kaltinimų sudėtis konkretesnė: asmeniškai nušovė ar dalyvavo sušaudant 11 civilių – iš jų dvi nėščias moteris.
Į bet kokį A. Kraujelio-Siaubūno paminėjimą teigiamame kontekste ypač jautriai reaguoja buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, jis šia tema yra pasisakęs jau ne kartą. A. Anušauskas pabrėžė asmeniškai nenagrinėjęs A. Kraujelio-Siaubūno atvejo, tačiau kartu pažymėjo, kad neginčijamų įrodymų dėl tokių partizano poelgių nėra ir galbūt niekada nebus atskleista.
„Interpretuoti galima, kiek nori, bet į to meto aplinkybes įsigilinus tai gali padėti suprasti, kas vyko iš tikrųjų: kova su okupantais, kurie naudojo visas priemones, – nuo dezinformavimo, šmeižimo iki kankinimų“, – pabrėžė A. Anušauskas.
Šeimos ramstis ir sumanus žvalgas
Tai nebuvo toks partizanas, kaip J. Žemaitis-Vytautas ar A. Ramanauskas-Vanagas – profesionalūs karininkai, tarnavę tarpukario Lietuvos kariuomenėje. A. Kraujelis buvo ūkininko sūnus iš didelės šeimos, ne kariškis, jam reikėjo išmaitinti šeimą.
Jo sesuo Janina Šyvokienė-Kraujeytė yra parašiusi knygą „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“, kurioje detaliai aprašė savo brolio gyvenimą, jo būdą ir veiksmus. A. Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Molėtų valsčiaus Kaniūkų kaime.
„Antanas mūsų šeimoje buvo antras vaikas. Vyriausioji – Ona, dviem metais jaunesnė už Antaną Vitalija ir dar keturios jaunesnės seserys: Anelė, Bronė, Janina, Stefanija, bei brolis Bronius, kuris, nesulaukęs dešimties metų, mirė nuo difterito.
Dvynukai Konstancija ir Alfonsas, išgyvenę 3–4 savaites, taip pat mirė, todėl šeimoje Antanas buvo vienintelis tėvų ramstis. Namuose buvo daug valgančiųjų ir nedaug dirbančiųjų. Vaikus reikėjo maitinti, prižiūrėti, globoti“, – rašė J. Šyvokienė-Kraujelytė.
Antaną sesuo Vitalija apibūdino kaip labai pareigingą ir drausmingą, stiprios valios, jis gerai mokėsi, mėgo žaisti kamuoliu, dainuoti. Be to, būsimasis partizanas mokėjo susitarti, sugebėjo su žmonėmis gražiai bendrauti, pagarbiai elgėsi su vyresniaisiais, tačiau nekentė apgavikų, melagių, išdavikų.
„Kiekvieno lietuvio šventa pareiga – kovoti už laisvę, tikėjimą, tiesą, savo tautą. Tas ne žmogus, kuris svyruoja, – pasirinkai kelią ir ženk!“ – savo seseriai sakė A. Kraujelis. Baigęs 6 progimnazijos skyrius 1945 m. jis norėjo išvažiuoti į Debeikius (Utenos apskritis) ir įsidarbinti restorane padavėju, bet saugumas neišleido.
Sumanų, mokantį laikyti liežuvį už dantų Antaną netrukus pastebėjo partizanai: jis gavo pirmąsias užduotis – tapo ryšininku, ginklų šaudmenų gabentoju, vis rečiau lankydavosi namuose. Toks šeimoje buvo ne vienas – sesuo Ona taip pat buvo partizanų ryšininkė.
Galiausiai 1948 metų rudenį, kaip rašo J. Šyvokienė, ėmus stipriau sekti stribus ir saugumiečius bei padažnėjus nuolatiniams siūlymams tapti šnipu, jis atsisveikino su tėčiu, mama, seserimis, davė partizano priesaiką ir išėjo į Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį. Pasirinko Pabaisos slapyvardį, vėliau pasivadino Siaubūnu. Tiesa, savo kalbomis kėlė ne siaubą, o įkvėpimą.
„Antanas nestokojo šmaikštaus humoro, buvo iškalbus. Vaizdžiais žodžiais jis nupiešdavo ateities vizijas, pasakodavo, kaip gyvens žmonės laisvoje valstybėje, kaip suklestės kaimas, sustiprės ūkiai. Antanas taip tikėjo Lietuvos pergale, kad savo optimizmu ir kalbomis uždegdavo aplinkinius neleisdamas nukreipti pokalbio liūdnesne tema, nors ir žinojo, kad vyksta nelygi kova su okupaciniu režimu“, – rašė partizano sesuo.
Daugiau kaip metus jis partizanavo saugumo nesusektas. Pirmasis SSRS valstybės saugumo ministerijos (toliau – MGB) įrašas apie Antaną pasirodė tik 1950 m. Kaip tik tuomet buvo užvesta Antano Kraujelio (Pabaisos, Siaubūno) byla.
Kraujelio-Siaubūno partizaninės veiklos istorijoje ypač svarbi buvo žvalgo misija – laiku pastebėti, sužinoti, susekti priešą ir pranešti apie tai partizanų vadovybei, sunaikinti svarbius NKGB (SSRS valstybės saugumo liaudies komisariato) dokumentus su ištremti į Sibirą numatytų, persekiojamų asmenų ir KGB bendradarbių sąrašais, organizuoti pasalas ir naikinti bolševikus.
Kaltina civilių ir geriausio draugo nužudymu
Pastaroji užduotis tapo A. Kraujelio biografiją juodinančių dėmių priežastimi. Būtent jam priskiriamos kelios civilių gyventojų žudynės – konkrečiai Gečių šeimos sušaudymas, įtarus Praną ir jo nėščią žmoną Leokadiją partizanų išdavimu (šalia Gečių namo pasaloje buvo nukauti 8 partizanai, o pats sodybos šeimininkas, prieš tai į svečius priėmęs partizanus, pasalos dieną netikėtai dingo iš sodybos) ir dar 9 asmenis.
Tiesa, konkrečių įrodymų dėl to, kad būtent A. Kraujelis-Siaubūnas nušovė Gečių šeimą, nėra – tik KGB parodymai, išgauti tardymo būdu.
Tokių parodymų kasmet vis daugėjo – ir apie A. Kraujelio tariamus plėšikavimus, civilių gyventojų užpuldinėjimus, ir žmogžudystes, kurias jam prirašydavo saugumiečiai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) ketina kreiptis į teisėsaugą, kad būtų pradėtas dar vienas tyrimas dėl partizanui mestų kaltinimų įvykdžius šiuos šiurpius nusikaltimus.
Anot A. Anušausko, kalbėti apie A. Kraujelį-Siaubūną dabar nėra lengva, juk šis žmogus slapstėsi 17 metų, sunkiomis sąlygomis, kai neveikė anksčiau veikusi ryšių sistema, reikėjo palaikyti ryšį per asmeninius kontaktus, per artimuosius, net kai į juos taikydavosi KGB. Būtent pastaroji pakreipė partizanų legendą taip, kad apjuodinti siaubingiausiais dalykais galima buvo bet kurį žmogų.
„Penkis dešimtmečius pūsta stipri migla, kad net tie žmonės, kurie nukentėjo nuo sovietų, vėliau grįžę iš tremties kaltindavo ne okupantus, o partizanus, pasipriešinimą. Tai ir šiuo atveju kontroversijos kyla iš veiksmų, kai jis slapstėsi vienas, kai nebuvo vadų arba jo atveju vadai buvo tapę išdavikais.
Dėl civilių žūčių –kiekvienas atvejis nėra rimtai ištirtas. Aš jo veiklos atskirai netyriau, bet apie jį galima pasakyti, kad tai buvo paskutinis kovotojas, o ar jis didvyris, tai pati visuomenė tokius epitetus suteikia.
Kai sakoma, kad yra konkrečių atvejų ir kaltinimų, dažnai paaiškėja: yra buvę tokių konkrečių atvejų, kad tie tariami civiliai gyventojai buvo ginkluoti, kad išduodavo partizanus, bet dabar prabėgus penkiems dešimtmečiams kai kurias aplinkybes sunku išsiaiškinti, nes mes nežinome priežasčių ir logikos, kodėl buvo imamasi karo lauko teismų ar kitų priemonių, nežinome tų konkrečių aplinkybių“, – pabrėžė A. Anušauskas ir priminė, kad Kremliaus ruporai neabejotinai trimituos apie „banditą, civilių žudiką Kraujelį“, tačiau, kaip ir A. Ramanausko-Vanago atveju, galima tikėtis faktų ignoravimo.
Vienas atvejis, kurio gailėjosi pats A. Kraujelis, – jo geriausio vaikystės draugo Edmundo Satkūno nužudymas. Tiesa, ir šiuo atveju viską lėmė aplinkybės: Sovietų saugumo užverbuotas E. Satkūnas buvo ilgametis partizano rėmėjas, dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju ir pats bandė nušauti A. Kraujelį, bet jį tik sužeidė.
„Edmundas Satkūnas atsinešė butelį degtinės, abu draugiškai išgėrė. Vėliau Antanas pasakojo, kad Edmundas kažkoks įtartinas pasirodė – jaudinosi, nerimavo. Kiek pabendravęs, Antanas sako: „Aš eisiu.“ Tik pradėjus eiti pasipylė šūviai į nugarą. Antanas pajuto, kad yra sužeistas į krūtinę. „Maniau, kad kareiviai. Staiga atsigręžęs matau Edmundą baisiom akim, nusitaikiusį į mane.
Patraukiau iš automato. Tas spėjo dar surikti nesavu balsu ir krito“, – vėliau pasakojo Antanas, kurio liudijimas aprašytas sesers knygoje. Protokole saugumiečiai parašė, kad Edmundas Satkūnas „buvo per daug išgėręs, todėl ir nenušovė bandito“. Pats A. Kraujelis niekada neneigė fakto, kad nušovė jaunystės draugą, sunkiai išgyveno jo išdavystę.
Siutino ir mulkino sovietų saugumiečius
Pats A. Kraujelis-Siaubūnas okupantams kėlė labiau ne siaubą, o įsiūtį – jo ne tik nesisekė sugauti ar įvilioti į spąstus, kaip daugelį kitų partizanų, bet jis dar ir atvirai tyčiojosi iš saugumiečių.
Saugumiečiai gaudavo raštelius, kuriuose partizanas rašė: „...kategoriškai nepripažįstu Lietuvos savanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą.“ Partizano sąskaitos su saugumiečiais buvo suvedamos ir tiesiogiai.
Be to, sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus reikalaudamas neskriausti žmonių. Jį pažinojusieji pasakojo visai kitokias istorijas, nei vėliau apie jį bandė skleisti sovietų saugumiečiai – ne plėšikas ar žmonių skriaudikas, o, priešingai, – mandagus žmogus, kuris niekada neskriausdavo kitų, prireikus paprašydavo maisto ar nakvynės. Jis esą netgi gerai sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais, iš jų paimdavo maisto, grūdų, tačiau visuomet palikdavo pasirašytą raštelį, kad kiti asmenys nenukentėtų.
Dažnai paliktuose pakvitavimo rašteliuose jis užrašydavo, kad paėmė kelis kartus daugiau, – esą ir žmonėms reikia gyventi. Pasirašydavo slapyvardžiu Siaubūnas, niekada neslėpdavo, kas esąs.
„Paimta 11 rugių ir kviečių. Vietiniai partizanai“, – taip pravarde vieną raštelį pasirašė Siaubūnas. Kitame raštelyje, rastame po Pakalnių parduotuvės apiplėšimo, paliktas ir įspėjimas: „Nelieskit daug šeimininkų, jie nekalti. Jų kaltumas – kaip ir jūsų. Sunaudojau prekes. Kraujelis-Siaubūnas.“
Tokia šlove kai kurie suskubo pasinaudoti: atsirado nusikaltėlių, kurie, prisidengdami Antano Kraujelio pavarde, reikalaudavo pinigų iš gyventojų. Ne vienas po nakties rasdavo raštelį, kad nustatytą dieną į nurodytą vietą atneštų ir padėtų tam tikrą pinigų sumą.
Pusbrolis Jonas Kraujelis pasakojo, kad su Liemežiu, Skudutiškio saugumo viršininku, Antanas susitiko akis į akį vieno kaimiečio troboje. Antanas slapstėsi pas vieną žmogų. Jis gulėjo ant krosnies, kai saugumietis įėjo gryčion be jokio įtarimo. Antanas netikėtai užstojo duris ir tarė: „Padėk automatą į kampą.“
Išėmė šovinius ir paliepė: „Drožk, kur akys mato. O šoviniai man pravers.“ Dažnai atokesniuose keliuose apsirengęs rusų kareivių uniforma Antanas sustabdydavo automobilį ir paprašydavo pavežti. Be to, švelnių bruožų partizanas mažiausiai kartą nuo saugumiečių paspruko panaudojęs Vytauto Didžiojo triuką – persirengęs moteriškais drabužiais.
KGB dokumentų puslapiai mirga užverbuotų agentų vardais, pavardėmis ir slapyvardžiais. Beveik ties kiekvienu vardu – ta pati nuoroda: „Nukreiptas Siaubūnui išaiškinti“.
1953 m. Utenos rajono KGB skyriaus ataskaitoje rašoma: „Siaubūnui išaiškinti dirba Vilkas, Katia, Marytė, Drąsus, Špokas, Tolimas, Juška, Akmuo, Gusevas. (...) Seka Šautuvas, Vytautas, Kačinskas, tačiau teigiamų rezultatų kol kas negauta. (...) Drąsus seka Čižo vienkiemį ir periodiškai susitinka su juo, tačiau rezultatų nėra.“ Įvairių metų KGB dokumentuose užfiksuota, kad, be etatinių saugumiečių, kiekviename aplinkiniame rajone Kraujelio ieškojo maždaug po 20 agentų, o partizano KGB byla sudarė keturis tomus.
Paskutinėje kovoje nutarė nepasiduoti
Vis dėlto partizanų kovos sąlygos blogėjo – prieš atsargųjį A. Kraujelį visi būdai neveikė, o daugumą kitų partizanų palaužė išdavystės, jų giminių bauginimai, žiaurūs tardymai arba pakirto kulkos. Be to, 1964 m. pradėtoje jo byloje yra daugybė kaltinimų žmogžudystėmis, teroristiniais aktais. Suimtieji, pasidavę ir legalizavęsi bendražygiai visas kaltes primesdavo A. Kraujeliui.
1964 m. gruodį buvo gauta operatyvinių duomenų apie tai, jog partizanas gali slėptis Papiškių kaime, pas Pinkevičius. Antanas Pinkevičius buvo vedęs Antano žmonos Janinos seserį Oną. Už partizanų rėmimą Antanas Pinkevičius anksčiau buvo nuteistas 10 metų lagerio. Kitų metų kovą į sodybą grįžę saugumiečiai galiausiai užspietė A. Kraujelį jo slėptuvėje po židiniu. Puolimo metu buvo mirtinai sužeistas pats A. Pinkevičius – jį netyčia nukovė Siaubūnas, sužeisti du saugumiečiai.
Operacijos dalyviai per Oną Pinkevičienę perdavė Antanui Kraujeliui skirtą raštelį, kuriame jam buvo siūloma pasiduoti ir padėti ginklą, jame buvo rašoma, kad Kraujelis bus atleistas nuo bausmės. Anot sesers, jis paėmė raštelį, perskaitė, šyptelėjo: „Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu!“ „Man kilo mintis, – pasakoja Janina, – gal tikrai pasiduos, gal viskas baigsis laimingai?!“
Jis atsisuko į mane ir sako: „Aš maskoliams niekada nepasiduosiu. Nebijok, tau nieko nebus, pasiimk Antaną, neskriausk jo. Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės sulauks.“ Su automatu jis užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai. Paskui – šūvis, lyg kažkas sunkaus krito ant lubų. Aš užlipau ten, o jis guli paplūdęs kraujuose nebegyvas. Dar už rankos pajudinau, pabučiavau, nuėmiau laikrodį, užsisegiau ant savosios rankos.
Įvykio vietoje A. Kraujelio kūno atpažinimo operacijai vadovavo KGB jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis, vėliau tapęs nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru ir teistas, bet išteisintas dėl genocido A. Kraujelio byloje.
Pačiai operacijai vadovavo žiauriai partizanų kankinimais pagarsėjęs N. Dušanskis. Saugumiečiai labai smulkiai ir kruopščiai viską užfiksavo kratos akte.
Detaliai surašyta, kas rasta A. Kraujelio slėptuvėje ir kišenėse, nurodytas net pieštuko ilgis. Be to, buvo konfiskuoti šie daiktai: uniforminis kitelis, maskuotės komplektas, vokiškas automatas, automatas PPŠ, šovininė automato rageliams, karinis kompasas, kišeninis žibintuvėlis, savadarbis maišelis šoviniams nešioti, skardinės dėžutės, kuriose partizanas laikydavo paraką, medžioklinių šovinių šratai, granata „RG 42“, belgiškas pistoletas, peiliukas, šakutė, fotoaparatas, paklodė, planšetė, dvi nuotraukos (viena su Janina), ant uniformos rankovės prisiuvamas trispalvis ženklas su užrašu „Mano darbas ir jėgos – Tėvynės Lietuvos gerovei“.