Mistiniai sutapimai, po kurių atsidūrė Vilniuje: tai keistas miestas

Pirmą kartą pamatęs Vilnių, TV režisierius ir scenaristas Aleksas Matvejevas jo nesuprato – karališkas, bet ir kaimas. Antrą kartą pats to nežinodamas į Vilnių atvyko Baltijos kelio dieną. Trečioji kelionė į Lietuvą tuometiniam Kijevo universiteto žurnalistikos fakulteto pirmakursiui buvo lemtinga.

Susitikimą su būsima žmona Aleksas vadina meile iš pirmo žvilgsnio. Rezultatas – 22 metai kartu.

Drauge su žmona kūrė filmą apie Lietuvos ir Ukrainos ryšius „Tarp Nemuno ir Dniepro“, kurį Kijeve pristatė Maidano išvakarėse – tądien Vilniuje nebuvo pasirašytas ES asociacijos susitarimas su Ukraina ir tai iššaukė proeuropietiškai nusiteikusių Ukrainos gyventojų protestus.

TV laidos „Kelias į namus“ autorius DELFI papasakojo kuriozišką istoriją, kaip prieš 25 metus su draugais važiavo groti į Kaziuką ir kuo visa tai jam baigėsi, taip pat apie gimtinę, kuri dabar vos už 100 kilometrų nuo fronto.

„Kai pirmą kartą atvažiavau į Vilnių, Lietuvoje buvo panaši situacija, kaip dabar Ukrainoje“, – sakė ne tik puikiai lietuviškai kalbantis, bet ir be klaidų rašantis A. Matvejevas.

- Minėjai, kad apie Kaziuką, į kurį „suvažiuoja progresyvūs žmonės iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų Sovietų Sąjungos respublikų“ sužinojai bendrabutyje iš seno hipio. Kaip jis pas studentus atsidūrė?

- 1990 metais, kai įstojau į Kijevo universiteto žurnalistikos fakultetą, per televiziją mažai galėjai sužinoti, o bendrabutyje, kur gyvenau, naktimis vykdavo istoriniai, politiniai pokalbiai su įvairiais žmonėmis, buvo dalijamasi straipsniais. Pabendrauti ateidavo progresyvūs dėstytojai.

Vieną naktį užėjo senas hipis, kurio vardo nepamenu, ir papasakojo, kad Lietuvoje yra puiki vieta, pirmą kovo savaitgalį renkasi pažangūs žmonės, suvažiuoja avangardas iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, visokie hipiai, pankai ir vyksta mugė, groja gatvės muzikantai. Galima net kažkokį pinigą užsidirbt.

Taip gražiai kalbėjo, kad mes rimtai susidomėjome. Tačiau ryte to žmogaus neberadom, niekas nežinojo, kas jis toks, mobiliųjų tais laikais taip pat nebuvo. Kur gi ta mugė? Kažkas prisiminė, kad miestas – Kaziukas.

Buvo vasaris, tad greit sumąstėm pradėt repetuoti ir važiuot į Kaziuką groti.

Nuėjom į Kijevo geležinkelio stotį pirkti bilietų. Pasakiau, kad važiuosim į Lietuvą, miestas Kaziukas.

Žiūrėjo žiūrėjo ta moteris į savo talmudus, pertikrino Lietuvos miestų ir miestelių sąrašą, bet Kaziuko nerado. Sako: „Nėra tokio miesto, jaunimas. Yra traukinys iki Vilniaus, važiuokit ir vietoj išsiaiškinsit“.

Į Vilnių atvykome naktį, nebuvo ko paklausti. Išėjom pasivaikščioti ir apie 3 val. Lukiškių aikštėje pamatę lietuvišką Leniną sugalvojom pajuokauti. Draugas pasisiūlė nužygiuoti iki skulptūros ir lietuviškam Leninui perduoti linkėjimus nuo Ukrainos leninų.

Žygiuoja iškilmingai kaip kareivis, atiduoda pagarbą, mes juokiamės ir prieina kažkokie draugovininkai: „Ką jūsų draugas ten daro? Iš Lenino tyčiojasi?“

Vos nesusėmė, bet sužinoję, kad kelionės tikslas Kaziukas, jie mums paaiškino, kad Kaziukas - visai ne miestas, o mugė Kalvarijų turguje, iki kurios nuo Lukiškių aikštės dvi stotelės.

Įdomiausia, kad taip ir neišdrįsome Kaziuke sugroti, tik parepetavome prie Rotondos Sereikiškių parke. Paskui nuėjom į „Čiobrelį“ (buvusi arbatinė Pilies gatvėje – DELFI) pasišildyti. Prisikabino vietiniai pankai, sako: „Rusai, kiekvienas po du rublius“. Paaiškinom, kad esame iš Ukrainos. Jie pamąstė, pamąstė ir pasitaisė: „Tada po rublį“. Vienas draugas išėjo su juo pasišnekėti į lauką. Išsiskyrėm vos ne draugai.

- O kur prisiglaudėt naktį?

- Kas studentus priglaus, jei ne kolegos. Su visais instrumentais nuvažiavome į Saulėtekio bendrabutį, pas žurnalistikos studentus. Lietuvių susirinko daugiau už mus. Mes pagrojom, jie pagrojo. Tą naktį užsimezgė gražių draugysčių. Ir aš vieną merginą pastebėjau, su kuria 22 metus esame kartu.

- Meilė iš pirmo žvilgsnio?

- Taip. Susituokėm po ketverių metų, baigę studijas. O vienas iš draugų, su kuriais tada važiavome į Kaziuką, lietuvaitę po pusmečio vedė ir dabar Ukrainoje gyvena. Kai su žmona kūrėme filmą „Tarp Nemuno ir Dniepro“, juos taip pat šnekinome. Vitalijus ir Vilgailė Kvitkai, dabar gyvenantys autentiškame vidurio Ukrainos kaime.

- Kodėl jūs nusprendėte pasirinkti Lietuvą?

-Matyt, mano žmonos noras nepalikti Lietuvos buvo stipresnis už mano norą nepalikti Ukrainos. Manau, nemenką vaidmenį suvaidino ir Vilnius, kuris man įstrigo pirmą kartą keliaujant per Baltijos sostines.

Talinas pritrenkė savo grožiu – kaip paveikslėlis. Ryga pasirodė kaip tipiškas europinis miestas, o Vilniaus aš nesupratau. Kažkoks keistas miestas. Nėra aiškaus centro, išmėtytas. Karališkas, bet ir kaimas. Pirmas įspūdis buvo visiškai nesufokusuotas. Tačiau tai buvo vienintelis miestas iš Baltijos valstybių sostinių, į kurį norėjau grįžti. Man buvo įdomu išsiaiškinti, kokia yra Vilniaus paslaptis?

- Ar per 22 metus išsiaiškinai?

-Oi, ne.

- Kaip pavyko išmokti ne tik kalbėti, bet ir puikiai rašyti lietuviškai?

- Kai tik atvažiavau, įsijungęs „Panoramą“ suprasdavau du žodžius – Landsbergis ir Brazauskas. Viskas. Bandydavau išskirti tarptautinius žodžius, kurie padėdavo suprasti kontekstą, pajusti, kur prasideda ir baigiasi sakinys.

Kai gimė dukra, ji pradėjo mokytis kalbėti, o aš pradėjau mokytis kalbėti lietuviškai. Taip drauge su ja ir mokėmės. Paskui išmokau rašyti.

Labai pasitarnavo, kad mano uošviai – kauniečiai. Reikėjo pasitempti. Buvo tiesiog garbės reikalas su jais kalbėti lietuviškai.

- Minėjai, kad bičiulis, su kuriuo važiavome į Kaziuką, pasveikino tos dienos 25-mečio proga. Kaip susiklostė kitų kompanijos narių likimai?

- Mergina, kuri su mumis važiavo, dabar gyvena Austrijoje, vienas iš draugų – Amerikoje, kitas po žurnalistikos studijų grįžo į kaimą ūkininkauti. Lietuvaitę vedusį Vitalijų minėjau. Dar du draugai po studijų liko Kijeve. Vienas dirba kine, o kitas ką tik išleido romaną, kuris sėkmingai parduodamas ir, tikiuosi, bus išverstas į lietuvių kalbą, nes iš tiesų yra geras kūrinys.

- Iš kur pats esi kilęs

- Gimiau Dniepropetrovske. Tos vietos – istoriškai svarbios Ukrainai, ypač kazokams, yra išlikę daug skitų piliakalnių, liaudies amatų centrų. Kita vertus – labai daug pramonės. Sovietmečiu šis kraštas apskritai buvo uždaras. Vakariečiai net negalėdavo ten patekti, o tenykščiams žmonėms nebuvo leidžiama išvykti į Vakarus, net į socialistines šalis.

- Kodėl?

- Nes ten prifarširuota karinių gamyklų. Vienoje apskrityje buvo dislokuota visa branduolinių raketų gamyba. Dniepropetrovske gaminti raketų korpusai, Dnieprodzeržinske – kuras, technologijos ir t. t.

- Kokiu atstumu nuo ten neramumų židiniai?

- Dniepropetrovskas ribojasi su Donecko apskritimi, kurios dalis yra užimta Rusijos palaikomų separatistų. Nuo mano mamos namo iki fronto zonos – maždaug 100 kilometrų.

Išeini į autobuso stotelę ir matai, kai per miestą pirmyn atgal važinėja karinė technika, praeina pavargę kareiviai. Dniepropetrovskas tapęs ne vien kariniu, bet ir vienu iš tautinio pakilimo centrų.

Visai neseniai iš ten grįžau ir galiu pasakyti, kad per metus nuo Maidano labai pasikeitė tenykščiai žmonės. Aiškiai suvokė, kas yra jų šalis, kad ne vien teritorija, kurioje gyvena, bet jų žemė.

Vieni iš patriotizmo, kiti bijodami to, kas dedasi Donbase, bijodami karo mobilizuojasi. Labai daug savanorių, ypač tarp jaunimo. Karo akivaizdoje naujoji karta, galima sakyti, iš naujo atrado save. Kartais net pagalvoju, kad karas buvo naudingas šaliai, padėjo žmonėms susivokti, susitelkti idėjiniu pagrindu, o ne vien dėl pinigų, laisvalaikio, įvairesnės kasdienybės.

Pirmosios mirtys Maidane labai sukrėsdavo žmones. Tai buvo šokas, nes Ukrainoje bent jau 20 pastarųjų metų nebebuvo jėga išvaikomi jokie mitingai, o staiga – smurtas, šaudymai. Pirmas žuvęs žmogus, antras, trečias, nukankinti miške, Maidano šimtinė. Kiekviena gyvybė svarbi, tačiau kai aukos skaičiuojamos tūkstančiais, mirtis tampa skaudžia kasdienybe.

Ir dabar kiekviena mirtis – tragedija, tačiau tai mobilizuoja kitus.

Kai tik atvažiavau, Lietuvoje vyko beveik tas pats, kas dabar Ukrainoje. Įdomu tai, jog su draugu nutarę aplankyti Vilnių pataikėme į „Baltijos kelią”. Būtent 1989 rugpjūčio 23 dieną atsidūrėme Katedros aikštėje.

Naujienos iš Lietuvos tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo blokuojamos, pasigirsdavo tiek, kad kažkokie fašistai reikalauja atsiskyrimo, nuo to kenčia darbininkai ir kolūkiečiai. Panašiai dabar Rusijoje pasakojama apie Ukrainą.

Iš Baltijos kelio įstrigo Sauliaus Pečeliūno veidas, sutikom žurnalistę, disidentę Valeriją Novodvorskają iš Rusijos.

Vaikščiojom prie Arkikatedros bokšto, bet nesupratome, kad žmonės stos į grandinę. Su kitais nuėjome Kalnų parko link, kur mitinge buvo sudeginti Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio atvaizdai. Radau tos dienos nuotraukų.