Trečiadienį paskelbta dalinė mobilizacija Rusijoje sukėlė seniai regėtų reakcijų bangą: kol vieni rusai bando sprukti iš šalies, kiti ieško galimybių išsisukti nuo karinės tarnybos ir neišvengiamo siuntimo į karą, mažuma protestuoja prieš V. Putino sprendimą arba atvirkščiai – pataikūniškai palaiko, žodis „dalinė“, regis, jau nebeteko prasmės: į karą semiami visi iš eilės, ypač Rusijos provincijoje, nepaisant amžiaus ar atliktos karinės tarnybos, t.y. kriterijaus, pagal kurį asmuo priskiriamas rezervui ir gali būti mobilizuojamas.
Vaizdai iš girtaujančių ir besimušančių mobilizuotų Rusijos piliečių pastarosiomis dienomis užtvindė socialinius tinklus.
Pašaipų bei rimtų abejonių dėl tokios mobilizuotos armijos – patrankų mėsos kokybės sulaukusi Rusija, regis, nusipelno visos kritikos ir karčių pastebėjimų.
Bet tokia kritinė situacija išties yra netipinė: mobilizuoti dešimtis ar šimtus tūkstančių rusų per pastaruosius dešimtmečius niekas niekada nebandė.
Ir tai nėra unikalu, bet kartu verčia ir apsidairyti aplinkui – o jei rezervistus tektų mobilizuoti ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai, kurios greitojo reagavaimo pajėgose jau paskelbta aukštesnė kovinė parengtis? Kokia karinio rezervo ir galimos mobilizacijos padėtis yra Lietuvoje?
Chaosas, išgertuvės ir muštynės
Viena vertus, mobilizacija yra ne juokas: vien pašaukti rezervistus į kartotinius mokymus Rusijoje yra ne šiaip sudėtinga: vos pernai atgaivinta rezervo šaukimo sistema BARS iki šiol deramai neveikia, o ką jau kalbėti apie tokios apimties mobilizaciją – pašauktųjų skaičiai svyruoja nuo 300 tūkst., ką įvardijo gynybos ministras Sergejus Šoigu iki milijono Rusijos piliečių.
Teoriškai didesni skaičiai skirti siekiant atfiltruoti „mirusias sielas“, pasiligojusius ir kitaip netinkamus karo tarnybai. Teoriškai mobilizuotuosius turėtų tikrinti medicininė komisija ir įvertinti, ar jie tinkami tarnybai. Teoriškai.
Bet praktika Rusijoje yra kas kita. Kariniai komisariatai, kurie turi užpildyti kvotas, gali pakviesti tris kartus didesnį skaičių rusų, o ir šalyje įsišaknijęs korupcijos virusas lemia nieko nestebinančią situaciją, kai mobilizuotų išsigandusių jaunuolių atvirai reikalaujama kyšių: susimokėsi pats arba tavo tėveliai – galbūt pavyks nepatekti į sąrašus? Neturi nieko vertingo? Ką gi, štai eilė mobilizuojamųjų.
Patikimos informacijos dėl skaičių nėra – internete klajoja esą programišių nutekinti duomenys apie 304 tūkst. rusų pavardes – daugiau nei pusė jų iš Maskvos ir Sankt Peterburgo, t.y. didmiesčių, kurie, kaip manoma, skeptiškiausiai vertina karo veiksmus.
Bet tokie skaičiai – po 70 tūkst. maskviečių ir peterburgiečių ar daugiau gali būti tik fikcinis skaičius: šiuose didmiesčiuose prisiregistravę rusai iš provincijos ne vienerius metus galėjo mėgautis tam tikrais privalumais ar prestižu, bet pašaukti į karo tarnybą jie gali būti visai kitame, kad ir atokiausiame Rusijos regione.
Nesvarbu, jei niekada neatlikai karinės tarnybos ir tavęs nėra rezervo sąraše – jei sugavo, išsisukti gali ir nepavykti. Būtent provincijoje aktyviausiai medžiojami mobilizacijos „mėsa“.
Buriatijoje, kuri ir taip nukraujavo per pirmus 7 karo mėnesius – didelė dalis Rusijos karių iš Buriatijos Ukrainoje žuvo arba buvo sužeisti – mobilizuojami visi, netgi studentai, kuriuos išsiveda tiesiai iš paskaitų, sodina į autobusus, tada veža į artimiausią karinę bazę ir iš ten lėktuvais būsimieji kariai, net jeigu niekada netarnavę, jau skraidinami Vakarų kryptimi.
Ar jie gaus žadėtus apmokymus, uniformas, ginklus, socialines garantijas? Visa tai tėra pažadai.
Ko jie verti ir koks yra pasitikėjimas fatalistiniu likimu, regis, geriausiai demonstruoja mobilizuotųjų išgertuvės – autobusuose, karinėse bazėse, lėktuvuose.
Ten, kur liejasi alkoholis, neišvengiamai prasideda ir muštynės – etniškai daugiatautėje Rusijos federacijoje įtampos tarp skirtingų etninių grupių lengvai įsižiebia, ypač aplaistytos alkoholiu.
Estų rezervo sistema – pavyzdinė
Tokį procesą, kaip mobilizacija geriausia imituoti, jam ruoštis rezervo pratybose – kartotiniuose mokymuose. Pavyzdžiui, Estijoje šiomis dienomis prasidėjo rezervo karių pratybos, į kurias pašaukta beveik 3 tūkst. estų.
„Vyriausybė nusprendė pakviesti 2861 rezervistą į papildomus mokymus ir pratybas „Okas 2022“. Tokius mokymus rengėme anksčiau, tikrai rengsime ir ateityje. Šių metų išskirtinumas yra pratybų dydis – tai yra didžiausios kada nors organizuotos.
Būtent tai gynybiniai pajėgumai ir reiškia: parengtis ir užtikrintumas, kad žinome, ką reikėtų daryti krizės atveju. Turime pajėgias gynybos pajėgas, valią ginti ir pažangiausią įrangą“, – ketvirtadienį neeiliniame kreipimesi į šalies gyventojus kalbėjo Estijos premjerė Kaja Kallas. Jos žinute buvau daugiau, nei aiški: Estija yra apginta ir bus saugi.
Jokių nereikalingų „miegokite ramiai“, jokių „kada ką reikės, tada ir atskleisime“ – konkreti, savalaikė ir argumentuota žinia be patoso ir tuščių, generinių frazių. Estams su visu jų dėmesiu viešiesiems ryšiams, tai, žinoma, nėra sunku. Tačiau pati rezervo Sistema Estijoje išties veikia kaip laikrodis – gali strigti, gali būti įvairių nesklandumų, tačiau ji yra nuolat realiai testuojama.
Estijos gynybos pajėgų vadas, generolas Veiko-Vello Palmas pažymėjo, jog realiai pratybose tikimasi sulaukti 1,9 – 2 tūkst. rezervistų: vieni gali būti išvykę, kiti nedalyvaus dėl dar kitų priežasčių.
Šios netikėtos pratybos buvo planuotos – rezervistai iš anksto patys nebuvo gave įspėjimų apie būsimą šaukimą, bet Estijoje tai nėra pasipiktinimo ar verkšlenimų bangą sukeliantis reiškinys, priešingai, tai yra veikiančios sistemos dalis ir estiško gynybos modelio kaina.
Ir tai – tik vienos iš trijų rezervo karių pratybų per metus – Estijos gynybos pajėgų modelis paremtas būtent rezervu, todėl šalis turi ypač nedidelę reguliariąją kariuomenę ir greitai mobilizuojamą rezervą, kuris siekia apie 30 tūkst. karių per vieną-dvi dienas.
Tačiau rezervo karių pratybos ir apskritai rezervistų įgūdžių atnaujinimas nėra estų išskirtinumas – jei šioje šalyje jau nusistovėjusi aiški tvarka, o Rusijoje akivaizdžiai plečiasi chaosas ir betvarkė, kokia padėtis yra Lietuvoje?
„Visko turime, nieko netrūksta“
Popieriuje viskas Lietuvoje, regis, tikrai ne prasčiau, gal net geriau, nei Estijoje. Sistema sukurta – yra ir šiemet taisyta įstatyminė bazė, ir Mobilizacijos departamentas prie KAM. Rezervo karių pratybos, regis, vyksta reguliariai, o ir sistema yra aiški.
Seimui paskelbus mobilizaciją prezidento siūlymu ar prezidentui paskelbus mobilizaciją (esant ginkluotam valstybės užpuolimui), apie tai nedelsiant pranešama per visuomenės informavimo priemones. Visi prisistato į mobilizacinius punktus ir vykdo nurodymus.
Kad tai nėra vien teorija, rodo ir pastaruoju metu rengiamos pratybos – kasmetinės „Perkūno bastionas“ Panevėžio regione jau turėjo realistiškumo elementų, kai kariai mokėsi karinių komendantų vaidmens, sąveikos procedūrų su civiliais. Bet kokio konflikto metu tai yra kritškai svarbu, mat nuo glaudaus karinių ir civilinių struktūrų darbo – realaus, o ne pokazūchinio, gali priklausyti žmonių gyvybės.
Pavyzdžiui, Rugsėjo 22–23 d. Klaipėdos apskrityje vyko tarpinstitucinės pratybos „Pasirengimas mobilizacijai ir priimančiosios šalies paramos teikimui“. Šių pratybų tikslas – „įvertinti Klaipėdos apskrities teritorijoje veikiančių savivaldybių administracijų, sveikatos priežiūros įstaigų ir Sveikatos apsaugos ministerijos pasirengimą vykdyti joms priskirtas valstybines mobilizacines užduotis“. Po tokiu gremėzdišku pavadinimu – paprasčiausias tikslas: užtikrinti, kad krizės metu visa sveikatos sistema veiks be trikdžių, kiekviena institucija tiksliai žinos, ką, kada, su kuo ir kaip daryti.
Bet ar tai ir bus? Juk pratybų pasirengti pandemijai bei migrantų krizėms būta ir anksčiau – 2020-2021 metais paaiškėjo, ko vertas tikras pasirengimas, o ko – popierinis tokioms krizėms.
Jos niekada nevyksta ir negali vykti pagal planą ar geriausią scenarijų. Tačiau bet kokie klausimai ar kritikai beveik visada atsimuša į institucijų sieną: ko čia triukšmaujate, ko keliate paniką? Viskas pas mus gerai – kaip numatyta įstatymuose.
Nuo 2014 m., kai Rusijos agresija prieš Ukrainą Lietuvą privertė peržiūrėti gynybos politiką, daug kas pasikeitė. 2015-siais atnaujintas šaukimas į privalomąją karinę tarnybą, gynybos biudžetas pasiekė rekordines aukštumas, išaugo ir pati kariuomenė – tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai sustiprinta nauja ginkluote, technika, papildomu karių rengimu, geresniu aprūpinimu. Teoriškai, t.y. popieriuje pasikeitė ir požiūris į rezervo rengimą.
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. Vytautas Jonas Žukas dar 2015-siais minėjo, kad jo siekis iki 2026-ųjų turėti ne vieną, o kelias Lietuvos kariuomenes.
Ką tai reiškia? Be reguliariųjų pajėgų, be KASP, šauktinių pagrindu buvo planuojama kasmet parengti po kelis tūkst. ir vis daugiau karių, kurie būtų priskirti aktyviajam rezervui. Į šio sąrašus patekę jaunuoliai per 5 metus būtų kviečiami kartotinių rezervo pratybų, o dar po 5 metų – naujam įgūdžių atnaujinimui.
Dešimtys tūkstančių rezervistų
Skaičiuota, kad iki 2026-ųjų toks aktyvusis rezervas jau sudarys per 40 tūkst. karių. Taigi, per Lietuvos kariuomenės dalinių, kurie, grubiai skaičiuojant, siekia 20 tūkst. karių, pridėjus rezervistus susidaro jau visai nemenkas skaičius – 60 tūkst., t.y. tiek, kiek visai Rusijai kol kas nepavyko pririnkti savanorių kariauti Ukrainoje, būtent todėl, dėl chroniško karių trūkumo ir buvo pradėta mobilizacija.
Netgi kol kas nevieši aktyviojo rezervo skaičiai gali nuteikti optimistiškai – beveik 30 tūkst. rezervistų jau parengta, o KAM kelia tikslą 2024-aisiais rezervo karių skaičių padidinti iki 34 tūkstančių. Tiesa, palyginimui, 1939-siais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje paskutinį sykį kaip tik ir buvo pravesta dalinė mobilizacija. Tada per tris paras buvo mobilizuota apie 90 tūkst. karių.
Lyginti tarpukario kariuomenę su šiuolaikine, žinoma, būtų nesąžininga, tačiau skaičiai ilgesnio konflikto atveju, o net ir trumpalaikėje perspektyvoje, kai siekiama atgrasyti priešininką, irgi gali daug ką lemti: viena filosofija, kurios norėtų laikytis dalis kariuomenės yra paprasta – kautis su tuo, ką turi čia ir dabar, nes kai užklups priešas, nebus laiko mobilizuotis. Kita filosofija paremta dideliu rezervu ir gebėjimu jį mobilizuoti greitai bei efektyviai – taip, kaip numato sistema.
Tačiau mobilizuoti rezervistus Lietuvoje realiam karui ir kviesti juos į kartotines rezervo pratybas – du skirtingi dalykai. Rezervo mokymai Lietuvoje sulaukia nevienareikšmiškų vertinimų: kol vieni lieka patenkinti šiais mokymais, kiti skundžiasi, kad juose nieko rimto neveikia, imituoja veiklą, tuščiai švaisto laiką. Bet ar šiuo metu galima efektyviai ir greitai parengti dešimtis tūkstančių rezervistų?
Pirmoji problema akivaizdi ir ne nauja: trūksta vadų, instruktorių, trūksta infrastruktūros visiems – ir reguliariosioms pajėgoms, ir savanoriams, ir sąjungininkų kariams Lietuvoje visiems sutilpti ir kokybiškai treniruotis, palaikyti įgūdžius.
Dar daugiau, rezervo karių mokymai praėjus 10 metų po karinės tarnybos – labiau teorija, nei praktika, mat tuomet kariai perkeliami į parengtąjį rezervą ir iki šešiasdešimties metų ten būna. Kad vyresni, nei trisdešimties metų amžiaus rezervistai dar gali būti naudingi, o jų įgūdžius reikia atnaujinti keičiantis ginkluotei, technikai, regis, sutinka ir kariškiai.
Juo labiau, kad karas Ukrainoje jau parodė, kokie svarbūs yra būtent įgūdžiai ir patirtis – net ir vyresnio amžiaus vyrai, galintys vairuoti transporto priemones, dirbti su senesne ginkluote arba imlūs net ir naujesnei įrangai yra labai svarbus ramstis, kartu su jaunais mobilizuotais kariais.
Ir jei kariuomenė bei KAM visada gali pateikti sausą, sugeneruotą atsakymą, jog, pavyzdžiui, „šaukimas į pratybas ir mokymus vykdomas vadovaujantis Karo prievolės įstatymu ir Krašto apsaugos ministerijos tvarka“, o tada išvardyti, kokie teoriniai ir praktiniai užsiėmimai būna rezervo pratybose, realybė ta, kad tai tėra idealaus paveikslo aprašymas. O jei realiai tektų mobilizuoti aktyvųjį rezervą – ne kelis šimtus, ne kelis tūkstančius, o dešimtis tūkstančių, kas tada? Tam reikalingas realus patikrinimas.
„Būtų katastrofa“, – lakoniškai padėtį su rezervo parengimu ir galima mobilizacija įvertino vienas buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, nenorėjęs viešinti pavardės. Panašus atvejis jau esą buvo Sakartvele 2008 metais, kai 9-ąją karo dieną valdžia nusprendė šaukti rezervistus, kilo chaosas, kai be aiškios organizacijos per 10 tūkst. rezervistų šmirinėjo miestuose, nežinodami aiškių užduočių, kam yra pavaldūs, ką turi daryti. Tokio chaoso visada galima tikėtis karo atveju.
„Nenoriu čia nieko kritikuoti, o ir daug kas teisingai daroma, tačiau problemos esmė yra ne tik rezervistų rengimo kokybė, bet ir tai, kas daroma su tuo aktyviuoju rezervu: žmogus atitarnauja tuos 9 mėnesius, priskiriamas rezervui. Ir viskas.
Bet ar jis žino, kokiam daliniui būtų priskirtas mobilizacijos, karo atveju? Jau dabar į rezervo pratybas pakviečiami žmones patenka į tokias situacijas, kai artileristai patenka į pėstininkų dalinius ir atvirkščiai. O vyresni, parengtojo rezervo žmonės iš viso nežino, ką darytų“, – pažymėjo karininkas.
Tad jei teoriškai parengtojo rezervo karių Lietuva galėtų pašaukti kad ir 200 tūkst., realybėje visus organizacinius iššūkius tektų spręsti vietoje: kas kokiam daliniui bus priskirtas. O tai yra siaubingai neefektyvu ir pavojinga – klaidų, nesusipratimų virtinė vien taikos meto sąlygomis yra įmanoma, o karo atveju, kai vyrauja chaosas, priešo veiksmai, organizuotis į dalinius gali nebūti laiko.
Pavyzdžiui, minėtieji estų rezervistai į iš anksto neskelbtas pratybas renkasi jau žinodami kokiam daliniui bus priskirti – pėstininkų, artilerijos batalionui ir pan. Be to, Estija sugeba pakviesti dvigubai daugiau rezervistų į kartotines pratybas, nei dvigubai daugiau gyventojų turinti Lietuva.