Bent jau taip mano Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė. Anot jos, jei dabar nesiimsime papildomų priemonių, po didelių socialinių sukrėtimų lauks skurdo ir emocinės būsenos problemos. Todėl sprendimai turėtų būti nukreipti į pažeidžiamiausias grupes.
Lietuvos bankas prognozuoja, jog pandemijos pasekmės ekonomikai gali būti didesnės nei prieš dešimtmetį įvykusios finansų krizės ir BVP gali susitraukti 20,8 proc. arba maždaug 5 proc. punktais daugiau nei 2008-2009 m.
„Pagal liūdniausią scenarijų, darbo neteks apie 20 proc. žmonių. Sumažės ne tik pajamos, bet ir vartojimas. Jei nebus pajamų, ekonominis skatinimas – vienpusis“, – įsitikinusi A. Adomavičienė.
Atsimušimas į dugną gali būti klampus
Lengviausias sprendimas, pasak pašnekovės, nedarbo draudimo išmokų termino prailginimas. Nevyriausybininkai siūlo pratęsti jų mokėjimą nuo 9 mėnesių iki 1,5 metų. „Laukia ilgas ir nelengvas laikas. Paga U raidės formos scenarijų – atsimušimas į dugną gali būti klampus, kaip pavyks atsispirti – neaišku. Norėtųsi tikėti, kad viskas bus gerai, bet...“, – abejodama nutęsė ji.
Ir priminė, kad šiuo metu nedarbas Lietuvoje siekia maždaug tarp 6-7 proc. „Laukia dar didesnė bedarbystė. Anksčiau tautiečius gelbėjo emigracija, dabar kelias uždarytas, pagalbos iš išorės nebus, todėl privalu žmonėmis pasirūpinti šalies viduje. Socialiai pažeidžiamų asmenų grupės nariams turėtų būti užtikrinamos bent minimalios paslaugos“, – „Delfi“ sakė A. Adomavičienė.
Socialiniams darbuotojams vis dar trūksta apsaugos priemonių, tačiau gera naujiena ta, kad teikiantys socialinę globą namuose, bus įrašyti į nuo koronaviruso testuojamų asmenų sąrašą. Tiesiogiai teikiamos būtiniausios socialinės paslaugos – senjorai, negalią turintys asmenys, negalintys pasirūpinti savimi, gauna maisto organizavimo, aprūpinimo vaistais, asmens higienos paslaugas.
Karantino metu socialinių paslaugų teikėjai turi perorientuoti teikiamas paslaugas. A. Adomavičienė sakė, jog nemažai klausimų kelia nuotolinis darbas, jis nėra reglamentuotas. Vilniaus universiteto (VU) Sociologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos tarybos narė dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė taip pat pastebėjo, jog nuotoliniam darbui apibrėžti nėra jokių profesionalių rekomendacijų – nei dėl konfidencialumo, nei dėl galimo smurto. „Kaip įsitikinti, kad šalia nestovi smurtautojas ir nesiklauso pokalbio, po kurio galima sulaukti dar didesnių pasekmių?“, – nuotolinio socialinio darbo užkulisius atskleidė I. Adomaitytė-Subačienė.
Nerimą kelia policijos pranešimai – daugėja smurto atvejų artimoje aplinkoje. „Vaikams tenka praleisti daug laiko su smurtauti linkusiais tėvais, tad situacija liūdna“, – pripažino A. Adomavičienė ir pridūrė, jog būtent dėl to reikia ieškoti naujų pagalbos formų.
Iškilusioms problemoms spręsti prireikia dar daugiau pastangų, todėl socialinių darbuotojų darbo valandos gerokai pailgėjo – nuotolinis mokymas kelia daug neaiškumų menką išsilavinimą turintiems tėvams.
Taip pat padidėjo socialiai remtinų šeimų išlaidos maistui – anksčiau atžalos gaudavo nemokamą maitinimą, dabar – tik sausus davinius.
I. Adomaitytė-Subačienė išskyrė du svarbiausius aspektus – anot jos, tai yra socialinių paslaugų ir gyventojų pajamų užtikrinimas.
Pašnekovė pasidžiaugė dėl vieno – pavyko prieiti kompromisą, kad karantino metu tiesiogiai su žmonėmis dirbantiems socialiniams darbuotojams būtų mokamos premijos, tačiau ši žinia džiugi tik biudžetinių įstaigų darbuotojams.
Neturėtų būti skirstoma, kas teikia paslaugas
Socialinės paslaugos, I. Adomaitytės-Subačienės teigimu, deleguotos savivaldybės funkcijoms, tad kiekviena jų pačios sprendžia, kaip organizuoti socialines paslaugas. Socialinė apsaugos ir darbo ministerija (SADM) teikia įvairias rekomendacijas, tam tikrus bazinius reikalavimus. „Vienos savivaldybės aktyviai bendradarbiauja ir su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), perka iš jų paslaugas. Beje, daugelis dienos centrų yra nevyriausybinio sektoriaus. Jeigu nevyriausybinio sektoriaus darbuotojai teikia tokias pačias paslaugas ir lygiai taip pat rizikuoja savo sveikata, kodėl jie negauna jokių apsaugos priemonių, nei priemokų?“, – kėlė klausimą pašnekovė.
Jos manymu, reiktų nustoti taikyti diferencijavimą tarp nevyriausybinių ir biudžetinių organizacijų. „Priedai turėtų būti mokami visiems socialiniams darbuotojams, nesvarbu, kokiai institucijai jie dirba. Jau nekalbant apie apsaugos priemones: juk nesvarbu, kas užsikrės – nevyriausybinės ar biudžetinės organizacijos socialinis darbuotojas“, – sakė I. Adomaitytė-Subačienė.
Pašnekovė įsitikinusi: neužtenka SADM ar Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rašto savivaldybėms, jog jos turi užtikrinti socialines paslaugas bei pasirūpinti pažeidžiamiausiais žmonėmis. Savivaldybės skirtingos, jų yra net 60.
I. Adomaitytė-Subačienė tikino, jog pagrindinis dalykas, dėl ko buvo išsiųstas kreipimasis įvairiausioms institucijoms, yra siekis, kad būtų priimtos vieningos socialinių paslaugų teikimo taisyklės. „Neturėtų būti skirstoma, kas teikia paslaugas: nevyriausybinė ar savivaldybės biudžetinė įmonė – rizikos tos pačios. Reikia vienodai pasirūpinti visais darbuotojais ir ieškoti galimybių mokėti priemokas už pavojingą darbą karantino metu ir nevyriausybinėse organizacijose dirbantiems socialiniams darbuotojams“, – dar kartą pabrėžė ji.
VU Sociologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkės, Socialinės politikos katedros narės Jekaterinos Navickės manymu, sudarant priemones Covid-19 krizės pasekmių švelninimui reiktų atkreipti dėmesį ne tik į pagalbą verslui, bet ir dalį lėšų nukreipti gyventojams (per socialinės apsaugos sistemą). „Tiek tam, kad palaikyti vartojimo lygį ir taip gelbėti verslą, tiek tam, kad užtikrinti bent minimalias garantijas. Per praėjusią 2008-2009 m. krizę matėme didžiulį skurdo ir emigracijos šuolį. Reikėtų tų klaidų nekartoti“, – įspėjo J. Navickė.
Pagal krizės metu įgytą patirtį, tikėtina, jog ženkliai didės socialinės apsaugos lėšų poreikis. Per praėjusią krizę tai buvo 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). „Minimaliais skaičiavimais, milijardas eurų – tai suma, kuri turėtų papildomai atsirasti socialinės apsaugos sistemoje“, – aiškino mokslininkė.
Pasak pašnekovės, svarbu užtikrinti nedarbo socialinį draudimą. „Per praėjusią krizę nedarbo išmokos buvo apribotos. Tuomet susidūrėme su jaunimo emigracija – 7 proc. populiacijos emigravo“,– priminė J. Navickė.
Todėl, jos manymu, būtų tikslinga per karantino laikotarpį pratęsti išmokų mokėjimų trukmę, stiprinti socialinę apsaugą šeimoms, pensininkams, negalią turintiems asmenims. „Pastarieji pagal dabartinį reguliavimą net neturi teisės į nedarbo išmokas. Jiems išmokamas skirutmas tarp netekto darbingumo pensijos ir nedarbo išmokos – dažniausiai negaunama nieko. Tai reiktų koreguoti“, – įvardijo vieną socialinės apsaugos sistemos trūkumų J. Navickė.
Socialinės paramos sistema (ne)adekvati
Mokslininkės žodžiais tariant, socialinės paramos sistemos adekvatumas menkas. Valstybės remiamų pajamų dydis siekia 125 eurus. Einama priešingu keliu, nei visas pasaulis, kur judama link to, kad išlaidas reikia ne mažinti ir riboti, o priešingai, daryti dosnesnes. „Akivaizdu, kad poreikis socialinei paramai ženkliai didės. Pora šimtų eurų žmonėms, kurie netenka pajamų, kuriems sudėtinga susirasti darbą – nepakankami pinigai“, – sakė J. Navickė.
Priemonių, J. Navickės tikinimu, yra nemažai, jos pakankamai plačiai aprėpia skirtingas gyventojų grupes: „Kiekviena krizė gali būti ir galimybe. Mūsų socialinės apsaugos sistema yra silpna, ji finansuojama dvigubai mažiau nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Mums ši krizė gali būti galimybe sustiprinti socialinės apsaugos sistemos tinklą.“
Preliminariais skaičiavimais ir vertinimais Lietuvoje išaugs absoliutaus skurdo rodikliai, kurie atspindi minimalius vartojimo poreikius. Šiuo metu patvirtintas dydis – 257 eurai vienam asmeniui.
Kalbėdama apie santykinį skurdą (skurdo riziką) J. Navickė paminėjo, kad Lietuva yra viena iš didžiausią skurdo riziką turinčių šalių (23 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos). „Situacija tokia, riba yra santykinė. Šiuo metu labiausiai pažeidžiama grupė – pensininkai. Greičiausiai, kaip ir anos krizės metu nematysime santykinio skurdo šuolio. Bet tai nereiškia, kad jų vartojimo galimybės ir galimybės užtikrinti minimalius poreikius yra neblogi. Santykinis skurdas sumažės, bet absoliutus – išaugs“, – prognozavo ji.
Santykiniai skurdo rodikliai esą rodys jaunų, priešpensinio amžiaus žmonių skurdą. „Mano vertinimu, tai bus pažeidžiamiausios grupės“, – sakė J. Navickė.
Tačiau ji išskyrė ir teigiamą dalyką – lyginant su praėjusia krize, šiais metais gerokai sustiprinta vaikų apsauga per universalias išmokas, įvestos pensijų „grindys“ ir priemokos mažiausias pensijas gaunantiems asmenims. „Tam tikras stabilizuojantis veiksnys šioje situacijoje, bet svarbiausia, kad šios priemonės nebūtų panaikintos, kaip per aną krizę“, – pastebėjo mokslininkė.
Nacionalinės NVO koalicijos direktorė Gaja Šavelė pabrėžė, jog šiuo metu svarbiausia yra sutelkti jėgas: „Precedento neturintis iššūkis (koronaviruso krizė – aut. past.) paliečia žmones – tiek vaikus, tiek senjorus, neįgaliuosius. Susitelkusios organizacijos išsako rūpestį dėl jų, kad pasekmės, kurios galėtų juos paliesti, būtų kuo mažesnės.“
Nevyriausybininkai kartu su mokslininkais atliepdami susidariusią situaciją parengė realių pasiūlymų paketą, kad būtų užtikrintas NVO darbuotojų ir savanorių darbas su tais, kuriems reikia pagalbos. Teigia, jog yra pasiruošę padėti savo žiniomis, patirtimi, įdirbiu yra atviros bendradarbiavimui – svarbu, kad tie, kuriems reikia pagalbos ją gautų. „Nesvarbu, kad dėl karantino negalima lankyti žmonių – su socialinės rizikos šeimomis, smurtą artimoje aplinkoje patiriančiais asmenimis reikalingas nepertraukiamas darbas, – neabejoja G. Šavelė. – Turime pastoviai palaikyti pulsą, jausti kokia yra situacija. Jei iškiltų grėsmės – kad nepavėluotume.“
Įvardinti konkretūs siūlymai
Daugiau nei 150 Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų kartu su mokslininkais kreipėsi į valstybės vadovus ragindami padėti labiausiai nuo COVID-19 pandemijos padarinių nukentėsiantiems žmonėms. Anot kreipimosi autorių, valstybės paramos reikia ne tik verslui, bet ir individualiems asmenims, šeimoms bei nevyriausybiniam sektoriui, kuris padeda pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, kitu atveju kartosis 2008-2009 m. ekonominės krizės scenarijus.
Kreipimesi įvardinti konkretūs siūlymai pajamų adekvatumui užtikrinti ir efektyvesniam socialinių paslaugų organizavimui: pakankamas lėšų numatymas socialinei apsaugai, nedarbo draudimo išmokų prailginimas, socialinių paslaugų nepertraukiamumas.
Nevyriausybininkai bei mokslininkai ragina mažinti krizės pasekmes užtikrinant ir tvarų finansavimą nevyriausybiniam sektoriui, kuris teikia paslaugas įvairioms visuomenės grupėms.
Kreipimosi autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo metu socialinių paslaugų teikėjai turi perorientuoti savo paslaugas, o tai kelia nemažai iššūkių tiek socialiniams darbuotojams, tiek jų klientams. Tiesiogiai teikiamos tik būtiniausios socialinės paslaugos – senjorai, negalią turintys asmenys, negalintys pasirūpinti savimi, gauna maisto organizavimo, aprūpinimo vaistais, asmens higienos paslaugas. Negalėjimas užtikrinti tam tikrų kontaktinių paslaugų lemia jų fragmentaciją ir turės neigiamus socialinius padarinius.
Kreipimąsi pasirašė Nacionalinė NVO koalicija, vienijanti 13 nacionalinių skėtinių nevyriausybinių organizacijų, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, vienijantis 51 nevyriausybinę organizaciją, Lietuvos negalios organizacijų forumas, vienija 14 nacionaliniu mastu veikiančias negalios nevyriausybines organizacijas, Nacionalinis švietimo NVO tinklas, vienijantis 12 organizacijų, NVO koalicija „Už vaiko teises“, vienijanti 15 organizacijų, NVO vaikams konfederacija, vienijanti 67 organizacijas, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija, Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas, vienijantis 10 organizacijų, Žmogaus teisių organizacijų koalicija, vienijanti 9 organizacijas, Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga, vienijanti 1436 vietos bendruomenes, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkai.