Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Ateitis priklauso tiems“ su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mikrobiologu doc. Tomu Kačergiu diskutavo jos vedėjas Ignas Klėjus.
Kaip pasikeitė požiūris į virusus prasidėjus pasaulinei COVID-19 pandemijai?
T. Kačergio teigimu, kažkas radikaliai nepasikeitė jo dėstomame mikrobiologijos kurse ir vis dar daugiau dėmesio yra skiriama bakterijoms.
„Pavyzdžiui, seminarus ir laboratorinius darbus vis tik susiejame su bakterinėmis infekcijomis – ir dėl darbo pobūdžio, ir dėl saugumo. Dirbti su virusais, ypač studentams, būtų tikrai pavojinga ir brangu“.
Kalbėdamas apie tai, kokios infrastruktūros trūksta virusų tyrinėjimams atlikti, jis, visų pirma, paminėjo, kad reikia tam tikro lygio biosaugumo laboratorijos.
„Pirmiausia, jose turi būti užtikrintas saugumas žmonėms, kurie dirba su tais virusais. Ši infrastruktūra, jeigu vertintume iš finansinės pusės, yra pakankamai brangi, todėl ją vystyti būtų labai sudėtinga. Ekonomiškai pajėgios šalys – tiek Europos, tiek Jungtinės Amerikos Valstijos – tokias laboratorijas gali išlaikyti ir turi pajėgumų atlikti tokius tyrimus. Taigi, Lietuvai tai yra per brangu“.
Paklaustas, kodėl pasirinko tyrinėti virusus, o ne bakterijas, kurių sukeliamos infekcijos yra daug dažnesnės, docentas nurodė, kad tai lėmė atsitiktinumas ir tam tikros aplinkybės.
„Iš tikrųjų, mano darbo vadovas buvo profesorius Ambrozaitis (Infekcinių ligų klinikos vadovas – „Delfi“) ir mano disertacijai pasiūlė temą apie atsparumą mikrobiniams vaistams, konkrečiai, bakterijoms. Turėjau išvažiuoti į Daniją ir padaryti tą darbą, tačiau taip išėjo, kad to tyrėjo, kuris turėjo mane priimti, projektas nebuvo patvirtintas ir jis negavo finansavimo. Taigi, turėjau rinktis alternatyvą ir Ambrozaitis pasiūlė išvykti į Ameriką pas profesorių Stefaną Gravensteiną, kuris dirbo su gripo virusu. Būtent ten ir prasidėjo mano, kaip virusologo, kelias“, – atviravo jis.
Pagal gyvybės apibrėžimo kriterijus, teigia T. Kačergis, virusas nėra gyvybės forma, kadangi gyvybę suprantame kaip ląstelinę formą ir ląstelė turi tam tikras struktūras, organoidus, kurie atlieka tam tikras funkcijas, o virusai savo struktūrra yra labai paprasti.
„Juos sudaro tik genetinė medžiaga, nukleorūgštis, ir baltyminis apvalkalas. Faktiškai virusai neturi ląstelinės struktūros, todėl ir neatitinka tų kriterijų, kuriuos oficialiai nustato tam tikros organizacijos“.
Pasak jo, virusas galėtų būti pripažintas kažkokia gyvybės forma nebent tik tuo atveju, jeigu gyvybės pagrindu būtų pripažinta nukleorūgštis.
Pasiteiravus mikrobiologo, kaip veikia virusai, jis paaiškino, kad jie turi labai paprastą struktūrą, kurią sudaro tik nukleorūgštis ir baltyminis apvalkalas.
„Esminis skirtumas nuo visų kitų mikroorganizmų, pavyzdžiui, bakterijų, mikroskopinių grybų, kurie irgi sukelia žmonėms ligas, virusai geba patekti į ląstelę t. y. jie yra intraląsteliniai parazitai. Kitaip sakant, užgrobia visą ląstelės, šiuo atveju, šeimininkės biocheminį aparatą, pavyzdžiui, baltymų sintezę ir vykdo savo, virusinių baltymų sintezę, užgrobdami ląstelės ribosomas. Šie dalykai labiausiai ir išskiria, kai lyginame virusus su kitais mikroorganizmais. Virusai iš tikrųjų yra genetiniai parazitai, kurie parazituoja gyvose ląstelėse ir be jos negali išgyventi“.
Paklaustas, ko šiuo metu be COVID-19 viruso labiausiai bijo mikrobiologai, T. Kačergis įvardijo didėjantį atsparumą antimikrobiniams vaistams, konkrečiai – bakterijoms ir virusams.
„Tai yra problema numeris vienas, kadangi reikia išsiaiškinti, kaip su šiuo reiškiniu kovoti ir kokios gali būti sukurtos efektyvios priemonės. Aišku, kitas dalykas yra atsirandančios naujos infekcijos ir dažniausiai jos yra susijusios su virusais. Pavyzdžiui, Zika virusas, šiuo metu – COVID-19 virusas, taip pat jau daug metų laukiama naujos gripo pandemijos. Infekcijas, kurios pirmiausia atsiranda gyvūnuose ir „peršoka“ į žmones, nuspėti beveik neįmanoma ir to yra bijoma“.
Šiuo metu yra žinomi šeši koronaviruso variantai ir, kaip sakė docentas, tikėtina, kad to paties koronaviruso šeimoje yra daug koronavirusų, kurie net nėra identifikuoti, bet jie yra gyvūnuose ir iš jų infekcija gali toliau išplisti tiesiogiai žmonėms arba per gyvūnus-tarpininkus.
„Šis dalykas yra labai sunkiai kontroliuojamas ir nuspėjamas, taigi, tos naujai atsirandančios infekcijos nuolat kelia potencialią grėsmę. Netgi ir tų infekcijų, kurios buvo užmirštos, pavyzdžiui, maro, ypač dažnai pasitaiko protrūkiai ir gana dideli“.
Paprašytas paaiškinti, kodėl vadinamos „senos“ infekcijos kartais atsinaujina, docentas atsakė, kad dėl to, jog jų židiniai nuolat rusena ir yra gamtoje.
„Tai yra tik laiko klausimas, kada ir kokiu metu jos pasirodys. Aišku, mes negalime lyginti, sakykime, XXI a. ir XVII a. Amžiuje, kuriame mes gyvename, jau turime efektyvias priemones kovoti su tokiomis infekcijomis ir kaip jas efektyviai suvaldyti, ko nebuvo galima padaryti, pavyzdžiui, XVII a., todėl yra tam tikri skirtumai. Nepaisant to, kad mes gyvename moderniuose amžiuose ir turime atitinkamas priemones, tie protrūkiai nuolat atsiranda. Jeigu mes jų nekontroliuosime ir kažkaip nenuspėsime, šis procesas nuolat vyks“.
Žmonija su koronavirusais nuolat susidurdavo
T. Kačergis pasakojo, kad tie koronavirusai, kurie pirmą kartą buvo identifikuoti naudojant virusologinius metodus nuo 1966 m., iš tikrųjų egzistavo ir iki jų identifikacijos.
„Žmonija su jais nuolat susidurdavo, tik tas identifikavimo momentas, kai atsirado nauji metodai, ir leido juos nustatyti. Pirmasis (koronavirusas – „Delfi“) buvo identifikuotas 1966 m., bet kaip paaiškėjo, jis sukelia lengvas viršutinių kvėpavimo takų infekcijas ir kažkokios didelės grėsmės sveikatai nekelia. Vis tik, kokią įtaką turės organizmui, lemia būtent viruso specifiškumas tam tikriems receptoriams žmogaus organizme.
Šnekant apie tuos nuolat cirkuliuojančius koronavirusus, kurie kiekvienais metais būna žiemą, rudenį, jie tiesiog turi skirtingus taikinius, skirtingas molekules ant epitelinių ląstelių, prie kurių tvirtinasi. Tuo tarpu, kai naujasis virusas, įskaitant ir pirmajį SARS virusą, turi konkretų taikinį t. y. angiotenziną konvertuojantį fermentą antrąjį.“
Todėl, pasak specialisto, čia ir yra problema, kad minėtas receptorius yra labai plačiai organizme išplitęs ir randamas ant įvairių ląstelių. Visų pirma, sakė docentas, jo yra daugiausia ant epitelinių ląstelių, kvėpavimo takuose, virškinamajame trakte ir kitur.
„Gali būti, kad visi šie įvairūs ligos simptomai, susiję su COVID-19 infekcija, sukeliami dėl to, jog virusas gali patekti į įvairias ląsteles. Kai jis patenka į kraują, per kraujotaką jis gali patekti į įvairius organus, jų ląsteles, ir sukelti organų patologijas. Todėl būtent tam tikrų receptorių koncentracija įvairių ląstelių paviršiuose lemia visus dalykus, susijusius su klinika.“
Paklaustas, kaip mano, kokia galėtų būti tolimesnė koronaviruso mutacijos linkmė, mikrobiologas nenorėjo daryti skubių išvadų.
„Nuo pandemijos pradžios praėjo tik šeši mėnesiai, todėl sunku daryti išvadas, į kurią pusę jis keisis ar apskritai nesikeis. Vis dėlto genetiniai tyrimai yra nuolat atliekami su išskiriamais iš žmonių kvėpavimo takų SARS-COV-2 virusais ir jie rodo, kad tos mutacijos nuolat vyksta, bet jos nėra tokios radikalios, kad sukeltų tokius pokyčius, kai pasikeistų kažkokios viruso savybės.
Dažniausiai tai yra taškinės mutacijos, kurias greičiausiai lemia tai, kad viruso fermentas, reikalingas jo genetinei medžiagai replikuoti, tiesiog sintezės metu daro tam tikras klaidas. Dėl to ir atsiranda taškinės mutacijos, bet jos nėra kardinaliai svarbios“.
Šiuo metu, komentavo T. Kačergis, yra išskiriamos trys linijos pagal mutacijas, kurios įvyko nuo pandemijos pradžios.
„Pandemijos pradžioje Kinijoje dominavo vadinamas S variantas, po to jis keitėsi į L variantą ir dabar Europoje dominuoja G variantas. Vadinasi, yra toks genetinis variantas, kuris yra labiau prisitaikęs plisti tarp žmonių. Ten yra įvykę pokyčiai būtent genų srityje, kuris koduoja viruso replikazę. Baiminamasi galbūt to, kad šis pokytis gali virusą padaryti nejautrų vienam iš vaistų, kuris yra dabar naudojamas t. y. remdesivirui, kuris slopina koronaviruso replikazes“.
Todėl, sakė mokslininkas, būtent ši problema kelia daugiau nerimo, bet kitų esminių pokyčių dėl viruso pasiketimo nėra.
„Kalbant apie viruso kilmę, egzistuoja gal kokios trys teorijos. Viena teorija yra tokia, kad šis virusas atsirado dėl natūralios selekcijos gyvūnuose ir jis „peršoko“ į žmonių populiaciją. Tai rodo ir genetiniai tyrimai, iš kurių aiškiai matosi, kad šis virusas yra kilęs būtent iš šikšnosparniuose cirkuliuojančių koronavirusų.
Antra teorija yra tokia, kad šis virusas kažkurį laiką cirkuliavo gyvūnuose ir „peršoko“ į žmones, o jų organizme neidentifikuotas galėjo cirkuliuoti kažkurį laiką, kol neprisitaikė plisti tarp žmonių. Tie peršokimai tarp žmonių galėdavo būti epizodiniai, kai jie net nejausdavo simptomų, o tiesiog buvo nešiotojai“.
Taip pat jis nurodė ir trečiąją teoriją, kuri, jo nuomone, galbūt labiau yra sąmokslo teorija, kad šis virusas atsirado Kinijos miesto Uhano laboratorijoje, kur buvo dirbama su SARS-COV-1 virusu.
„Ta teorija teigia, kad virusas galėjo būti kultivuojamas žmonių ląstelėse ir per kažkurį laiką, tiesiog jį forsuojant ir auginant žmonių ląstelėse, darant vadinamus persiėjimus arba pasažus, buvo adaptuotas konkrečiai prie mano minėto angiotenzino antrojo fermento receptoriaus.
Vis tik ši teorija oficialiai yra paneigta dėl to, kad pagrindiniame baltyme, kuris dalyvauja prisitvirtinime prie žmogaus ląstelių, konkrečiai, angiotenziną konvertuojančio antrojo fermento receptoriaus, tame S baltyme yra kai kurios įterptinės sritys, kurių negalima sugeneruoti in vitro. Tam yra reikalingas imuninės sistemos įsikišimas“, – apibendrino jis.