Interneto įtaka partnerio paieškoms
Anot V. Pakalniškienės, atsižvelgiant į mokslininkų turimus duomenis, santykius internete pradeda vos 15 procentų žmonių.
„15 procentų visos mūsų populiacijos – nėra toks didelis skaičius. Tai yra viena iš priemonių, kuri žmonėms palengvina susirasti partnerį, nes ne visi socializuojasi, bijo socialinių situacijų, tarkime, žmonės, kurie nedrąsesni, gali lengviau save pristatyti ar aprašyti, įdomiau pateikti profilius, jiems raštu sekasi gerokai geriau negu žodžiu viską pasakyti“, – teigė pašnekovė.
Tačiau, anot jos, sakyti, kad antros pusės ieškojimas internete iškreipia patį žmonių santykį – nereikėtų. V. Pakalniškienės teigimu, santykį iškreipia patys socialiniai tinklai, bet ne pažinčių programėlės.
„Socialiniuose tinkluose mes, iš tikrųjų, jau pakeitėme tą santykį, kaip suprasti draugystę, kaip suprasti, ką reiškia draugai, bet pažinčių programėlės yra taikytos tam, kad žmonės susirastų vieni kitus arba užmegztų santykį. Nėra taip, kad tas santykis tikrai pasiseks. Čia kaip ir gyvenime – sutikus žmogų, tai nereiškia, kad tai bus galutinis mano partneris, su kuriuo nugyvensi visą gyvenimą. Taigi, tai irgi yra tik viena iš platformų, kuri palengvina situaciją, pavyzdžiui, jauniems žmonėms, kurie yra nedrąsus“, – teigė ji.
Mokslininkės teigimu, tyrimai rodo, kad dažniausiai tokias pažintis internete pradeda paaugliai, kuriems sunkiau sekasi mokykloje, kurie jaučiasi atstumti arba nepritampa prie savo aplinkos, kurioje jie yra.
„Čia yra platforma jiems ne tik, kad susirasti draugą ar draugę, bet galbūt susirasti partnerį, kurį kiekvienas žmogus nori turėti“, – dalijosi V. Pakalniškienė.
Pasikeitusi žmogaus raida
Pastebima, kad jauni žmonės dabar yra linkę daugiau dėmesio skirti sau ir savo karjerai, o rimtus santykius nori atidėti vėlesniam laikui. Anot V. Pakalniškienės, tokį santykių vertinimą ir tai, kad jaunimas neskuba kurti partnerystės ryšių, pastebėti galima jau ilgai.
„Taip yra todėl, kad raidoje mes turime naują periodą, tą jauno žmogaus, suaugusio žmogaus periodą, kurį gyvenimas pakoregavo taip, kad mes dar galime neprisiimti įsipareigojimų visuomenei: mes galime keliauti, mes galime daug ką naujo išbandyti ir labai dažnai po mokyklos arba po studijų yra populiaru visur bandytis, darbuose ieškoti savęs“, – teigė ji.
Anot pašnekovės, šiuo metu mūsų santuokos sukūrimo vidurkis yra apie 28-tus gyvenimo metus, tačiau, jos manymu, jis, kaip ir daugelyje Europos šalių, dar gali persistumti į 30-ties metų amžių.
„Žmonės tikrai neskuba ir čia yra vien tik todėl, kad tam sąlygos susidarė. Anksčiau viskas buvo surikiuota, jeigu galvoti dar apie tarybinius metus: žmogus baigė mokyklą, tada privalo kažkur mokytis, o tada, kai tu mokaisi, jau gauni paskyrimą ir tada jau tu turėtumei iš karto susituokti, sukurti šeimą arba partnerystėje kažkokioje gyventi ir iškart turėti vaikų. Dabar mes turime galimybę, kad vaikai gali atsirasti labai vėlai, nes yra daugybė pagalbinių priemonių, žmonės neskuba vaikų turėti ir tada klausimas – kodėl su tuo partneriu mums reikia gyventi, kai aš dar galiu save daug kur bandytis? Tiesiog pati raida žmogaus yra pasikeitusi ir tai yra atsitikę daugumoje šalių, kurios yra ekonomiškai pajėgios“, – aiškino V. Pakalniškienė.
Žmonės lengviau skiriasi
Pastebima, kad kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo didesnis skyrybų procentas. Anot V. Pakalniškienės, vienareikšmiškai pasakyti, ką tai rodo, yra sudėtinga, tačiau ji įvardijo kokios priežastys galėtų nulemti tokią situaciją.
„Yra supaprastėję skyrybų procesai. Jeigu žmonės gali lengviau, tarkime, prieš vestuves nutarti, kaip viskas bus dalinama, tai nereiškia, kad žmonės nori tos laisvės. Aš manyčiau, kad visais laikais žmonės norėjo laisvės, jeigu santykiai nepasisekė, bet tiesiog, tarkime, yra vienas butas, tu turi vieną butą ir niekaip negalėdavai juo pasidalinti. Dabar žmonės turi daugiau finansinių galimybių ir jie gali patys save išsilaikyti, yra paprastesni būdai arba tiesiog yra paprasčiau išsiskirti“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, yra ir kitų priežasčių.
„Mes norime gyventi gyvenimą ir, tarsi, mokomės gyvenimą, girdime iš įvairiausių žymių žmonių, kad reikia gyventi, kvėpuoti pilnais plaučiais ir panašiai, ir, jeigu tai yra mūsų modeliai, kuriais mes vadovaujamės gyvenime ir mums tikrai tie žmonės svarbūs, tai yra tam tikras spaudimas – nėra ko kentėti. Jeigu aš negaliu, aš pabandžiau, nepasisekė, – aš nebenoriu investuoti“, – dalijosi V. Pakalniškienė.
Svarbiausia, kad kartu būtų gera
Anot V. Pakalniškienės, atsakymo į tai, kaip suprasti, ko mums reikia, bet tuo pačiu ir neužkelti aukštų standartų savo partneriui, nėra.
„Tikrai neturiu jokio patarimo, kaip tą suprasti ir, manyčiau, ko kiekvienam reikia, tai kiekvienam reikia to, ko jis nori. Gali tai skirtingais gyvenimo metais skirtis. Tai, ko mes norime būdami paaugliai ir ko mes norime būdami jauni žmonės – tai visiškai bus skirtinga nuo to, ko mes norėsime senatvėje ir tikrai nėra vienareikšmiško kažkokio atsakymo šioje vietoje“, – teigė ji.
Pasak pašnekovės, svarbiausia, kad žmonėms būtų gera.
„Čia yra labai paprasta, čia gal net mokslininkų nereikia. Reikia, kad tiesiog būtų gerai ir įdomu kartu. Aišku, žmonės, ypač jauni žmonės, daugiausiai pasiduoda jausmams, chemijai ir panašiai, bet visa tai su laiku partnerystėje apsopsta. Tiek chemija, tiek jausmai – jų būna visokių. Atsiranda kartu gyvenant ir pykčių, ir atsiranda nepasitenkinimo, reikia mokytis kartu spręsti konfliktus, tolerancijos turi mokytis ir daug dalykų kartu mokytis, bet, vėlgi, tai yra žmogaus augimas“, – teigė V. Pakalniškienė.
Prie vienatvės priprantama
Neretai žmonės, neturintys partnerio, prie to pripranta ir antros pusės tiesiog nebeieško. Anot V. Pakalniškienės, galima teigti, kad prie vienatvės yra priprantama, tačiau didžiausią įtaką tam daro nenorėjimas keisti savo gyvenimo būdo.
„Kuo mes vyresni savo gyvenime, tuo labiau mes priprantame prie to gyvenimo būdo. Žmogui, kuriam šiek tiek daugiau metų, jam visuomet kiek sunkiau pakeisti savo gyvenimo būdą. Tie, kurie nesportuoja, tai sunku kiekvieną rytą daryti mankštą ir sakyti, kad dabar jau gyvensiu kitaip. Na, kokius tris rytus gali padaryti tą mankštą, bet jau ketvirtą, tikriausiai, nebedarysi. Taigi tai, vėlgi, yra gyvenimo būdo keitimas. Jeigu aš keletą metų gyvenau vienas, tai kitas žmogus jeigu atsiranda tuose pačiuose namuose – be abejo, keičiasi gyvenimas. Atsiras ir indų neplautų kvapas, ir kas skalbs, kas valys – daugybę buitinių dalykų kartu turi daryti ir jau mokytis daryti kartu“, – aiškino ji.
Pasak pašnekovės, mes visi savo gyvenime norime vienokių ar kitų santykių, tačiau ne visiems reikia romantinių santykių.
„Žmonės nori pasikalbėti, išsikalbėti, nori pabūti su kažkuo, bet tai nereiškia, kad aš keisiu gyvenimo būdą. Man gal jau tiesiog yra per sunku, aš esu jau toks žmogus, kuris įpratęs prie savo rutinos ir tos rutinos aš nebenoriu keisti“, – teigė V. Pakalniškienė.
Aukšti standartai partneriui
Jeigu anksčiau buvo galima manyti, kad žmonės, kurie yra nuolatinėse tinkamo partnerio paieškose, neatradę antros pusės pagal savo įsivaizduojamus lūkesčius renkasi bet kokį partnerį, kad tik neliktų vieni, tai dabartinė karta, anot V. Pakalniškienės, tikrai nepasirinks bet ko.
„Jeigu taip buvo prieš dvi kartas kokias, tai tikrai žmonės rinkdavosi partnerį todėl, kad jį visuomenė spausdavo. Kai kuriose šalyse manoma, kad dabartinėje kartoje bus labai daug vienišų žmonių ir jų santykiai gali būti kitokie. Tas idealas arba noras, kad kažką partneris turėtų, pavyzdžiui, gerą humoro jausmą – visi mes tikrai to norime. Norisi žmogaus, kuris arba būtų panašus į mane, arba būtų kažkoks išskirtinis tomis savybėmis, kurių mums trūksta ir mes ieškome tų savybių“, – dalijosi ji.
Mokslininkės teigimu, idealo susikūrimas nebūtinai reiškia, kad tas idealas tavo gyvenime atsiranda.
„Mes daug kur matome ir kalbame apie tai, kad internete gyvenimas idealus, nėra nieko, prie ko galėtum prikibti ir sakyti, kad žmonėms nesiseka, kad žmonės nelaimingi ir aš to noriu. Aš galiu to norėti, bet nereiškia, kad aš tai rasiu ar aš tai sukursiu. Dažniausiai būna, kad aš turiu kažkokį idealą ir aš bandau jį pritaikyti prie esamų santykių, ir partneriui sakau, kad tu turi būti toks, o žmogus yra su visiškai kitokiomis savybėmis. Mes negalime visi turėti puikų humoro jausmą, tiesiog, arba jo neišsiugdėme, arba mums tai neduota. Negalime visi būti ekstravertai, nes ir intravertų žmonių tikrai reikia visuomenei. Įvairovė mūsų yra svarbi“, – teigė ji.
V. Pakalniškienės teigimu, idealo kūrimas santykiuose gali pakišti koją.
„Dėl to žmonės gali būti ir nelaimingi, gali nesusirasti partnerio arba ieškoti visą laiką kažko ir nematyti, kad labai puikūs žmonės yra visai šalia“, – dalijosi ji.
Priešingybės traukia
Atsitinka ir taip, kad santykiuose žmonės ieško visiškų savo priešingybių. Anot V. Pakalniškienės, pastebima, kad vėliau tokie žmonės itin supanašėja.
„Tikrai priešingybės traukia žmones, bet tai nereiškia, kad tai galios visiems. Jeigu mūsų gyvenimo stiliai skiriasi kaip diena ir naktis, tai nebūtinai mes sueisime tame pačiame gyvenime. Iš vaikų ir paauglių tyrimo mes pastebime, kad dažniau, pavyzdžiui, kaip draugus žmonės pasirenka panašius į save, bet, jeigu pasirenka labai priešingą žmogų, pagal savo asmenybės savybes, elgesį ir panašiai, tai jie supanašėja per ta draugystę. Praeina metai, du ir jie, praktiškai, supanašėja savo savybėmis. Tai parodo, kad mes santykiuose apsitriname visaip: tiek aš galiu paaugti į kitą pusę ir mane gali paauginti partneris, tiek kažkas gali pereiti link mano savybių“, – aiškino ji.
Anot jos, svarbiausia yra priimti, kad žmonės yra skirtingi.
„Mūsų partneriai, kuriuos mes pasirenkame gyvenime, yra visokie ir reikia leisti jiems tokiais būti. Mes tobulėjame kartu arba dirbame kartu ties kai kuriais dalykais, kurie, tarkime, mus abu nervuoja. Pokalbis, kalbėjimasis ir girdėjimas kito žmogaus – manyčiau, čia yra tai, kas santykiuose labai svarbu“, – teigė V. Pakalniškienė.
Visą laidą galite rasti Žinių radijo portale:
