„Manoma, kad vaikas užprogramuotas skirti dvi ar net tris kalbas nuo pat gimimo. Tik [dvikalbėje šeimoje] jis greičiau įsisavina mamos gimtąją kalbą, nes tai savaiminis procesas – juk mama būna su juo nuo ryto iki vakaro. [...] Todėl vaikas tėčio kalba kalbėti pradeda nuo trejų metų, o mamos kalba – nuo pat pradžių“, – pastebi mokslininkė.
Tačiau, pabrėžia A. Mazolevskienė, tėvai, kalbantys viena kalba ir norintys lavinti vaiką, neturi persistengti – dvejų metukų vaiko dar nereikia darželyje mokyti antros kalbos: „Pirmiausia jis turi adaptuotis prie svetimų žmonių, svetimos aplinkos, todėl nereikia jam ant petukų dar užkrauti ir svetimos kalbos. Bet kai vaikas sutvirtėja, jaučia poreikį socializuotis, mokytis kitos kalbos jam nesunku.“
– Dvikalbystė tampa vis aktualesnė. Seniau Lietuvoje dažniau pasitaikydavo, kad vaikas gyvena lenkiškai ar rusiškai kalbančioje šeimoje ir turi mokytis lietuvių kalbos. Dabar neretai vaiko mama kalba lietuviškai, tėtis – angliškai. Nuo kada vaikas ima skirti, kad mama ir tėtis kalba skirtingomis kalbomis?
– Manoma, kad vaikas užprogramuotas skirti dvi ar net tris kalbas nuo pat gimimo. Tik jis greičiau įsisavina mamos gimtąją kalbą, nes tai savaiminis procesas – juk mama jį myluoja, bučiuoja ir būna su juo nuo ryto iki vakaro. O tėtis, kaip visas pasaulis sako, būna dešimt minučių per dieną arba tik vakare. Todėl vaikas tėčio kalba kalbėti pradeda nuo trejų metų, o mamos kalba – nuo pat pradžių.
– Pavyzdžiui, mama su vaiku kalba lietuviškai, tėtis – angliškai, o į svečius atvykę seneliai – lenkiškai. Kas tuomet vyksta vaikelio galvoje? Ar jis suvokia, kad su juo bendraujama trimis kalbomis?
– Taip, vaikas suvokia. Atlikti tyrimai parodė, kad vaikas netgi sąmoningai turi būti pratinamas taip kalbėti: vienas asmuo – viena kalba. Tada jam tai tampa įpročiu ir visai nestebina. Tik kartais, jei vienos kalbos pagrindai tvirtesni, jis, pavyzdžiui, kalbinamas lenkiškai, gali atsakinėti mamos ar tėčio kalba. Suaugusieji neturi stebėtis, kad vaikas taip daro, – jis puikiausiai viską supranta, o, praėjus kiek laiko, normaliai kalbės ir lenkiškai.
Be to, vaiko nereikia ir spausti, nes iš pradžių jis gyvena klausydamasis, o paskui pereina į aktyvųjį kalbėjimo procesą. Taigi viskas yra normalu. Tik yra auksinė taisyklė: jei šeimoje yra trikalbystė, jokiu būdu kalbų negalima painioti: vienas asmuo – viena kalba, viena aplinka – viena kalba.
– Manoma, kad vaikai labai greitai mokosi kalbų. Ar tai tiesa?
– Tiesa. Vaikas ankstyvajame amžiuje, iki šešerių metų, kalboms yra labai imlus. Jis kaip kempinėlė gali labai daug sugerti, jo atmintis yra begalinė. Anksčiau visi sakydavo, kad vaiką iki 12 metų reikia mokyti tik vienos kalbos, tačiau tada buvo kalbama visai apie ką kitą – apie antros užsienio kalbos mokymą. O šiuo atveju kalbame apie natūralų procesą: vaikas gimsta dvikalbėje ar trikalbėje aplinkoje ir su tuo susitaiko. Žinoma, yra išimčių, tačiau negabūs kalbai vaikai nesudarys nė 9–10 proc.
– Sakoma, kad kartais tėvai persistengia, todėl vaikas tampa puskalbiu. Ką tai reiškia?
– Manyčiau, persistengiama tada, kai vienakalbėje šeimoje augantį dvejų metų vaiką tėvai nusprendžia leisti į darželį ir nori, kad jis ten būtų mokomas anglų kalbos. Tačiau pirmiausia jis turi adaptuotis prie svetimų žmonių, svetimos aplinkos, todėl nereikia jam ant petukų dar užkrauti ir svetimos kalbos.
Bet kai vaikas sutvirtėja, jaučia poreikį socializuotis, mokytis kitos kalbos jam nesunku. Pažiūrėkite į vaiką, kuris žiūri nelietuvišką animacinį filmuką. Jo kita kalba tikrai netrikdo, jis kaip tik žiūri, gaudo žodžius, sieja juos su stebimais objektais ir greitai pradeda kartoti.
– Neretai pasitaiko atvejų, kai lenkiškai ar rusiškai kalbanti šeima nusprendžia vaiką leisti į lietuvišką darželį, nes po pusmečio ar metų jis bus vedamas į lietuvišką mokyklą. Kaip manote, ar tėvai daro teisingai?
– Žinoma, toks sprendimas neteisingas – tai galiu pagrįsti savo tyrimais. Kai rašiau disertaciją, mano tiriamieji buvo vaikai iš mišrių (lenkų ir lietuvių, rusų ir lietuvių, baltarusių ir rusų) šeimų. Tų vaikų tėvai buvę nusprendę rinktis lietuvišką mokyklą. Du vaikai į lietuvišką darželį kaip tik ir buvo atvesti rudenį, iki pirmos klasės likus metams. Jie gyveno vienkiemyje ir sąlyčio su lietuvių kalba beveik neturėjo, nematė ir radijo ar televizijos laidų lietuvių kalba. Iš tikrųjų buvo graudu į juos žiūrėti.
Su vienu berniuku iš pradžių bendraudama turėjau klūpoti ant kelių, žiūrėti jam į akis, gestais bandyti paaiškinti žodį arba objektą įvardinti po keletą kartų. O jis stebėdavo mano veidą ir žiūrėdavo į lūpas. Kaip vaikas gali tokiu būdu pasiruošti mokyklai?
Tėvai turi labai gerai viską apgalvoti. Jei vaikas auga lenkiškoje, rusiškoje ar kitokioje šeimoje, neturi kalbos sutrikimų, tarties problemų ir nuspręsta, kad jis tikrai lankys lietuvišką mokyklą, į lietuvišką darželį jį reikia leisti nuo trejų metų. Tik taip jis galės pasiruošti. Kalbos mokymasis skaidomas į stadijas. Kad vaikas neblogai išmoktų svetimą kalbą (sakoma, labai gerai niekada neišmoks, nes tai ne gimtoji kalba), reikia beveik ketverių metų.
– Kaip Jūs žiūrite į tai, kad jau darželiuose vaikai mokomi anglų kalbos?
– Čia ne naujiena. Tik manau, kad pedagogai turi būti profesionalūs, dirbti pagal įdomias metodikas, mokyti žaidžiant, kad vaikas susižavėtų. Tada jis labai lengvai ir greitai tą kalbą tarsi praris. Visas pasaulis tai daro ir Lietuva neturi nuo to atsilikti.
Tačiau šeimas turėtų dominti ne vien anglų kalba. Neverta pamiršti vokiečių, rusų kalbų (nesvarbu, kokie dabar politiniai santykiai). Juk net ir Lietuvoje susikalbėti keliomis kalbomis yra didelis smagumas. Užsienio metodikose teigiama, kad nebūtina kalbėti labai labai gerai: jei tu susikalbi ir patenkini poreikį kalbėti, viskas gerai. Be to, anglų kalba neužima aukščiausių vietų – sakoma, kad ją tuoj nurungs kinų kalba.
– Tad gal darželiuose jau reikia mokyti kinų kalbos?
– Manyčiau, kad būtų ne pro šalį, nes visai smagu. Pavyzdžiui darželyje „Saulės gojus“ yra anglų kalbos grupė, yra vokiečių kalbos grupė. Yra ir prancūziškas darželis, kuriame kalbama vien prancūzų kalba. Taigi pasirinkimas yra, tik turėtų būti daugiau iš ko rinktis. Vis dėlto nereikia nuvertinti gimtosios kalbos, nes ji labai graži, ji – mūsų turtas. Sakoma, kuo geriau mokėsi gimtąją kalbą, tuo lengviau bus mokytis kitos kalbos.