Nei duonos trupinio...
64-erių Emilija Pabarškienė rauda: „Žiema ateina, o malkų - nė glėbeliuko. Iki kito mėnesio 14 dienos neturiu nė vieno cento. Ir aš, ir mano vyras Kazimieras esame labai sunkūs ligoniai. Jis po širdies operacijų visai nesikelia iš patalo, o man - cukraligė, man reikia valgyti po kiekvienos insulino dozės, o kartais neturiu ką į burną įsidėti.
Mano sūnus gyvena Anykščiuose, turi savo firmą, uždirba 30 tūkstančių litų per mėnesį, o mes su tėvu turime šitaip skursti... Vaistus man nupirko ūkininkė Onutė Ribokienė, malkų žadėjo draugė Rita Kaunietienė, maisto truputį davė socialinė darbuotoja, geri žmonės vištų padovanojo, šalpos skyrius žadėjo lovą ir čiužinį...
Mes su vyru gyvename iš invalidumo pensijų: jo - 400 Lt, mano - 600 Lt. Vaistai 300 Lt per mėnesį kainuoja, dar telefonas.
Dukros net telefono numerio neturiu, ji žadėjo mane papjauti, į kapines bijau nueiti, nes baisu ją susitikti"...
Namai sugriuvę kaip ir gyventojų sveikata
Vienkiemyje gyvenančių Pabarškų namų langų nuo keliuko nesimato - juos gožia žmogaus didumo piktžolės. Dalgio nemačiusiame kieme išgriuvusios tvoros, šiukšlynai, kad čia pat pririštas šuo, suvoki tik išgirdęs jį amsint - žolėse paskendęs su visa būda.
Name - ne ką geriau. E.Pabarškienė rodo namų „eksponatus": įgriuvusios grindys prie krosnies, vos besilaikančios durys... Ir pasakoja: „Atvežė dujininkai dujų balioną ir sako: „Nestatysim, jums iš viso negalima dujomis naudotis, nes grindys supuvusios, prasmegs jūsų dujinė". Ėjau prie buvusių fermų, atitempiau du gabalus faneros, pakaliau - šiaip taip laikosi.
Vyras štai guli nepasikeldamas, lova - vos gyva. Keliukai netvarkyti. Vasarą nėr didelės bėdos, o aną žiemą jis pradėjo dusti, pasikvietėm greitąją, sesutė atklampojo per pusnis ir skėsčioja rankomis - ką toliau daryti? Jis pats nepaeina, tokio sunkaus vyro iki automobilio niekaip nenunešime. Tada važiavo ugniagesiai, traukė į kiemą greitąją, šiaip ne taip ant neštuvų jį užkėlė ir tiesiai į reanimaciją...
Viskas netvarkyta, viskas sugriuvę, bet mūsų vaikams tai nerūpi. Jie net nepaklausia, kaip mes gyvename, ar turime duonos. Mes abu jau dvi dienas be kąsnio burnoj. Tik kinrožių arbatos gėrėm, kurių vaistininkė dovanų davė"...
Žiūrint ir klausant, kaip gyvena pora ligonių, peršasi mintis: šių žmonių vaikai verti gero botago. Klausiu: „Kuo taip prasikaltote savo vaikams?". E.Pabarškienė atsako: „Nieko nepadariau".
Dukters skauduliai
„Ji tikrai mums nieko nepadarė. Tikrąja to žodžio prasme. Na, išskyrus tai, kad pagimdė",- išgirdusi, apie ką bus pokalbis, iš karto apsiverkė toje pačioje seniūnijoje Mediniškių kaime gyvenanti Daiva Milerienė, Emilijos Pabarškienės dukra. Ir, kaip paaiškinimą, kodėl nesirūpina sergančiais tėvais, D.Milerienė išdėstė savo skaudulius.
„E. Pabarškienė mane pagimdė ir paliko ligoninėje. Augau su močiute, kai ji pasimirė, mane šiek tiek žiūrėjo teta, paskui išvijo. Labai trumpą laiką gyvenau ir pas motiną. Bet Troškūnuose ir Vaidlonyse tikrai yra gyvų žmonių, pas kuriuos buvau užsukusi prašydama duoti pavalgyti. Nuolat buvau išmetama ir visiškai neprižiūrima. Esu ne jos vyro dukra, turbūt todėl ji man draudė susitikti su broliu Romu. Su juo susipažinau tik kai jis suaugo.
Paklauskit vietinių žmonių, ką jie atsakys į klausimą, kodėl nusižudė mano sesuo? Paklauskite, kiek kartų Pabarškienės vaikus jie matė sudaužytus? Paklauskit, kas išdūrė mano brolio Romo akį? Nuo kieno paleistų šakių mano galvoje liko randas? Šita moteris man - ne motina, o Pabarška juo labiau - ne tėvas. Ji negali prašyti mano išlaikymo ar ko nors kito iš manęs reikalauti, nes manęs dukterimi niekada nelaikė ir ničnieko man nedavė. Greičiau laikė šunimi. Ir dar viena aplinkybė: jų pajamos yra apie 2 tūkstančiai litų, paklauskit, už kiek pinigų aš viena vaikus auginu? Kodėl mano vaikai, vos sulaukę pilnametystės, turi dirbti?",- verkė Daiva Milerienė.
Pinigai - kaip į balą
Romą Pabaršką radome senosiose Anykščių kapinėse - jis su bendradarbiais mūrijo paminklo pamatą...
„Nuo senų laikų mūsų santykiai su mama yra labai blogi. Aš stengiausi, kad būtų geriau ir jai, ir man, bet pavargau. Ką čia priaiškinsi visiems, kaip taip atsitiko. Nenoriu apie tai nei kalbėti, nei galvoti. Esmė ta, kad mamai niekada negana pinigų, nes ji nemoka su jais tvarkytis. Kitos bobutės su mažesnėm sumom išgyvena. Man negaila jai pinigų, tačiau kaip į balą numeti. Nuo pat vaikystės taip: tik gauna pinigus - nesvarbu kiek - po savaitės nebeturi. Ir daryk, ką nori. Dabar tai dirbu, o kai buvau vaikas? Savaitę maisto yra, tris savaites nėra, kur nori, ten imk, nes mano mamai litai kišenes drasko. Tik gauna pensiją ir - į Anykščius, į Panevėžį... Kelis kartus suvažinėja ir vėl neturi už ką gyventi. Padėdavau jai, kiek galėjau, tačiau prieš kelis mėnesius labai supykau. Vieną dieną jai daviau 100 Lt, kitą dieną ji paprašė dar. Paskambinau žmonai, pasakiau, kad mama - autobusų stotyje ir jai pritrūko pinigų. Mano žmona jai nunešė 50 Lt, mama pinigus paėmė ir prie visų žmonių mano žmoną išdėjo į šuns dienas, kad mažai atnešė. Tada pasakiau: „Gana, darom pertrauką"... Kantrybės nebėr.
Man žmonės pasakojo, kad ji vaikšto ir visiems verkia, kaip ja vaikai nesirūpina. Žmonės tiki ir nepasidomi, ar tikrai nesirūpina arba kodėl nesirūpina... Tie, kurie mamą pažįsta, seniai ja netiki, bet ji vis randa naujų - girdėjau, atvažiavusi į Anykščius sugeba nemokamai ir apsikirpti, ir kavinėje pavalgyti...
Sakot, pievos aplink nešienautos? Jos niekada nebuvo šienautos. Sakote, jos namuose grindys išlūžo? Gal dėl to, kad niekada neplautos?
Man turbūt turėtų širdį skaudėti, kad mama sunkiai ir netvarkingai gyvena? Žinot, neskauda. Skaudėjo, bet ilgainiui nustojo".
Ketina prisiteisti išlaikymą
Emilija Pabarškienė ketina kreiptis į policiją ir per teismą išsireikalauti iš vaikų išlaikymą, kuris jai ir jos vyrui senatvėje priklauso pagal įstatymą.
„Tai labai gerai,- sako Romas Pabarška. - teismas priteis, aš sumokėsiu, ir bus tvarka. Bent bus nustatyta suma. O daugiau mamai iš manęs nieko ir nereikia - tik pinigų"..