Stovyklos organizatoriai nemato reikalo dramatizuoti situacijos, anot jų, patys vištoms galvas kirtę, pešę ir virę nepilnamečiai buvo mokomi išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Šokiravo nukirstos vištos
Penkios dienos skautų stovykloje Vilktupio kaime Žaliojoje girioje kai kuriems jos dalyviams iš tiesų turėjo palikti sukrečiantį įspūdį. Dalis tėvų dar rimtai pagalvos, ar kitąmet išleisti vaikus į mišką su skautais.
Panevėžietei penkios 14-metės dukters dienos su skautais miške kainavo apie 70 Lt. Motina liko sukrėsta, kai sužinojo, ko už tuos pinigus nepilnamečiai buvo mokomi.
„Dukra papasakojo, kad stovyklautojai buvo suskirstyti į grupes, vienai jų teko užduotis sugauti miške paleistas vištas ir jas nužudyti. Nors vadovai užduotį suformulavo kaip maisto miško sąlygomis gaminimą, vaikams užsifiksavo kitaip – tiesiog paukščių žudymas. Gerai, kad mano dukra dėl amžiaus nepateko į tą grupę. Jai būtų buvęs šokas“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ teigė paauglės mama.
Į morgą vaikų neleistų
Nebe pirmą kartą į stovyklą su skautais dukrą išleidžiančiai panevėžietei lig šiol abejonių dėl skautiškų auklėjimo metodų nekildavo. Anot jos, užduotys būdavo skiriamos „nekaltos“ – ugdančios valią ir mokančios praktinių, bet ne žiaurių dalykų.
Mama sutinka, kad vištos nukirtimas nėra labai didelė problema, tačiau, jos nuomone, paaugliams ne tik demonstruoti, bet ir versti pačius atlikti tokią egzekuciją nėra protinga.
„Ir mano senelis kaime vištas kirsdavo. Bet niekada to nedarydavo atvirai, vaikams ir moterims matant. Nusinešdavo už tvarto, kad niekas nematytų, negirdėtų, stengdavosi, kad nė kraujo pėdsakų neliktų. Mirtis yra mirtis: viena – dėl maisto, kad išgyventume, kita – skaudi netektis. Ir viena, ir kita gyvenimiškos, bet vaikų į morgą gi nevedame į mirusiuosius žiūrėti“, – stebisi panevėžietė.
Jai nesuprantama, kodėl stovyklos organizatoriai tėvų neinformavo apie vaikams parengtą užduotį.
„Nuo viso pasaulio vaikų apsaugoti neįmanoma, bet kol galiu saugoti ir kol už vaiką aš atsakau, privalau žinoti apie tokius išbandymus. Dukrai tokia vištos egzekucija būtų sukėlusi daug neigiamų emocijų“, – teigia motina.
Vištų galabijimą stebėjo beveik visi
Panevėžio krašto skautams už rėmėjų lėšas ir iš tėvų surinktus pinigus stovyklą miške surengę vadovai pripažįsta iš anksto nusiteikę, jog užduotis su vištomis gali būti įvertinta dviprasmiškai. Tokios idėjos autorius, vienas iš vadovų Saulius Arlauskas teigia ieškojęs būdų, kaip paauglius ir sudominti, ir išmokyti praktinių, gyvenime galinčių praversti dalykų.
Vilktupyje penkias dienas stovyklavo maždaug šimtas skautų nuo 6-erių iki 18-os metų. Dvidešimt vyresniųjų buvo atrinkti paros žygiui į mišką. Jauniausias šio žygio dalyvis – keturiolikmetis.
Pasak S. Arlausko, vaikams į mišką buvo atvežtos keturios vištelės ir duota užduotis patiems pasigaminti maisto. Nors į žygį su dvidešimčia vaikų leidosi ir suaugusieji, tačiau jų buvo paprašyta į užduotį nesikišti – skautai ją nuo pradžios iki galo privalėjo atlikti patys. Vadovams reikėjo tik pasirūpinti jų saugumu.
Nukirsti vištoms galvas sutiko trys 16–17 metų jaunuoliai iš Velžio.
„Velžys yra kaimas, o kaimo vaikams tokie vaizdai kone kasdienybė“, – nieko stebėtino nemato S. Arlauskas.
Anot jo, vištos miške buvo kertamos kiek atokiau nuo stovyklavietės, bet pageidaujantieji galėjo stebėti kruvinąją egzekuciją. Vadovo teigimu, pažiūrėti, kaip nugalabijami paukščiai, nepanoro vos keletas. Po to stovyklautojai patys vištas pešė, darinėjo ir virė ant laužo.
„Nelabai kas valgė – vištos iki galo neišvirė. Kitai grupei teko pabaigti virti“, – pripažįsta S. Arlauskas paukščių kirtėjus likus be pietų.
Užduotį vadovas sako nusižiūrėjęs nuo anksčiau kitose savivaldybėse rengtų skautų stovyklų ir negirdėjęs, kad kas nors būtų ja pasipiktinęs.
Vaikams rodė, ko nematę
S. Arlausko teigimu, vaikams norėta parodyti, iš kur atsiranda mėsa ant pietų stalo ir kaip išgyventi be prekybos centrų.
„Mes ugdome pilnaverčius piliečius, kad vaikai mokėtų ne tik bulvių ant dujinės viryklės išsikepti. Ir man yra tekę vištai galvą nukirsti. Iš močiutės kaime išmokau, o kaimuose vyrai tokiais dalykais net neužsiima, čia moterų darbas“, – įsitikinęs S. Arlauskas.
Jo nuomone, vištų galabijimą stebėjusiems vaikams kruvinas vaizdas blogų asociacijų nesukėlė.
„Asmeniškai man neatrodo žiauru. Višta yra maistas. Visą kaimą žudikais turėtume laikyti, nes ten visi vištas kerta“, – palygino skautų vadovas.
S. Arlauskas pripažįsta savo inicijuotą užduotį vertinantis dviprasmiškai. Iš vienos pusės, vištos kirtimo procesas neatrodantis priimtinas, nes tai yra gyvybės atėmimas. Tačiau, jo nuomone, šį minusą nusveria didesnė nauda – gaunamas maistas ir jaunimo sudominimas.
„O kaip dar parodyti vaikams ko nematę? Tai išgyvenimo pradžiamokslis šiuolaikiniam jaunimui. Juk matome, kas vyksta Ukrainoje. Ar vaikai nevalgę liks, jei sugrius prekybos centrai? Turime juos paruošti nenumatytiems gyvenimiškiems atvejams“, – mano S. Arlauskas.
Gyvas pakeis šaldytomis
Vadovas neslepia, kad apie ekstremalią vaikams tekusią užduotį nebuvo iš anksto pranešta. Taip pat nebuvo pagalvota, jog tėvai privalo žinoti, kuo stovykloje užsiims jų atžalos.
Stovyklos organizatoriai teigia iš tėvų kol kas nesulaukę atsiliepimų. S. Arlauskas negali atsakyti, ar idėja nepilnamečiams atskleisti žiauriąją gyvenimo pusę mokant išgyventi pasiteisino. Mat stovyklos aptarimas vyks tik rugpjūčio pradžioje.
Tačiau jau dabar S. Arlauskas svarsto, kad kitąmet veikiausiai nebeveš į mišką vaikams vištų.
„Gal gyvas pakeisim kuo kitu. Iš prekybos centro šaldytų broilerių atvešime, kad vaikai streso nepatirtų“, – planuoja vadovas.
Esą taip būtų paprasčiau ir pačiam. S. Arlauskas teigia gerokai pavargęs, kol realizavo kai kuriems tėvams pasipiktinimą sukėlusią užduotį.
„Jūs pabandykite mieste nusipirkti gyvą vištą! Galvos skausmas buvo, kaip jas atvežti į mišką, kad nenugaištų dar iki užduoties“, – aiškina skautų vadovas.
Anot jo, vištos stovyklavietėje buvo laikomos dėžėje toliau nuo vaikų akių ir į stovyklautojų rankas atiduotos prieš pat nukirtimą. Taip vadovai aiškina elgęsi, kad vaikai neprisirištų prie vištaičių ir neskaudėtų širdelių jas valgant.
Turėjo atsiklausti tėvų
Psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės komentaras
Jei tėvams neramu dėl to, ką išgyveno vaikai, reikėtų su jais pasikalbėti, paklausti, kaip jie vertina tokią situaciją, ar jiems buvo šiurpu, baisu, kaip jie reagavo. Vieniems vaikams suvokimas, kad draugas nukirs vištai galvą, ir toks vaizdas gali sukelti labai stiprią emocinę reakciją. Tokioje situacijoje negalėjo būti jokios prievartos. Juk miške buvo galima maisto surasti kitais būdais, pavyzdžiui, prisirinkti uogų.
Vis dėlto 14–17 metų paaugliai nebėra mažiukai ir tokio amžiaus jau puikiai supranta, iš kur gaunama mėsa, ką reiškia garuojantys pietūs ant stalo ir kad višta neatsirado lėkštėje iš niekur, kad kažkas turėjo jai nukirsti galvą. Tiesa, šiais laikais maža dalis vaikų gyvena kaime ir gal ne visiems paprasta suprasti tokius gyvenimiškus dalykus, kad višta, kiaulė auginamos tam, jog vėliau būtų suvalgytos. Miesto vaikai neturi galimybės su tuo akivaizdžiai susidurti, bet ir jie mirtį mato filmuose, internete.
Neverta šios situacijos dramatizuoti, bet jei tėvams kyla nerimas dėl vaikų, reikėtų su jais pasikalbėti apie tai, kas įvyko stovykloje. Vadovams derėjo iš anksto informuoti tėvus apie paruoštas ir dviprasmiškus vertinimus galinčias sukelti užduotis, kad apsispręstų, ar leisti vaiką į tokią stovyklą. Vadovams diskusija su tėvais būtų vertinga apsisprendžiant, ar ateityje tokias užduotis pateikti vaikams.