Urną su M. Sluckio palaikais lydėjo dukra Snieguolė su šeima.
Kapinėse rašytojui pasakytos kelios atminimo kalbos. Rašytojas Vytautas Bubnys kalbėjo, kad visas M. Sluckio gyvenimas buvo kupinas įtampos, skausmo ir kančios. V. Bubnys pastebėjo, kad M. Sluckis išsikapstė iš negandų ir iškilo.
„Dėde Mykolai“, - prie kapo duobės į M. Sluckį kreipėsi Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas. Jis rašytoją pažinojo nuo vaikystės, jų tėvai buvo artimi bičiuliai. Pasak A. A. Jonyno, laidodami M. Sluckį, atsisveikiname su „didele literatūros epocha“. Šios kartos atstovams teko daug išbandymų, juos skaudžiai laužė gyvenimas.
A. A. Jonyno teigimu, M. Sluckis parašė kūrinių, kurie išliks klasikos fonde. Pasak Rašytojų sąjungos pirmininko, nors kai kurie kūriniai dabar pamiršti, jie dar tikrai atgims. Velionį jis vadino „didelės širdies žmogumi“.
DELFI primena, kad žymus lietuvių prozininkas M. Sluckis gimė 1928 m. spalio 20 d. Panevėžyje. Kilus vokiečių-sovietų karui, evakuotas iš Palangos pionierių stovyklos gyveno Rusijoje, augo vaikų namuose. 1951 m. baigė rusų filologiją. 1950-1951 m. redagavo žurnalą „Žvaigždutė“, 1949 m. – įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1952-1954 m. dirbo Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu, o 1954-1959 m. – valdybos sekretoriumi. Nuo 1959 m. atsidėjo vien rašytojo darbui.
Pirmoji M .Sluckio knyga „Aš vėl matau vėliavą“ pasirodė 1948 metais. Pirmasis romanas „Geri namai“ – 1955 metais.
M.Sluckis yra parašęs per dvidešimt knygų vaikams ir nemažiau suaugusiems, jos išverstos daugiau kaip į 15 užsienio kalbų.
Labiausiai žinomi šio autoriaus stambiosios prozos kūriniai yra romanai „Laiptai į dangų“, „Adomo obuolys“, „Kelionė į kalnus ir atgal“, „Medžliepis“.
M. Sluckis – Žemaitės premijos laureatas (1972 m. už apsakymų ir apysakų rinkinį „Merginų sekmadienis“), P. Cvirkos premijos laureatas (1986 m. už romaną „Medžliepis“). 2004 m. jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.