Laidoje – sveikatos apsaugos viceministrė Lina Jaruševičienė, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA prezidentas Šarūnas Narbutas ir „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.
– Pone Narbutai, atlikote pacientų tyrimą. Visiškai švieži duomenys yra labai iškalbingi du iš trijų besigydančių žmonių papildomai susimoka už paslaugas. Pakomentuokite, kodėl taip yra.
Š. Narbutas: Apklausėme 1207 onkologinius pacientus ir pamatėme labai aiškias tendencijas, kiek laiko jie laukė eilėse brangiems tyrimams – magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos, taip pat ir kraujo, vėžio žymenų tyrimų. Palyginome ir atskiras gydymo įstaigas. Pamatėme tikrai negerą tendenciją, kad kas penktas be išimties moka už įvairius tyrimus, o du trečdaliai – už vėžio žymenų tyrimą Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Daugiau pacientų sumoka, nei nesumoka.
Žvelgiame iš pacientų pusės – šie tyrimai yra ne dėl komforto, ne kažkas papildomo, kur dar gali svarstyti, reikia ar nereikia. Tai yra gydymo standartas – gauni vaistus, reikia žiūrėti, vaistas veikia, ar ne, liga progresuoja, ar ne. Tie tyrimai ligonių kasos teigimu, yra įskaičiuoti į kainą. Pacientas ateina, ir mato, kad vienu atveju jo prašo susimokėti, kitoje įstaigoje – neprašo. Mes tos informacijos nežinome, bendro masto, kiek kokių priemokų kokioje įstaigoje imama, nežinome. Belieka atlikinėti tokias apklausas, kad galėtume nustatyti, kokio masto tai problema, nes valstybė tokių duomenų neturi.
– Kaip patys pacientai aiškina, kodėl jie moka? Nes taip pasakė gydytojas?
Š. Narbutas: Įsivaizduokime situaciją: pacientas iš rajono atvyksta į didelę gydymo įstaigą tęstiniam vizitui, jam reikia recepto vaistams. Jo prašo pasidaryti tyrimą, kad būtų galima matyti, ar kažko nereikia koreguoti. Pacientas nueina ir mato, kad tyrimo arba reikia laukti mėnesį ar kelis, arba gali atlikti jį tą dieną, kai faktiškai atvyko, bet turi susimokėti. Tai – vienas klausimas. Paskui nueina į laboratoriją, nes reikia patikrinti, koks yra atsakas į vaistą, ar mutacija veikia. Reikia pasidaryti mutacijos tyrimą, sako, kad jis kainuos. Jei nepasidarysi tyrimo, negausi vaisto. Toks užburtas ratas, kur pacientai nesupranta, kada reikia mokėti, o kada ne, nes tai apibrėžiančių taisyklių irgi nėra labai aiškių.
Šįryt diskutavome, kieno tai atsakomybė. Kiekvienas sako, kad tai – ne jo atsakomybė. Sako, kad įstaigose per maži įkainiai, tada reikia daugiau lėšų visai sveikatos sistemai, bet galiausiai už visas šias nesumokamas lėšas sumoka pacientai. Jei kažkas brangina prekes laisvoje rinkoje, tai ne akcininkai mažiau pelno gauna, o vartotojai sumoka daugiau. Sveikatos sistemoje už tai, ko kažkas nesumoka, ir turime šias priemokas.
– Bet yra ir kita medalio pusė: kartais žmonės nenori laukti, ir dėl to yra pasiryžę susimokėti, kad greičiau pakliūtų.
Š. Narbutas: Šioje vietoje man kyla klausimas, ar tai tikrai žmogaus problema. Mano nuomone, tai yra vadybos problema – kad pacientas, kuris pagrįstai žino, kad ateina gauti konsultacijos ir vaisto – čia vadybiškai nepagalvota, kad jis tuo pačiu turės atlikti tyrimą. O tyrimą atliekant atskirai jis turės grįžti į savo rajoną, vėl vykti iš naujo į gydymo įstaigą, gaus rezultatus, paskui dar kartą važiuos konsultacijai. Tai yra neefektyvus laiko planavimas gydymo įstaigų ir pacientų atžvilgiu.
Iškėlėme idėją, kad ir tyrimai, ir konsultacija turi įvykti tą pačią dieną. Tegul įstaigos vadovai bando tai įgyvendinti. Išgirdau vienintelį gydymo įstaigos – Alytaus poliklinikos – vadovą, kuris sakė, kad jie pabandys tai padaryti. Sausį kalbėsimės, kaip galima tai įgyvendinti.
– Teisiškai tokios priemokos yra legalios, nes įstatymas tai leidžia. „Jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, tai šių paslaugų, medžiagų, procedūrų faktinių kainų ir nemokamų paslaugų medžiagų, procedūrų, paslaugų skirtumą jie apmoka patys sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.“ Teisiškai viskas gerai, bet kaip tai atrodo korupcijos kontekste?
S. Muravjovas: Manau, kad kalbame apie ledkalnio viršūnę. Galime kalbėti vien apie teisėtas priemokas, bet realybė yra tokia, kad, mano akimis, būtina kalbėti apie prastą valdymą ir pernelyg didelę biurokratiją gydymo įstaigose. Tai prisideda prie paprasčiausio nepasitikėjimo gydymo įstaigų personalu, ten dirbančiais gydytojais, slaugytojais. Tai matome iš įvairiausių tyrimų. Aišku, kad tai taip pat neleidžia pacientams pasijausti saugiai.
Mano akimis, tai yra milžiniška problema, kurią būtina spręsti. Bėda ta, kad šiuo metu net neturime rodiklių, nuo kurių galėtume atsispirti tam, kad galėtume pasakyti, kuri gydymo įstaiga su šiais iššūkiais tvarkosi geriau, kuri – prasčiau. Ką jau kalbėti apie tai, kad negalime palyginti, kaip tvarkosi šiemet, palyginus su pernai ar užpernai. Vis dar laukiu rodiklių, pagal kuriuos galėtume tai padaryti. Sveikatos apsaugos ministerija, mano žiniomis, žadėjo paskelbti juos dar šį pavasarį, tačiau jų vis dar nėra. Tai būtų labai didelis žingsnis į priekį.
Antra, jau daug metų kalbame apie tai, kad tam, jog galėtume atsispirti ir judėti į priekį, būtina turėti duomenis apie tai, kaip pacientai vertina jiems suteiktų paslaugų kokybę. Tai irgi suteiktų peno pokalbiams ir vertinimams. Tačiau šiuo metu vykdomos apklausos yra nereprezentatyvios, mano akimis, vykdomos dėl varnelių, ir niekas neturi duomenų, kaip sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžioms įstaigoms sekasi mus aptarnauti. Ar tie duomenys reitinguojami, ar mes galime žinoti, kuri įstaigos vadovai dirba geriau, kurios prasčiau. Kai neturi tokių duomenų, kalbėti apie atsakomybę ar kokį nors pokytį tampa labai sudėtinga. Džiaugiuosi, kad POLA padarė šį tyrimą, bet man ir apmaudu. Nes, mano nuomone, šį tyrimą turėtų daryti valstybė.
– Bet POLOS tyrimas šiek tiek tą situaciją nušviečia. Pavyzdžiui, kad Klaipėdos universitetinėje ligoninėje 65 proc. vėžio žymenų tyrimų yra mokami. Bet kalbant apie patį principą „papildomai susimoku, kad greičiau gaučiau“ – ar tai nėra tas pats, kas kyšis medikui?
S. Muravjovas: Manau, kad turime pagaliau susitarti, kas yra kokybė, kai kalbame apie mediciną. Šįryt spaudos konferencijoje girdėjau labai įdomaus tyrimo rezultatus – berods VLK vadovas kalbėjo, kad gavo naujų duomenų, bylojančių, kad didžioji dauguma Lietuvos pacientų yra pasiruošę sumokėti papildomai, kad galėtų gauti paslaugą greičiau. Šiuos rezultatus vertinu taip, kad žmonės yra pasiruošę mokėti brangiau už kokybiškesnę paslaugą.
– Bet jie pasiruošę už gydymą, turbūt reikėtų pasakyti, kad nemokamų „pietų“ šioje situacijoje nėra. Nėra nemokamo gydymo.
S. Muravjovas: Taip, ir tai labai keistai nuskamba antikorupciniame kontekste. Nes tai iš principo atkartoja mūsų turimus duomenis apie tai, kodėl žmonės duoda kyšį. Jie duoda kyšį dėl dviejų paprastų priežasčių – pirma, jie nori pagreitinti paslaugą. Antra, jie nori gauti, arba manyti, kad gaus kokybiškesnę paslaugą.
Gerai yra tai, kad tokių žmonių vis mažėja, pacientų, duodančių kyšius, skaičiai krenta. Tačiau krenta pernelyg lėtai. Esu nuoširdžiai sunerimęs dėl to, ar sveikatos apsaugos ministerijai kitąmet pavyks įgyvendinti sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos iškeltą tikslą pustrečio karto sumažinti kyšininkavimą sveikatos apsaugos srityje.
– Ponia viceministre, išklausėte visą problematiką. Kodėl visgi galioja priemokos gydymo įstaigose ir ką jūs siūlote?
L. Jaruševičienė: Visų pirma apklausa, kurią minėjote, yra atlikta sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu, tai yra lapkričio mėnesio reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa. Kalbant apie priemokas, jos šiuo metu yra teisėtos, ir tai tikriausiai galima traktuoti ne kaip kyšį medikui, o kaip kyšį sistemai. Dėl ko žmonės sumoka – jie nori greičiau, geriau ir kokybiškiau.
– Arba gydytojas pataria susimokėti.
L. Jaruševičienė: Gerai, bet pacientų apklausos rodo, kad jie nori greičiau ir kokybiškiau gauti paslaugą. Jei žiūrime į kokybę, toje pačioje apklausoje klausiama, kokie aspektai pacientams yra svarbiausi vertinant kokybę – pirmas aspektas, kurį pacientai vertina, yra tai, kad konsultaciją jie gali gauti nedelsiant. Tai yra laikas, dar kartą greitis. Stipriai akcentuojame greitį.
Ir ką mes turime – „puikius“ rezultatus. Per metus vienam gyventojui turime devynias su puse gydytojo konsultacijas. Švedijoje – 2,8. Estijoje – 5,9. Panašu, kad tą ratą sukame tuščiai. Klausimas, kodėl taip stipriai ir tiek daug norime tų konsultacijų. Galimai dėl to, kad einame ir ieškome pagalbos, nes negauname to, ko mums iš tiesų reikia.
Ir tada klausiame tų pačių gyventojų: resursai yra riboti, jei norime konsultacijų greitai, klausimas, ar nenukenčia kokybė ir koncentracijos trukmė? Tada žmonės sako, kad už tai, jog konsultaciją gautų greičiau, paslaugos laukimo laikas būtų trumpesnis, balsuoja 40 proc. gyventojų. O kiti 54 proc. sako, kad sutinka, jog konsultacijos lauktų ilgiau, bet konsultacija truktų ilgiau, būtų kokybiškesnė.
– Bet kodėl „greičiau“? Turbūt ne dėl to, kad man reikia važiuoti atostogauti, ir turiu greičiau užsirašyti pas gydytoją, o dėl to, kad ką tik sužinojau, kad galbūt man kažkoks augliukas, ar pan., ir noriu tiesiog greičiau sužinoti, nes kitaip sau ligą galiu įsikalbėti, turėti labai daug psichologinių problemų. Turbūt konsultacijos žmonės nori greitai dėl to, kad išsigąsta neaiškios diagnozės.
L. Jaruševičienė: Bet žiūrėkite, nemokama sveikatos sistema yra viešas gėris, kaip ir viešasis transportas. Ten yra tam tikri grafikai, tam tikros stotelės. Man galbūt nelabai patogu eiti į tą stotelę, bet aš turiu prisitaikyti. Daug patogiau važiuoti su savo mašina, bet tai daug brangiau kainuoja. Turime susitarti, kokios sistemos norime. Ar visiems vienodai prieinamos sistemos su visiems vienodai ilgomis eilėmis, už ką pasisako pusė Lietuvos gyventojų, ar tokios sistemos, kur galiu susimokėti papildomai ir gauti paslaugą greičiau.
– Tad ką jūs siūlote? Kažkada buvo sudaryta darbo grupė, nes ši problema tęsiasi jau metų metus. Ši darbo grupė siūlė uždrausti bet kokias priemokas pirminiame lygyje, o antriniame ir tretiniame jas labai aiškiai apibrėžti. Suprantu, kad kažkas susirenka, pasikalba, ir tiek žinių.
L. Jaruševičienė: Turėjome labai įdomų renginį sveikatos apsaugos ministerijoje. Yra daug gilesnė diskusija – kalba eina apie tai, kad turime iš naujo persvarstyti, kokią sveikatos sistemą turime ir kokią norime turėti. Nes panašu, kad solidarumu grįsta sveikatos apsaugos sistema bent pusei Lietuvos gyventojų nebetinka. Reikėtų pasirinkti, ar norime amerikietiško modelio, ar skandinaviško. Priešingu atveju galime nuskęsti Atlanto vandenyne.
– Bet gal reikėtų iš pradžių pripažinti, kad mes neturime nemokamo gydymo.
L. Jaruševičienė: Mes turime nemokamą gydymą, bet su eilėmis, kurios yra netoleruojamos. Turime resursus, išdėliojame juos labai skaidriai, visi laukiame eilėje labai ilgai. O atėjus eilei, kaip Jungtinėje Karalystėje, gauni paslaugą. Bet jei norime aplenkti eilę kaip atrakcionų parkuose Amerikoje, nusiperkame express pasą – sumokame papildomai, ir galime patekti į tą viešo gėrio rezervuarą ir tų paslaugų naudoti daugiau. Va čia tikriausiai nėra etiška. Taigi, priemokos yra teisėtos, bet nėra teisingos.
Š. Narbutas: Manyčiau, kad yra dramblys studijoje apie tai, kad galvojame, jog mąstome kaip vokiečiai ir tik bandome teisingai eiles sustatyti. Mes turime didžiausią korupciją iš visų sektorių sveikatos sektoriuje. Ir klausimas, kur eiles sudėliojame, ar vieni laukiame atvažiuojančio autobuso, o kiti važinėja nuosavomis mašinomis, – matome, kad taip nėra.
Nes korupcija prašokant eilę atrodo taip: nemokamą paslaugą galiu gauti už mėnesio, teisėtai mokamą – jau kitą dieną. Bet kartais, jei gaunu ją tą pačią ar kitą dieną, ar gaunu ją mokamai iš savo kišenės dėl to, kad tai yra teisėta, ar dėl to, kad kažkas registratūroje šį dalyką patvarko. Ir tokių variantų turime labai daug.
Nė viena gydymo įstaiga iki šiol nedrįsta parodyti, kiek paslaugų per dieną jie realiai gali suteikti. Nes jei parodytų, žinotume, kokie yra pajėgumai – tos įstaigos, visos Lietuvos, ir kiek gydytojai dirba ar nedirba. Ką mes matome, kad tie laikai mokamoms paslaugoms yra tada, kai visiems patogiausia ateiti: prieš darbą, pietų metu, kažkada vakare. O laukiantis eilėje pacientas, atėjęs penkiolika minučių iki vizito, laukia valandą, dvi, o paskui gydytojas išeina pietauti, paskui vėl laukia.
Dėl ko galime susitarti – apsibrėžkime, jog jei viešoje įstaigoje, kur pinigai yra iš PSD fondo, kažkas nori „apšokti“ eilę ir ateiti greičiau, kad jis „neapšoktų“ kito paciento.
Tegul jis ateina kitomis valandomis, tegul ateina į kitą kabinetą. Bet dabar situacija, mano manymu, yra tokia, kad pacientai, ateinantys mokamos paslaugos, išstumia tuos, kurie laukia nemokamos. Ir tai yra negera praktika, nes tai – nesolidarumas. Ir tai mes toleruojame.
– Ponia viceministre, nejau čia neįmanoma to įstatymo nuostatos keisti, numatyti kažkokias taisykles?
L. Jaruševičienė: Galima, bet man atrodo, kad taip ir neapsisprendžiame, kokios sistemos norime. Norime tarpinio neskaidraus sprendimo. Visų pirma, turime paslaugų ir konsultacijų tiek, kiek turime resursų. Visi puikiausiai žinome, kad įstaigos turi daug virškvotinių paslaugų, tai reiškia, suteikia daugiau paslaugų, nei realiai galėtų pagal mūsų turimus resursus. Tad šiuo požiūriu nėra piktnaudžiaujama su mokamomis paslaugomis, tai yra vieša paslaptis.
Š. Narbutas: Nes kai teikiamos virškvotinės paslaugos, pacientai moka visą kainą. Jūs kalbate, ką matote dokumentuose, o mes kalbame apie realybę.
– Bet ar bent jau padarėte tyrimą, kiek pacientai susimoka konkrečioje gydymo įstaigoje? Kiek yra nubaustų ar įspėtų gydymo įstaigų vadovų? Nes žinau, kad pacientų kreipimųsi yra tikrai nemažai.
Š. Narbutas: Ligonių kasos sako, kad 33 atvejai per metus – tiek kreipiasi, kai mūsų apklausoje iš 1200 pacientų 20 proc. sako, kad kažkurią paslaugą turėjo gauti ne visai taip. Vien tai sudaro 240 atvejų.
L. Jaruševičienė: Mes iš tikrųjų būtume labai „už“, kad priemokos nebūtų galimos viešosiose įstaigose, kurios turi sutartis su ligonių kasomis. Ir tai reikštų, kad nebūtų jokios apšokimo galimybės – tiesiog gauni paslaugą, kaip Jungtinėje Karalystėje, tada, kai tau atėjo laikas. Ir nesvarbu, ar tai būtų vadovas, gaisrininkas, ar sargas. Tai iš tiesų būtų skaidrumas, ar mes esame pasirengę tokiam skaidrumui?
Šiuo metu panašu, kad pusė visuomenės palaiko būtent tą sprendimą. Kiti sako, kad moka daugiau, turi daugiau resursų, ir nori turėti ypatingas sąlygas. Turime susitarti dėl sistemos modelio, ir kai jį turėsime, galėsime kalbėti apie pasitenkinimą. Nes šiuo metu bandome patenkinti labai skirtingas pozicijas, lūkesčiai yra beprotiškai skirtingi: pusė žmonių nori vieno, pusė – kito.
– Pone Muravjovai, koks tas modelis galėtų būti, jūsų nuomone?
S. Muravjovas: Noriu šiek tiek sustoti ir grįžti kelis žingsnius atgal. Skaidru yra kai yra aišku. Šiuo metu bent jau man nėra aišku. Turime sritį, gydymo įstaigas, kuriose dirba vieni protingiausių žmonių šalyje, turime itin brangią medicininę įrangą, kalbame apie žmonių gyvybes, ir man aišku, kad visiems šioje srityje yra priimtinas pokalbis, kuris yra pamatuotas.
Todėl man yra itin keista, kad kai kalbame apie priemokas, pasitenkinimą, gydymo įstaigų darbo kokybę – tų duomenų, apie kuriuos kalbame, neturime. Ir siūlyčiau pirma gauti tuos duomenis, tai leistų turėti pamatuotą diskusiją apie tai, kas vyksta. Šiuo metu siūlyčiau vertinti teisėtas ir neteisėtas priemones per korupcijos rizikų kalbą. Tai reiškia, kad būtų gerai suprasti, ar medicinos personalas piktnaudžiauja šia praktika, ar ne. Galėtume atsispirti nuo to.
Šiuo metu, kai vertiname sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių gydymo įstaigų antikorupcines programas, priemones, tai darėme kartu su POLA, supratome, kad didžioji dauguma tų priemonių ir programų yra taip vadinamas baltasis triukšmas, atkartoja šakinę programą, neturi aiškių įsipareigojimų, labai sunku pamatuoti, ar gydymo įstaigos tai daro sėkmingai.
Todėl nuoširdžiai suprantu jūsų iššūkį, kiek visko reikėtų padaryti. Bet raginčiau padaryti du dalykus: atverti rodiklius, paskelbti juos – apie juos kalbame jau daugiau nei metus, yra konkretus įsipareigojimas tai padaryti – man neaišku, kodėl jų nėra. Antra, bent jau jums pavaldžiose gydymo įstaigose pradėti matuoti pacientų pasitenkinimą. Manau, kad ir tai leistų kalbėti apie tai, kuri įstaiga dirba geriau, kuri – prasčiau.
– Man tik įdomu, ar tikrai galima sulaukti tokio atsakymo dėl piktnaudžiavimo. Niekas nepasakys, kad piktnaudžiauja...
Š. Narbutas: Kai kalbama apie tai, kad pusė Lietuvos nori vieno, pusė – kito, noriu pasakyti, kad yra visiška informacijos asimetrija tarp pacientų ir sveikatos sistemos darbuotojų. Jei esame sveiki žmonės, ir patenkame į sveikatos sistemą vieną dieną per metus, suprasti, kokio lygio yra siuntimai, kokios priemokos ir pan. – neįmanoma to žinoti. Net specialistai neišsiaiškina iki galo, ką ir kaip geriausiai daryti. Bet mes sakome, kad dabar sistemą turime tokią suveltą, kad niekas negali išnarplioti to modelio.
– Kokio modelio pacientai norėtų?
Š. Narbutas: Aiškumo. Jeigu valstybė nuspręs, kad viešose gydymo įstaigose be jokių priemokų – mes to nesiūlome. Tegul būna su priemokomis, bet atskira eilė. Aš manau, kad ministerija ir kiti sako, jog tai – galbūt ne visai geras kelias dėl to, kad tai yra daug sunkiau sukontroliuoti. Matau, kad ligonių kasos iki šiol nesugebėjo sukontroliuoti, ar mokamos paslaugos teikiamos tinkamai, ar ne, geru laiku, ar ne. Nes nėra taisyklių. Lietuvos sveikatos sistemoje labai ilgai demonizavome privatų ir viešą sektorių, bet matau, kad viešam sektoriui lėšų neužtenka, tad dalį srauto nukrauna privatus sektorius. Turime sugalvoti, kaip juos sutaikyti, kad turėtume bendrą sistemą, kuri gali patenkinti mūsų poreikius. O šiuo metu net poreikių nesusiskaičiuojame – kiek paslaugų per dieną galime suteikti, kiek yra eilių.
Kai klausiame pacientų, kas jiems labiausiai rūpi, jie pirmiausia įvardija ilgas eiles, antra – neaiškumą dėl priemokų. Trečioje eilėje, kai to nežinome, yra korupcija.
– Viceministre, kokie jūsų siūlymai?
L. Jaruševičienė: Manau, pasakius A reikėtų pasakyti ir B. Gerbiamas Sergejus kelia klausimą, ar nėra piktnaudžiaujama tam tikra praktika, mokamomis paslaugomis. Aš norėčiau paklausti, ar jums neatrodo, kad primokėjimų ir mokamų paslaugų praktika pati nėra skaidri iš esmės? Čia turbūt esminis klausimas. Kai į jį atsakysime, galėsime tartis dėl sistemos modelio. O kai aiškiai matome, kad solidarumo principas, kuriuo grindžiame sveikatos sektorių, mokamomis paslaugomis ir priemokomis yra aiškiai pažeidžiamas, dėti rodiklius, monitoruoti yra labai išsisukantis sprendimas. Tai nėra esminis sprendimas. Jei norime skaidrumo ir aiškumo iš esmės, turime apsispręsti, koks sveikatos modelis mūsų šaliai yra priimtinas. Kai turėsime susitarimą, tada ir galėsime žiūrėti, kaip mums sekasi jį įgyvendinti.
– Turbūt pradžioje reikėtų pasižiūrėti į konkrečias įstaigas ir situaciją ten, bent jau paprašyti prisiimti atsakomybę tose įstaigose, kur pacientai daugiau sumoka už gydymo paslaugas... Tai yra teisėta, bet kiek tai spekuliatyvu?
L. Jaruševičienė: Mes ir kalbame apie pačios praktikos skaidrumą. Galbūt mums reikėtų pagalvoti, kiek apskritai ji yra teisinga. Ji teisėta, bet ar teisinga – didelis klausimas.
Š. Narbutas: Drįsčiau suabejoti, kad tai yra teisėta. Normoje kalbama apie brangiau kainuojančias paslaugas. Jei kalbame apie žymens tyrimą ar biologinį tyrimą, jo negaudamas negali pasirinkti kažko kito. Rentgenas ir kompiuterinė tomografija yra nelygu. Kraujo tyrimas ir vėžio žymuo yra nelygu. Tad čia yra ta dalis, kur nepasirenki – tau tiesiog sako, jog šito neapmoka. O kodėl – tai jau kita diskusija.
Mes negalime susitarti, kai žiūrime į drumstą vandenį – savo paveikslo nepamatysime. O drumstas vanduo yra dėl neaiškių interpretacijų, spekuliatyvios praktikos. Todėl visų pirma siūlau tartis dėl aiškumo, paprastų taisyklių, kurias vienodai suprantame. Nes kaip taisykles interpretuoja ligonių kasa – viena, gydymo įstaigos – antra, gydytojai – trečia, o pacientai susiduria su situacija, kurioje nėra susitarimo. Galiausiai už viską sumoka pacientai.