– Mūsų naujasis elitas susiformavo nepriklausomybės atkūrimo laikais. Ne vienas Nepriklausomybės akto signataras skirtingais žodžiais ir skirtingu laiku yra kalbėjęs, kad tam tikru momentu buvo po truputį stumiamas į šoną žmonių, kurie žinojo, ką ir kodėl daro: jie mezgė naudingus ryšius, planavo galingą ir aprūpintą savo, o ne Lietuvos ateitį...
– Visų pirma man labai keistai skamba pats žodis „elitas“. Nesu didelis pasaulio žinovas, bet paprastai nei TV žvaigždutės, nei verslo ir valdžios atstovai savęs elitu nelaiko, ir niekas jų taip nevadina. Kalbama tik apie kultūros elitą, apie ilgalaikį pripažinimą.
Savo laiku esu parašęs knygą apie elito formavimąsi 1918-aisiais.
Reikalas toks, kad Lietuva niekada neatsikovojo savo nepriklausomybės, tik sumaniai pasinaudodavo susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Kitas dalykas – Lietuva niekada neturėjo gerų politikų. Galbūt Motiejus Valančius turėjo politiko mąstymą – matė perspektyvą, mokėjo atsitraukti.
1918 metų Nepriklausomybės akto signatarai atėjo iš labai konkrečios terpės – Mokslo draugijos, kurioje net ir technokratai suprato humanitarinės kultūros svarbą. Gerai tai, kad nė vienas iš jų nebuvo susijęs su carine administracija, tačiau kartu jie neturėjo jokios valstybės valdymo patirties. O sukurti valstybę ir ją valdyti – visiškai skirtingi dalykai. Panašiai buvo ir 1990-aisiais – didžiąją dalį naujųjų politikų sudarė humanitarai. Tarp jų buvo nemažai konformistų, tokių žmonių, kurie sako „gyventi reikia“.
Taip jie mąstė sovietiniais laikais, vėliau pamatė perspektyvesnę nišą ir persimetė ten. Be to, techninė inteligentija galėjo save realizuoti ir sovietiniais laikais, o humanitarų saviraiška buvo apribota. Todėl tuomet jie tiesiog puolė į veiklą. Vis dėlto ilgainiui jie sugrįžo atgal, į savo terpę. Nesakyčiau, kad mane ar kitus kultūros ir mokslo žmones iš politikos būtų kas nors išstūmęs. Tiesiog jie neturėjo organizacinių ryšių ir siekio išlikti valdžioje ar ieškoti landų ką nors privatizuoti. Joje liko neva politikai, o iš tikrųjų – prisitaikėliai, svetimos valdžios samdomi darbuotojai. Visiems akivaizdu, kad samdomas darbuotojas negali būti idėjų pateikėjas, o be jų politikoje nėra ką veikti. Ir visuomenėje vyraujantis prisitaikėliškumas per vieną dieną nedingsta – pažiūrėkite į mūsų jaunuosius politikus, kurie Sąjūdžio laikais dar su trumpomis kelnytėmis bėgiojo. Jų žvilgsniai taip pat nukreipti ne į Lietuvos ateitį.
– Iš tiesų susidaro įspūdis, kad toliausia, kur jų žvilgsnis siekia, – tai vaikų ir anūkų materialinis gyvenimo pagrindas. Tarsi partijos rungtyniauja ne idėjomis, o liaudies mulkinimu. Ar jums neatrodo, kad jos labiau panašios į savišalpos kasas savo ir draugų bei giminių gerovei padidinti?
– Tai iš tikrųjų neaiškių pažiūrų bičiulių klubai. Vakaruose aiški dešinioji ir kairioji politikos pakraipa, ir joks vienai ar kitai šaliai priklausantis politikas nesakys, kad nori „suartėti“ su kita partija. Kiekvienas turi savo pasaulėžiūrą.
– Kol liaudis giedojo giesmeles ir mojavo vėliavomis, Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė pirmąjį įstatymą – dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Kas tai buvo – teisingumo atkūrimas ar pragmatiškas žingsnis, galvojant apie ateitį? Kaip dabar matome, tai pavirto užtvertomis paežerėmis ir amžinu nesantaikos akmeniu...
– Tai buvo absoliučiai pragmatiškas žingsnis. Esu šiek tiek susidūręs su Vokietijos patirtimi. Mano nuomone, jie labai protingai išsprendė nekilnojamojo turto grąžinimo klausimą. Jei kooperatyve dirbai savo žemę, gali ją atsiimti arba likti kooperatyve. Jei išvažiavai į Vakarų Vokietiją, jokių pretenzijų negali turėti, nes nieko čia nekūrei. Tas pats ir su namais – jei gyvenai savo name, tegul ir nacionalizuotame, jį atgausi, bet jei gavai butą iš valstybės – kito nebegausi.
– Tai panašu į sveiką protą ir teisybės bei visuomenės balanso paieškas...
– Taip, ir vokiečiai tai normaliai priėmė. Lietuvoje buvo kitaip – visų uždirbtas turtas buvo pavadintas valstybiniu, o vėliau – privatizuotas. Ir visi žinome, kaip tai vyko. Be to, nepriklausomybės kūrimo laikotarpiu iš pogrindžio išlindo visas organizuotas nusikaltėlių pasaulis ir metėsi į ekonomiką. Žinoma, galiausiai daugelis tų grupuočių ilgainiui išsišaudė arba žlugo, nes mokėjo tik atimti, o ne kurti.
Visi neteisingi, nesubalansuoti dariniai ilgainiui sužlunga, todėl dabar su nerimu ir kalbame apie mūsų šalies ateitį. Iš tikrųjų politinė ir finansinė galia Lietuvoje vis labiau kaupiasi nedidelio būrio žmonių rankose. Faktas, kad šis auglys – piktybinis, ir jam reikia chirurgo rankos...
Mane stebina štai kas: retkarčiais tenka susitikti su Estijos ir Latvijos nepriklausomybės kūrimo laikų politikais, ir nei Estijoje, nei Latvijoje, pasirodo, niekas nesiilgi tvirtos rankos. Kodėl Lietuvoje taip yra? Juk stipri ranka – nebūtinai teisinga. Istorija tai parodė. Žodžiu, nieko naujo, deja, nesugalvosi – viskas priklauso nuo žmonių mąstysenos. Sakykim, kodėl žmonės renka politiką, kuris yra sėdėjęs kalėjime ne už disidentinę veiklą, o už pinigų pasisavinimą?..
– Tačiau ką žmonės gali rinkti? Juk renkiesi iš to, kas yra?..
– Nekalbu apie partijas, kurių tikslas – paimti tai, kas „blogai padėta“. Ir tarp konservatorių, ir tarp socialdemokratų, ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijoje yra padorių žmonių. Tačiau mūsų partijos nemoka apsivalyti, jos laikosi principo ginti savus, kad ir ką jie darytų. Kažkokie pirmykščiai gentiniai santykiai... Nežinau, kokie motyvai veikia, tačiau padorūs politikai per rinkimus partijų sąrašuose smunka žemyn, o iškyla žmonės su šleifais. Reitingavimas vyksta labai silpnai, o rinkimų sąrašai sudaromi, matyt, finansinio kandidatų pajėgumo principais.
Yra dar vienas dalykas. Kartą kalbėjau su giminingos Švedijos partijos nariu, ir jis paklausė, kiek narių yra mūsų partijoje. Atsakiau, kad apie 15 tūkst. Jis nusistebėjo: „Ir jūs norite laimėti rinkimus? Mūsų partijoje – 600 tūkst. narių.“ Ką tai reiškia? Viena vertus, vyksta normalus darbas vietose, tam yra pakankamai žmonių. Be to, gausios partijos reiškia ir tai, kad žmonės gali kontroliuoti jas ne tik per rinkimus, bet ir tiesiogiai dalyvaudami jų veikloje. Pas mus visos partijos yra autoritarinės – velionis Algirdas Brazauskas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas ir t. t.
– Grįžkime prie partijų... Žmonės turbūt renka vietose išaugusius politikus, kuriuos pažįsta asmeniškai, o ne tuos, kuriuos rodo per televiziją kalbančius, šokančius ir dainuojančius.
– Politikai išauga nuo pat žemiausios grandies – studentų organizacijų, savivaldos. Nebūna taip, kad kas nors už pinigus pasireklamavo spaudoje, pasirodė per televiziją ir tapo Seimo nariu ar net prezidentu.
– Kaip nutraukti minėtas tradicijas?
– Mentalitetas keičiasi ne taip greitai, tačiau prisimenant Georgą Hėgelį galima pasakyti, kad liaudis verta tokios vyriausybės, kokios nusipelnė. Jeigu rimtai, žmonės turi didžiulę galią, tik nenori ja pasinaudoti. Didžiulės reikšmės turi ir žiniasklaida – ji formuoja vertybes, nuomones ir t. t.
– Kokią matote Lietuvos perspektyvą? Juk nepanašu, kad mūsų elitas nuo kalbų nuraustų ir atsiprašytų už blogą elgesį?
– Galimi du scenarijai. Yra daugybė tautų, kurios pasitraukė iš Europos žemėlapio net nelabai senais laikais: sorbai, kašubai... Dar XIX a. pastebėta, kad tautų galia keičiasi. Tačiau yra galimybė, kad mūsų tauta dar kartą atsibus.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dažnai vartojamas žodis „elitas“, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „geriausias, rinktinis“. Taigi šie apibūdinimai gana smarkiai kontrastuoja su tuo, ką mes turime Lietuvoje. Tačiau sociologai šį žodį vartoja be pagiežos ar moralinio vertinimo.
Remiantis sociologų apibrėžimu, elitas – nedidelė dominuojanti visuomenės grupė, kuriai būdingi tam tikri išskirtiniai bruožai bei savybės ir kuri šių savybių pagrindu suvokia save kaip dominuojančią visuomenės grupę. Buitinėje kalboje ir publicistikoje elitas dažnai tapatinamas su turtingiausia visuomenės dalimi.
Iš Kauno ir kaimo
Projekto „Kas yra kas Lietuvoje“ redakcija, remdamasi sukauptais duomenimis apie iškiliausius ir įtakingiausius šalies žmones, atliko tyrimą, kad nustatytų, iš kurio šalies miesto ar rajono kilo daugiausia žymių veikėjų.
Apibendrinus 10 450 asmenų biografijų, įtrauktų į didžiuosius žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“, paaiškėjo, kad pirmoji žymių žmonių karta yra kilusi iš kaimo, o iš miestų elito lopšiu laikytinas Kaunas. Šiame mieste gimė beveik 15 proc. labiausiai nusipelniusių šalies žmonių.
Antrąją vietą užima Vilnius – jį kaip gimimo vietą nurodė 10,75 proc. į biografijų žinynus įtrauktų šalies žmonių. Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje gimė žymiai mažiau iškilių šalies asmenybių – atitinkamai 4,85, 3,83 ir 3,21 procento.
Užsienyje nurodo gimę maždaug 5 proc. į minėtuosius žinynus įtrauktų žinomų asmenų.
Naujausiais „Kas yra kas Lietuvoje“ duomenimis, pagal atskiras veiklos sritis – valdžios, mokslo ir švietimo, kultūros, medicinos, sporto, verslo – Kaunas pirmauja visur, išskyrus valdžios ir kultūros sektorius. Laikinojoje sostinėje gimė daugiausia nusipelniusių mokslininkų (16,20 proc.), garsių medikų (20,44 proc.), žymių sportininkų (14,43 proc.) ir įtakingų šalies verslininkų (15,41 proc.).
Šiuos duomenis vis dėlto reikėtų vertinti gyventojų skaičiaus kontekste. Juk suprantama, kad kuo daugiau miestas turi gyventojų, tuo daugiau – ir į visuomenės elitą patekusių žmonių. Tačiau Kaunas ir šiuo požiūriu pirmauja neabejotinai: šiame mieste gyvena apie 10 proc. Lietuvos gyventojų, o elito atstovų, kilusių iš Kauno, – kur kas daugiau.
Vilnius atsilieka dar labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Sostinėje gyvena apie 14 proc. šalies gyventojų, tačiau čia gimė tik 10 proc. elito atstovų.
Šalies sostinėje gimė daugiausia žinomų valdžios atstovų (14,43 proc.) ir kultūros veikėjų (18,17 proc.).
Taigi šie du miestai yra tyrimo lyderiai. Kiti miestai nuo jų gerokai atsilieka. Juose gimė nuo 2,5 iki 8,5 proc. savo srityse nusipelniusių šalies žmonių.
Trečiąją vietą tvirtai užima Šiauliai. Ketvirtoji tenka Klaipėdai, visose srityse, išskyrus mokslą ir švietimą, lenkiančiai Panevėžį.
Iš tyrimo, skelbiamo „Kas yra kas Lietuvoje“ naujienų biuletenyje, matyti, kad dauguma žymių žmonių yra kilę iš kaimo – kaime nurodo gimę apie 60 proc. įtakingų šalies asmenų. Tačiau iš provincijos kilusių žinomų visuomenės narių tolygiai mažėja ir daugėja kilusiųjų iš didžiųjų šalies miestų.
Labiausiai išaugo Vilniaus įtaka, sparčiai daugėja asmenų, kildinančių save iš Klaipėdos. Kauno pozicija šiek tiek susilpnėjo, tačiau išlieka aukščiausia. Rokiškis ir Anykščiai taip pat užima gana aukštą poziciją, lenkdami kai kuriuos apskričių centrus – šie rajonai išugdė išties nemažą būrį garsių asmenybių.
Valdžia ir verslas
Į biografijų žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“ patenka veikliausi, įtakingiausi, savo srityse labiausiai nusipelnę žmonės. Juos rekomenduoja atitinkamų sričių organizacijos, asocijuotos struktūros, ekspertai. Žinoma, šie duomenys nėra tiksli statistika, nes suvokimas, kas yra žymus žmogus, kas ir kodėl priklauso visuomenės elitui, gali smarkiai skirtis. Be to, žymus žmogus, kurį žino net kiemo katės, nebūtinai turi būti įtakingas, nors gali toks tapti, panaudodamas savo populiarumą visuomenės gerovei.
Vis dėlto net ir subjektyvūs požiūriai, iš kurių išvestas vidurkis, atspindi visuomenės nuomonę ir yra ganėtinai įdomūs.
Minėtame žinyne daugiausia yra verslo žmonių biografijų – 23,63 proc. Tačiau mokslas ir švietimas nedaug atsilieka – 18,24 proc. Įdomu, kad maždaug tiek pat yra ir kultūros atstovų – 17,92 proc.
Valstybės valdžios (13,71 proc.) ir savivaldos (6,29 proc.), kuri pas mus tik vadinama savivalda, atstovai yra atskirti, tačiau juos sudėję kartu gautume 20 proc. – skaičių, vos nusileidžiantį įtakingų verslininkų skaičiui.
Sporto atstovų „Kas yra kas Lietuvoje“ suskaičiuojama 7,14 proc., medicinos – 4,76 proc., žiniasklaidos – 3,43 proc., teisės – 2,14 proc., visuomeninių organizacijų – 1,87 proc., religinių bendruomenių – 0,87 proc.