Užpraėjusį pavasarį Seimo Sveikatos reikalų komitetas pasiūlė laikrodžių rodyklių daugiau nebesukinėti ir gyventi žiemos, o ne vasaros laiku. Trumpai tariant, 2011 m. spalį perėjus prie žiemos laiko, daugiau jo „nebejudinti“.
Taip pat buvo siūloma atlikti išsamius tyrimus dėl laiko kaitaliojimo poveikio sveikatai, energetikos, transporto, aplinkos, turizmo, žemės ūkio sektoriams ir sužinoti gyventojų nuomonę šiuo klausimu, t. y. pasitelkti reprezentatyvią sociologinę apklausą. Tam pritarė ir Seimo Ekonomikos komitetas. Be to, buvo nutarta pateikti Europos Komisijai nuomonę dėl vasaros laiko netaikymo šalies teritorijoje.
Tačiau su kreipimusi į Europos Komisiją uždelsta, vasaros laiko įvedimas visoms Europos Sąjungos šalims pratęstas iki 2016 metų. Iki to laiko bus ieškoma sprendimų visos Europos Sąjungos mastu. Beje, ir sociologinis tyrimas nebuvo atliktas – Vyriausybė nerado agentūros, kuri galėtų įvykdyti tokį užsakymą. Jam skirti 12 tūkst. litų atiteks Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai fondui.
Vasaros ar žiemos laikas?
Tuo pat metu Seimo narys Algimantas Dumbrava pasiūlė priimti nutarimą, kuriuo Vyriausybei būtų pateiktas siūlymas atsisakyti sezoninio laiko, paliekant tik vasaros laiką.
Iš tikrųjų didžioji dalis Lietuvos (išskyrus vakarinę dalį) patenka į II laiko juostą (Rytų Europos laikas), kita – į I laiko juostą (Vidurio Europos laikas). Tad geografiškai didžiajai daliai mūsų šalies „derėtų“ žiemos laikas. Vadinasi, ginčytini klausimai yra net du: ar verta sukioti laikrodžių rodykles ir, jei neverta, tuomet kurį laiką pasirinkti – ankstesnį ar vėlesnį? Žmones labiau veikia laiko kaitaliojimas ar „ne tas laikas“?
Pirmą kartą Lietuvoje vasaros laikas buvo taikytas 1981–1989 m. Iki 1991-ųjų Lietuva, iš esmės priklausanti II laiko juostai, ir gyveno jos ritmu. Tačiau po 1998 m. reformos šalis buvo priskirta I laiko juostai ir pusantrų metų gyveno pagal vadinamąjį tuometės Europos reikalų ministrės Laimos Andrikienės laiką.
2000-ųjų vasarį tuometis Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad laikas Lietuvoje turi būti nustatomas taip, kaip nori jos gyventojai. Tad tų metų pavasarį Lietuva pirmą kartą nuo nepriklausomybės atgavimo neįvedė vasaros laiko. Tokį sprendimą Vyriausybė priėmė atsižvelgusi į 2000 m. „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatus. Tačiau netrukus, atsižvelgus į Europos Sąjungos poziciją, vėl buvo grįžta prie sezoninio laiko.
„Amžinas“ klausimas
Nuolatinės diskusijos dėl laiko kaitaliojimo vyksta ir Europos Sąjungoje. Sakykim, Kembridžo universiteto mokslininkai nustatė, kad papildoma šviesos valanda vakare sumažintų elektros energijos suvartojimą. Jeigu spalio pabaigoje laikrodžių rodyklių nesuktume valanda atgal, į aplinką būtų išskirta bent puse milijono tonos mažiau anglies dioksido.
Bendrovės „National Grid“ atstovo Alano Smarto teigimu, palyginus šiokiadienius prieš pasukant laikrodžių rodykles valanda atgal ir po to, matyti, kad šviesesniais vakarais žmonės suvartoja mažiau elektros energijos. Daktarės Elizabet Garnsi teigimu, turizmo sektorius papildomą šviesos valandą galėtų išnaudoti užsieniečių ekskursijoms. Be to, anot jos, dar 1960 m. atlikti bandymai parodė, kad šviesesni vakarai sumažina mirčių avarijose skaičių.
Anksčiau temstant, žmonės esą tampa labiau prislėgti, jaudinasi dėl nelaimingų atsitikimų rizikos ir daugiau laiko praleidžia namuose.
Kitaip sakant, valanda daugiau šviesos ryte analogiškai sumažino jos vakare, ir žmonės naudoja daugiau elektros energijos namuose.
Be to, didžiojoje dalyje Europos žiemos sezoną saulės labai trūksta, ir laikrodžių rodyklių sukiojimas primena per trumpos antklodės tampymą: jei užklojama galva, išlenda kojos, ir atvirkščiai. O papildomos šviesos valandos poveikis juntamas tik labai trumpą laiką, vėliau keliantis ir prasidedant darbo dienai vis tiek būna tamsu. Tad dėl suprantamų priežasčių vienintelis regionas, kuris niekuomet neužsiėmė laikrodžių rodyklių sukiojimu, – Centrinė Afrika... Net Šiaurės Afrikos šalys savo laiku kaitaliojo laiką.
Vasaros laikas naudojamas visose Europos valstybėse (išskyrus Islandiją, Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą), daugelyje Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos valstijų, beveik visoje Kanadoje, Australijoje ir kitose šalyse.
Ne visi junta poveikį
Dėl vasaros ir žiemos laiko buvo atlikti keli socialoginiai tyrimai, ir dažniausiai balsai pasiskirsto maždaug per pusę – apie pusė apklaustųjų junta poveikį sveikatai, pusė – ne arba beveik ne. Medikų pateiktais duomenimis, perėjimas prie žiemos laiko labiau veikia miegalius. Kai kuriems žmonėms keltis į darbą, mokyklą ar paskaitas tampa kur kas sunkiau. Įvedus žiemos laiką vyresnių ar jautresnių žmonių biologinis laikrodis gali sutrikti. Tikėtina, kad kai kurie iš jų gali patirti stresą, nemigą, taip pat gali padidėti jų jautrumas į aplinkos įvykius.
Klausimas buvo keliamas ir pačioje Europos Sąjungoje, tačiau prieš kelerius metus nė viena šalis iniciatyvos atsisakyti vasaros laiko neparodė. Tiesa, objektyvių mokslinių tyrimų, kaip laiko kaitaliojimas veikia žmonių psichinę ir fizinę sveikatą, iki šiol nėra atlikta.
Laiko istorija
Nors kalbant apie žiemos ir vasaros laiko kaitaliojimą kažkodėl paprastai minimi ekonominiai argumentai, esą taip tausojama elektros energija, ši idėja kilo ne tik tokiais sumetimais. Žymus Jungtinių Amerikos Valstijų politikas, rašytojas, išradėjas ir mokslininkas Bendžaminas Franklinas, taip pat dalyvavęs diskusijoje dėl vasaros laiko, pavartojo seną anglišką patarlę kaip motyvą vasarą keltis anksčiau: anksti gulkis, anksti kelkis ir būsi sveikas, turtingas ir išmintingas. Kad ir kiek mokslininkas kalė tai visiems į galvas, niekas negelbėjo – žmonės, net maži vaikai, nemėgsta anksti keltis ir anksti gultis. Be to, dar labiau nemėgsta, kai juos kas nors moko gyventi.
Jei jau kalbame apie laiko kaitaliojimo poveikį sveikatai, dera pasakyti, kad panašius dalykus dėsto ir senovės mokymai apie sveikatą, ir šiuolaikiniai medikai. Sakykim, ajurveda pataria keltis prieš aušrą ir gultis su besileidžiančia saule, mat tuomet ne tik maksimaliai išnaudojamas šviesusis paros laikas, bet ir gaunama daugiausia energijos. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad viena yra gyventi su saule Indijoje, visai kas kita – Lietuvoje...
Iš tikrųjų žmogaus bioritmai turi mažai ką bendra su laiko juostomis ir jo kaitaliojimu. Kėlimosi laikas nebūtinai turi sutapti su natūraliais bioritmais, žmonės tiesiog įpranta keltis tam tikru metu, tad natūralu, kad kėlimosi laiko pokyčiai sukelia stresą, ypač jei reikia keltis valanda anksčiau. Savo bioritmų gali paisyti tik žmogus, dirbantis savo ritmu, ar žemdirbys, kurio darbo ritmą diktuoja gamtos ritmas.
Vasaros laikas, paprastai valanda besiskiriantis nuo juostinio laiko, angliškai vadinamas daylight saving time – „dienos šviesos taupymo laikas“. Kitaip sakant, šiaip juostiniu laiku laikomas žiemos laikas, o paankstintas valanda – vasaros laiku.
Daliai Lietuvos, kaip jau minėjome, juostinis, tikrasis, laikas nuo vasaros laiko skiriasi net 2 valandomis.
Pirmą kartą įvesti vasaros laiką 1895 m. pasiūlė anglų kilmės mokslininkas entomologas (entomologija – zoologijos mokslo sritis, nagrinėjanti vabzdžius) Džordžas Hadsonas. Tačiau tokio pasiūlymo pradininko laurai priskiriami Viljamui Viletui, 1907-aisiais parašiusiam straipsnį „Dienos šviesos švaistymas“ ir iš naujo pasiūliusiam vasaros laiko idėją. Ilgą laiką tokie siūlymai nesusilaukė vyriausybių dėmesio.
Pirmą kartą vasaros laikas įvestas Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijoje (nuo 1916 m. balandžio 30 d. iki spalio 1 d.), šiek tiek vėliau taikytas ir Jungtinėje Karalystėje. 1918-aisiais vasaros laikas buvo įvestas Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau galiojo tik metus. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1942 m., taupant išteklius, Jungtinėse Valstijose vasaros laikas vėl buvo įvestas ir naudojamas iki šiol.
Šiame žurnalo „Savaitė“ numeryje taip pat skaitykite:
· Vytautas Landsbergis sugrįžta.
· 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio – būdas išreikšti savo įsitikinimus.
· Fizinių asmenų bankrotas: ką būtina žinoti?
· Kas buvo Kristaus priešai?
· Pavasaris – vargas alergiškiems žmonėms.
· Šventiniai mėsos kepsniai.