Visa tai galima sužinoti ir pamatyti Žemaitijos nacionaliniame parke. Ne visi žino, kad Plungės rajone, šalia Platelių esančiame Plokščių kaime veikia vienintelis Europoje Šaltojo karo muziejus. Jis atskleidžia beprasmiškas supervalstybių JAV ir Sovietų Sąjungos ginklavimosi varžybas 1945–1991 m., kurios vos nesibaigė tragedija.
Važiuojant nuo Plungės, į prieš porą metų už europinius pinigus renovuotą Šaltojo karo muziejų veda nuorodos. Keletą kilometrų pasikratę duobėtu miško keliu, išvystame virš žemės pūpsančius keturis kupolus. Tai – buvusi karinė bazė.
Lydimi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Šaltojo karo ekspozicijos administratorės Ilonos Urnikienės, laiptais leidžiamės po žeme. Sugaudžia geležinių durų sklendė, sumauroja durys ir mes – muziejaus viduje. Patalpa nešildoma, tačiau čia laikosi 6-12 laipsnių šilumos.
Po žeme pasijunti tarsi povandeniniame laive. Muziejuje turi būti atsargūs aukštaūgiai – čia lengva prasiskelti galvą. Pasak I. Urnikienės, Sovietų Sąjungoje tokių objektų buvo apie 150. Kai 1987 m. Baltuosiuose rūmuose tarp prezidentų Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo buvo pasirašyta nusiginklavimo sutartis, tokie objektai palikti likimo valiai. Jų niekas nebesaugojo. Vietiniai pradėjo landžioti ir vogti metalą, variklius, kabelius. Štai kaimyninėje Latvijoje tokių bazių buvo net trys, bet jos neišliko.
„Ir čia vietinių nebuvo įmanoma sustabdyti, jie dieną naktį lindo, pjaustė, nešė, kas įmanoma. Kai šį objektą į savo rankas perėmė Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, sugalvota jį padaryti lankoma vieta. Su vietiniais metalistais pavyko susitarti, kad trijose šachtose būtų galima daryti ką nori, o vieną reikia palikti. Tokiu būdu viena šachta išliko ir šiandien ją galima apžiūrėti“, – pasakojo I. Urnikienė.
Kariai rankomis kasė dieną naktį
Vienintelė Lietuvoje požeminė raketinė bazė pradėta statyti 1960 m. rugsėjį. Tai buvo pirmoji Sovietų Sąjungoje pastatyta raketinė bazė. Ją statė 10 tūkst. kareivių, dauguma jų buvo estai. 27 metrų gylio šachtos buvo kasamos kaip paprasti šuliniai – rankomis, dirbta dieną ir naktį. Technika buvo panaudota tik įrenginiams suvežti. 1962 m. gruodžio 31-ąją statybos darbai buvo baigti. Likus dviem valandoms iki Naujųjų, bazėje pradėtas karinis budėjimas.
Į šachtas nuleistos keturios R-12 termabranduolinės balistinės raketos. Su galvute raketų aukštis siekė 23 metrus. Vienos jų galingumas – 1-2,3 megatonos.
Pratybų metu keturi kupolai hidrauliniu būdu būdavo nukeliami. Kasmet pratybų metu būdavo paleidžiama po mokomąją raketą. Į 6 aukštų šachtą buvo galima pasikelti liftu. Iki šiol bazėje išlikęs kompasas, rodęs pasaulio kryptis – jis buvo skirtas raketoms nutaikyti.
Po 16 metų darbo, 1978 m. bazė buvo nuginkluota ir uždaryta. Galutinai bazė apleista 1979 m., raketos išvežtos ir sunaikintos, o visa kita įranga liko.
„Ačiū Dievui, per šį laiką nė viena raketa nebuvo paleista. Jeigu būtų iš čia paleidę nors vieną raketą, aišku, būtume sulaukę ir atgalinio smūgio. Nemanau, kad tokiu atveju šiandien čia vaikščiotume. Raketos paklaida buvo 1-2 kilometrai, tačiau tai praktiškai nieko nereiškė: tokia numesta raketa galėjo viską sunaikinti 100 km spinduliu aplinkui ir dar užteršti radiacija“, – sakė gidė. Iš požeminės bazės paleista raketa 2000 km nuotolį būtų įveikusi per 10-12 minučių.
Laukė nurodymų iš Maskvos
Siekiant išsaugoti paslaptį, objekte lietuvių dirbo nedaug. Karininkai su šeimomis gyveno Plungėje, kareiviai – šalia pastatytame kariniame miestelyje.
Bazėje buvo vado patalpa, kareivių poilsio kambariai, radijo ryšio mazgas, kuriuo palaikytas ryšys su Maskva. Per galingą imtuvą klausytasi ypatingai slaptų dažnių – laukta kovinio valdymo signalų – tai pranešimas, kurį gavus reikėjo atlikti užduotis. Ypatinga užduotis teko ryšininkams – jie ausinių negalėdavo nusiimti net eidami į tualetą.
Jei žemėje būtų cheminis ar biologinis užterštumas, kariai kurį laiką būtų išgyvenę po žeme. Patalpose turėta deguonies, maisto ir vandens atsargų. Įprastomis sąlygomis šachtose buvo galima išgyventi 15 dienų.
JAV bazę susekė palydovu
Kai kurių šaltinių duomenimis, amerikiečiai apie bazę žinojo vos sovietams pradėjus ją kasti. Muziejuje publikuojamas slaptas 1967 m. amerikiečių dokumentas – taikinių sąrašas. Jame netoliese esančio Žemaičių Kalvarijos miestelio vardu nurodyta ir Plokštinės bazė. Pasirodo, jau tuo metu amerikiečiai iš kosminio palydovo fotografuodavo teritorijas ir paskui ištirdavo kiekvieną įtartiną objektą. Minėtas dokumentas iki šių dienų nėra iki galo išslaptintas.
Bazėje laikytasi ypatingo saugumo. Visa teritorija 2,5 km spinduliu buvo aptverta šešiomis apsauginėmis linijomis: spygliuota viela, aukštos įtampos elektra, signalizacija. Pasakojama, kad viena apsauginė juosta buvo 6 metrų pločio, ją kaip tinklą patiesdavo ant žemės. Naktį kareiviai įjungdavo 1700 voltų elektros srovę, dieną – 220 voltų. Tuo metu į miškus negalėjo įžengti nei uogautojas, nei grybautojas, o ant tinklo patekę miško žvėrys iškart sudegdavo. Jei suveikdavo signalizacija, bazėje būdavo sukeliamas aliarmas ir kareiviai su automatais bėgdavo žiūrėti, kas nutiko.
Raketos kaina galėjo siekti nuo 150 tūkst. dolerių iki pusantro milijono. Reikėjo ne tik raketų, bet ir kompleksų – jį pastatyti kainuodavo tiek, kiek atsieitų nedidelis mikrorajonas. „Paskaičiavus, kiek visoje Sovietų Sąjungoje buvo karinių bazių, galėtume paskaičiuoti, kiek buvo galima pastatyti miestų, mokyklų. Jei tuo metu daugiau lėšų būtų skyrę ekonomikai, gal mūsų dabartinis gyvenimas būtų truputį kitoks“, – svarsto I. Urnikienė. Šaltojo karo metais Sovietų Sąjungoje masiškai įrenginėtos slėptuvės, jos būdavo aprūpinamos dujokaukėmis ir kitais prietaisais, tačiau branduolinio sprogimo atveju tai nebūtų pagelbėję.
Netoliese, Šateikių kaime, veikė antžeminė raketinė bazė. Tokios bazės dar buvo Tauragės, Kauno ir Ukmergės rajonuose.
Galinga Sovietų Sąjunga ir kapitalistai amerikiečiai
Muziejuje eksponuojama daug archyvinės filmuotos medžiagos, kurią sovietmečiu galėjo matyti tik aukščiausia Sovietų Sąjungos politinė vadovybė. Itin moderniai įrengtose ekspozicijose supažindinama su Šaltojo karo istorija, svarbiausiais karo įvykiais, naudota ginkluote. Daug dėmesio skiriama 1962 m. Kubos krizei, kai pasaulis buvo per kelias valandas nuo tikro karo.
Atskiras kambarys skirtas propagandos istorijai. Sovietų Sąjunga save pristatė kaip stiprią, galingą visuomenę bei armiją, girtasi, kad viskas gerai – yra ir darbo, ir maisto, bet aplinkui tik priešai, svajojantys užpulti ir sužlugdyti. Amerikiečiai vaizduoti kaip turčiai kapitalistai, karo ištroškę žmonės. „Būkite budrūs“, „Stipriai saugok valstybinę ir karinę paslaptį“, „Šnekėsi – priešui padėsi!“, – propagandiniuose plakatuose skelbė sovietai.
Plakatuose buvo mokoma, kad branduolinio sprogimo atveju su savimi reikia turėti druskos, cukraus, džiūvėsių, vandens, karinį bilietą, pasą ir darbo knygelę. Muziejuje įrengtuose TV ekranuose galima žiūrėti laidą „Vremia“ – tai 21 val. iš Maskvos transliuota laida, kurios 80 proc. informacijos sudarė politinė propaganda.
Ekskursijos metu kelis kartus krūptelėjome – ginkluoti, dujokaukes užsimaukšlinę kariai manekenai atrodo kaip tikri. Muziejuje netrūksta interaktyvumo – paspaudus mygtuką, įvyksta branduolinis sprogimas – ekrane matyti, kas nutinka žmonėms, gamtai, miestams. Fone aidi kareivių pokalbiai ir jų koduotės, šnypščia radijo mazgas.
Rusai nesidomi
Daugiausia lankytojų muziejus pritraukia šiltuoju metų laiku. Žmonių atvyksta iš viso pasaulio: JAV, Naujosios Zelandijos, Australijos, Taivano. Beje, Šaltojo karo muziejus mažai domina rusus.
„Sulaukiame įvairiausių reakcijų, dauguma būna nustebę, kad čia toks unikalus objektas“, – pasakoja gidė. Muziejuje sulaukiama daug moksleivių – šiuolaikiniai vaikai net įsivaizduoti negali, kas buvo Sovietų Sąjunga. Praėjusiais metais muziejus sulaukė 33 tūkstančių lankytojų. Tai – lankomiausias objektas Žemaitijoje. Muziejaus rekonstrukcija kainavo 5,4 mln. litų, ši suma gauta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Beje, į muziejų ateinantys vietiniai gyventojai prisigalvoja istorijų, kad Platelių ežero dugne yra pastatytas miestas, į jį iš bazės veda tunelis. Esant reikalui, minėtame mieste kareiviai esą būtų galėję pasislėpti.