Mauzoliejinė koplyčia, sakoma, kadaise kerėjo savo grožiu. Kaip rašoma, kadaise balkonėlyje, virš pagrindinio įėjimo, buvo altorius su Aušros Vartų Marijos atvaizdu, už jo – vargonai. Deja, jie buvo sunaikinti dar Pirmojo pasaulinio karo metais, vietoje Marijos atvaizdo šiuo metu – tuštuma, o ten, kur buvo altorius – kulkų paliktos skylės.
Vieta, kurioje buvo išklausomos šimtų tikinčiųjų maldos, dabar domisi tik girtuokliai, kurie jos viduje rengia vakarones su laužais, keturračių mėgėjai – vietos reljefas atstoja ekstremaliausias trasas, arba smalsuoliai, trokštantys nepamirštamų įspūdžių.
Atvykėlius pasitinka pasitinka tik mūrinės sienos, apdegę raudonų plytų ir medžio plokščių, kurios esą turėjo apsaugoti nuo lankytojų, likučiai ir gerokai nusitrynęs lenkiškas užrašas, garbinantis Dievą.
Nykstančioje koplyčioje mėgstantis apsilankyti jaunimas teigia, kad apleistame pastate vaidenasi. Ne vienas jų sakėsi matęs neaiškias šviesas, šešėlius. Daliai apsilankiusiųjų gesdavo automobiliai.
Ėmė gesti automobilis
„Žmonės kalba, kad ten senais laikais trys kunigai pasikorė. Girdėjau, kad ten vaidenasi ir panašiai. Aš esu realistas, tokiais dalykais netikiu, todėl norėdamas papramogauti, o gal ir pamatyti kažką antgamtiško, nutariau, kad reikia ten apsilankyti.
Nuvažiavau dieną, apžiūrėjau. Koplyčia stovi gana vaizdingoje vietoje, turi savo istoriją, bet nei vaidenosi ten man kas, nei ką. Vis dėlto nusprendžiau ten atvažiuoti naktį, lygiai vidurnaktį, kai aplinka pasidaro kraupi ir pan. Na, ką, kraupu taip, kaip kitur, nieko nepamačiau, todėl nusprendžiau važiuoti atgal.
Užsivedu mašiną, automobilio vandens temperatūros daviklis iš karto pakyla iki 90 laipsnių (nors ten pabuvau maždaug gerą pusvalandį). Važiuoju, reikia įvažiuoti į įkalnę, mašina niekaip neįvažiuoja į tą kalniuką. Tik iš trečio karto sugebėjau užvažiuoti. Kažkas mašinos bagažinėje ėmė bildėti, apėmė jausmas, kad ten kažkas yra. Nuvažiavau maždaug 3 kilometrus, pasižiūriu – nieko. Važiuoju toliau, vėl tas pats. Vėl pasižiūriu – nieko. Parvažiavau į civilizaciją, ėmė automobilio centrinis užraktas durniuoti. Draugai sako, kad kas ten buvo, automobilį per tris dienas sudaužo, kad kažką ten taip pat matė“, – savo įspūdžiais viename forume dalijosi toje vietoje apsilankęs panevėžietis.
Tik per plauką pavyko išvengti nelaimės
„Yra ir man pora įdomų dalykų ten nutikę. Gal tai sutapimai, bet tikrai keistoki. Prisiklausę istorijų apie tą bažnyčia nutarėme su draugais ten nuvažiuoti. Važiavome naktį, bet nepamenu kelintą tiksliai valandą. Pirmą kartą jau įsukus į tą kelią, kuris veda į tą vietą, mus ėmė pulti šuo, išniręs iš tamsos. Jis vis lojo ir vijosi automobilį. Buvo tamsu, todėl viskas atrodė gana kraupiai, nes šuo buvo labai didelis – gal Kaukazo aviganis, ar senbernaras. Nusprendėme grįžti atgal į miestą.
Po savaitės vėl susiruošėme ta pačia kryptimi. Tą kartą jokio šuns nebesutikome. Nuvykome sėkmingai, įėjome į koplyčios vidų su prožektoriais rankose. Ilgai neužsibuvome, nes vis tiek šiek tiek nejauku ten naktį. Nieko labai įspūdingo nepamatėme, tačiau automobilis taip pat pradėjo keistai elgtis.
Užsivedė gal tik iš trečio karto, nors problemų dėl to niekuomet nebuvo. Po to ten, kur kelias susikirto su greitkeliu, staiga dingo stabdžiai. Viskas gerai baigėsi tik todėl, kad puikiai veikė rankinis stabdis. Gera, kad pavyko sustabdyti mašiną dar neįšokus į greitkelį, nes tiesiai prieš mus pagrindiniu keliu pralėkė sunkvežimis. Dar koks metras - ir būtų kabinęs mūsų priekį, du ar trys – ir šoną. Daugiau ten nebevažiavome“, – pasakojo kita internautė.
Rado žmonių kaulų
Atvykti prie koplyčios – pakankamai sudėtinga. Nors yra keliukas, kuris veda iki pat jos, jis tankiai apžėlęs žolėmis, neretai vaizdas primena džiungles, nes augmenija – aukštesnė už automobilį.
Vis dėlto pati koplyčia stovi gana atviroje vietoje, ant kalno. Teigiama, kad jis buvo supiltas norint apsaugoti šį pastatą nuo potvynių.
Valstybės saugomas objektas ir dieną atrodo gana šiurpiai – apgriuvęs, aprašinėtas įvairiausiais užrašais ir apaugęs žolėmis.
Už koplyčios matyti kripta, kurioje buvo saugomi dvarininkų palaikai. Pažvelgus į vidų tampa akivaizdu, kad kažkas bandė juos atkasinėti. Tiesa, dabar palaikų ten nebėra – giminaičiai juos perkėlė į Naujamiestį.
Keturračių mėgėjų ši kripta ir kalnelis greta jos neretai naudojamas kaip tramplinas. Šioje vietoje matyti daug automobilių „išartų“ vietų. Sakoma, kad keturračiams išvažinėjus kapus, čia buvo pastebėta ir besimėtančių kaulų.
Koplyčia buvo dvaro dalis – melsdavosi iki 300 žmonių
Nevėžninkai buvo laikomi viena seniausių rajono vietovių. Šio miestelio istorija yra siejama su abiejose Nevėžio pusėse buvusiais dvarais. Vieną iš dvarų valdžiusios Eidrigevičių šeimos rūpesčiu, manoma, iki 1889 m., vėlyvojo klasicizmo periodu, buvo pastatyta didelė akmeninė koplyčia. Greta stovėjo ir iki šių dienų nebeišlikę Nevėžninkų dvaro pastatai. Teigiama, kad koplyčioje tilpdavo iki 300 žmonių.
Sakoma, hitlerinės okupacijos metais Nevėžninkų dvare gyveno vokiečių kolonistas, iš Tauragės kilęs Tetmejeris. Vokiečiai sudegino vertingą dvaro biblioteką. Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė, Antrojo pasaulinio karo metais traukdamasi į Vakarus, perdavė koplyčioje buvusius paveikslus ir liturginius reikmenis Panevėžio Marijonų bažnyčiai. Sovietmečiu dvaras buvo nusiaubtas, beveik sunaikintos kapinaitės. Koplyčioje, praplatinus duris, buvo įrengtas sandėlis, vėliau ji buvo naudojama kaip elektrinė, dar vėliau – kaip trąšų sandėlis, todėl būdavo minimaliai prižiūrima ir tvarkoma.
Tiesa, Panevėžio miesto plėtimas ir 1974 m. įrengti jo vandens valymo įrengimai Nevėžninkų koplyčiai buvo pragaištingi. Imta nesirūpinti ne tik koplyčia, aplinkui nematyti ir jokių namų. Šią vietovę jos gyventojai tiesiog paliko.