Atėjusi praktikuotis į nakvynės namus, Aurelija išmoko sunkiausią pamoką – gyventi už kitą žmogų neįmanoma: „Atrodė, kad ateisiu ir išgelbėsiu pasaulį, bet po kurio laiko supratau, kad tokių stebuklų nebūna“.
Anot socialinį darbą studijavusios moters, didžioji dalis žmonių, kurie neturi namų, yra nematomi. Jie gali rasti, kur švariai apsirengti, nusiprausti ir atrodyti kaip įprasti praeiviai: „Pradėjusi dirbti „Carite“, pamačiau, kad daugelio benamių net negalėčiau atskirti gatvėje. Draugams sakydavau: žiūrėkit, eina du kostiumuoti vyrukai, jie – nakvynės namų gyventojai. Norėčiau, kad stereotipas, jog benamis yra kažkoks baisus padaras, iššokantis iš krūmų, pagaliau būtų pamirštas“.
Aurelija yra sutikusi daug žmonių, kurie savo laiku buvo garsūs šokėjai, menininkai, baigę ne vieną aukštąją mokyklą. Pamačiusi tokius atvejus, ji suprato, kad blogos aplinkybės gali susiklostyti kiekvienam ir palikti gatvėje be nieko.
Kai visuomenė nurašo, jie pirmi pavadina save „bomžais“
Įvairių istorijų mačiusi moteris teigia, kad benamių nereikia išskirti kaip antrarūšių visuomenės narių, nes jie tokie pat žmonės, kurie tam tikruose gyvenimo etapuose susidūrė su sunkumais.
„Kai pasakai, kad žmogus neturi namų, atsiranda tokie neigiami pavadinimai kaip „bomžas“. Tai vis dar labai gajus požiūris. Tačiau, kai visuomenė juos nurašo, tas žmogus būna pirmas, kuris save pavadina „bomžu“. Todėl labiausiai dirbti motyvuoja santykis, nes pamačiau, kad jiems svarbu turėti žmogų, kuris išklauso, neteisia, neturi išankstinių nuostatų“, – apie psichologinę darbo su benamiais pusę pasakoja Aurelija.
Todėl vienareikšmiškai teisti žmogaus nederėtų. Socialinė darbuotoja aiškina, kad situacija priklauso ir nuo vaikystėje įgytos patirties, situacijos šeimoje. Žmogus galėjo augti vaikų namuose arba praleisti daug laiko kalėjime, kur gyvenimo ritmas ir strategijos yra visiškai kitokios. Todėl nereikėtų visko vertinti kategoriškai, nes yra labai daug priežasčių ir kiekvienas gali atsidurti tokioje padėtyje.
Iš užribio grįš pardavinėdami žurnalus
Prieš metus Aurelija pradėjo įgyvendinti idėją, kuri galvoje gimė prieš penketą metų. O rugsėjo 17d. pasirodė žurnalas „Žmogus. Dėžė“. Leidinį sostinės gatvėse pardavinėja ne tik benamiai, bet ir darbo neturintys asmenys.
„Pats modelis nėra naujas, naudojomės Anglijos, Slovakijos ir Čekijos pavyzdžiais. Bene sėkmingiausiu būtų galima laikyti „The Big Issue“ („Svarbus reikalas“ – DELFI). Šis savaitraštis dirba pelningai, turi savo fondą ir iš jo finansuoja kitas socialines paslaugas“, – apie pirmąją atspirtį pasakojo dabar jau VšĮ „Žmogus. Dėžė“ direktorė Aurelija.
Idėjos iniciatorė džiaugiasi, kad per metus pavyko suburti 20 žmonių komandą, kuri savanoriškais pagrindais prisidėjo prie leidybos.
Kol kas žurnalą pardavinėja trys darbuotojai, kurie vilki ryškiai raudonomis liemenėmis. Juos sutikti galima Lukiškių, Katedros ir Rotušės aikštėse.
Per pusmetį pastatyti ant kojų – neįmanoma
Aurelija metus savanoriavo Barselonoje. Moteriai į akis krito organizacijų, dirbančių su benamiais, pobūdis. Pagalbos centras, kuriame dirbo moteris buvo įkurtas privačia iniciatyva, o socialiniai darbuotojai patys eina į gatves.
Dėl šių priežasčių ji tikisi privataus verslo pagalbos įsitraukiant į žurnalo leidybą, nes be išorinio finansavimo projektas ilgai neišsilaikys. Moteris yra pasirengusi susidurti su skeptišku požiūriu, tačiau teigia neatsisakysianti nuomonės, kad žmonių gerovė yra bendras reikalas ir kiekvienas sektorius turėtų prie to prisidėti.