Gelsvas namas niekuo neišsiskiria nuo kitų esančių šioje gatvėje. Dėmesį patraukti gali nebent iškelta Vyčio vėliava. Ant namo, virš įėjimo kabo lentelė su užrašu „Brazauskų namai – muziejus“.
Galima sužinoti A. M. Brazausko batų dydį
Mus pasitinka čia dirbanti gidė Eglė Staninaitė-Popova. Ji paragina vidun eiti drąsiau, nes iš pradžių, kaip įprasta einant į svečius, pabeldėme į duris. Vos įėjus į namo vidų po dešine puse ant kabyklos pastebime juodą tvarkingai pakabintą kostiumą. Po juo – balti marškiniai preciziškai atlenkta apyklale ir nepriekaištingai surištas vyšninės spalvos kaklaraištis. Šie rūbai, paaiškina gidė, – Algirdo Mykolo Brazausko.
E. Staninaitė-Popova nusijuokia, kad muziejaus lankytojams visuomet atrodo, kad A. M. Brazauskui toks kostiumas turėjo būti per mažas. „Bet jis jį dėvėjo“, – patikina pašnekovė.
Prie kostiumo padėti ir pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento batai. Anot gidės, kai į šiuos namus užsuka moksleiviai, jiems visada įdomiausia atrakcija – spėlioti, koks buvo A. M. Brazausko batų dydis. „Ir koks gi?“ – susidomiu ir aš. „46“, – mažai kam žinomą detalę išduoda pašnekovė.
Tiesa, šiuose namuose A. M. Brazauskas negyveno, nes jo tėvai čia atsikraustė tik 1960 m. – tuomet būsimajam šalies vadovui jau buvo 28 m.
„Yra įdomi pati namo statyba. Jie gavo sklypą ir nutarė statytis namą, bet, aišku, buvo pakankamai sudėtingas laikas, sovietiniai metai. Jie nusprendė pasinaudoti tuo metu gana nauja technologija. Kadangi abu vaikai – tiek Algirdas, tiek Gerardas – buvo inžinieriai, gimė idėja statyti namą iš šlako blokelių. Šlakas yra tokia trapi, pilka medžiaga, Kaišiadoryse, senuose namuose, jo turbūt dar galima rasti nemažai“, – pasakoja E. Staninaitė-Popova.
Nors A. M. Brazauskas šiame name ir negyveno, tačiau būtent jis, pasak gidės, ir yra šio namo projekto autorius. Muziejuje iki šiol išlikę politiko daryti namo brėžiniai.
Kieme buvo kone botanikos sodas
Gidė pasakoja, kad šlaką šeima rasdavo ir į savo kiemą veždavo nuo geležinkelio bėgių. Pašnekovė pajuokauja, kad dabar tai būtų ekologiškas namas, nes žaliava būdavo panaudojama antrą kartą, tačiau prieš daugiau nei 50 metų apie tai esą niekas tikrai negalvojo. „Tuo metu buvo tiesiog iš būtinybės. Naudojosi tomis medžiagomis, kurios buvo prieinamos šeimai“, – kalba ji.
„Kai traukiniai kūrenami anglimi, tai šlakas yra tokia šalutinė medžiaga, sudegusi anglis ir virsta šlaku. Jie vežė tą šlaką į šitą sklypą, maišė jį su betonu ir formavo blokelius“, – sako E. Staninaitė-Popova.
Anot gidės, blokeliai buvo formuojami rankomis ir tai darė ne samdyti statybininkai, o visi šeimos nariai – ir tėvai, ir vaikai.
Vis dėlto gauti šlako esą nebuvo taip paprasta: „Jie šlaką vežė paslapčiomis. Nors jo Kaišiadoryse stovėdavo krūvos, kadangi traukiniai važiuodavo ir važiuodavo, bet vis tiek taip lengvai nepaimsi.“
Gidė pasakoja, kad nors pats namas ir nėra labai didelis, jame yra keturi kambariai, tačiau A. M. Brazausko tėtis nepagailėjo savo laiko aplinkos tvarkymui – Brazauskų kieme buvo kone botanikos sodas su gėlėmis, medžiais ir daržais.
„Tai buvo didžiuliai didžiuliai sodai, didžiulė augalininkystės vieta. Tėtis buvo aistringas augalų ir bičių, ir sodų, ir daržų, ir gėlių mylėtojas. Yra pasakojama, kad čia, kur yra šita lentyna, stovėjo koklinis pečius, – į kambario kampą rodo pašnekovė. – Jis sėklas žiemą susidėdavo prie koklinio pečiaus, kad, neduok Dieve, tos sėklos nesušaltų.“
Pašnekovės teigimu, sužinoti daugiau buitinių Brazauskų gyvenimo detalių ir smulkmenų iki šiol padeda vietos gyventojai, nes kai kurie jų dar yra bendravę su A. M. Brazausko tėvais jiems būnant gyviems.
Darbinis romanas
Muziejaus darbuotoja pasakoja, kad būtent čia, Kaišiadoryse, susikirto A. Brazausko tėčio Kazimiero ir mamos Zofijos keliai.
„Mama Zofija Brazauskienė yra kaišiadorietė. Ji su tėvais gyveno Jatkonių kaime, vos tik už geležinkelio. Iš pradžių buvo Jatkonių kaimas ir tik po to pradėjo formuotis Kaišiadorys“, – aiškina E. Staninaitė-Popova.
Tuo tarpu Kazimieras Brazauskas, anot gidės, į Kaišiadoris atvyko ieškoti darbo. Jo tėvai, A. M. Brazausko seneliai, buvo neseniai grįžę iš Kaukazo, kur, kaip sako gidė, buvo išvykę laimės ieškoti.
„Grįžę įsikūrė Kėdainių rajone, Pašilių kaime. Kadangi ūkelis buvo nelabai didelis, Kazimierui Brazauskui, jų sūnui, reikėjo ieškotis darbo. Jis rado darbą pas Kaišiadorių notarą. Kėdainiai- Kaišiadorys ranka pasiekiama, kaip dabar važiuoja traukinys, taip ir tada važiavo“, – pasakoja gidė. Toje pačioje notaro kontoroje dirbo ir A. Brazausko mama Zofija.
Pasak gidės, yra netgi išlikusi nuotrauka, kurioje matyti, kaip A. M. Brazausko tėvai sėdi vienoje kontoroje prie skirtingų stalų. Taip pat išliko ir įvairių romantiškų raštelių, kuriuos Kazimieras ir Zofija siuntinėdavo vienas kitam net ir darbe, tačiau jie kol kas nėra eksponuojami.
Paklausta, kas tuose rašteliuose buvo rašoma, E. Staninaitė-Popova tikina, kad dažniausiai buvo tariamasi dėl pasimatymų, pavyzdžiui, eiti pasivaikščioti.
Nesibaidė ūkio darbų
Galiausiai Kazimieras ir Zofija susituokė ir susilaukė dviejų vaikų – Algirdo ir Gerardo. Kiek paaugęs A. M. Brazauskas, sako gidė, kone visas vasaras ir visą laisvą laiką leisdavo pas senelius kaime.
„Kaip seniau vaikai važiuodavo pas močiutę į kaimą, tai lygiai taip pat ir mūsų prezidentas. Jis tikrai nebijojo ir ūkio darbų. Kadangi seneliui teko dirbti kolūkio laukuose, tuo metu tai buvo privaloma, žinomas faktas, kad paūgėjęs, jau būdamas paauglys, prezidentas eidavo į kolūkio darbus už senelį“, – teigia E. Staninaitė-Popova.
Anot gidės, artimi santykiai tiek su tėvais, tiek su seneliais išliko ir Brazauskų vaikams jau suaugus bei sukūrus savo gyvenimą.
„Jie turėjo tikrai labai gražias tradicijas susirinkti – visi susirinkdavo lapkričio 1-ąją, per Mamos dieną, per Tėvo dieną. Visa šeima suvažiuodavo su vaikais, su anūkais.“
„Algirdo Brazausko ir Kazimiero Brazausko santykiai buvo labai šilti. Kazimieras Brazauskas labai sekė visą Algirdo Brazausko politinę karjerą, labai domėjosi, kartais tikrai labai pergyvendavo. Mums kaimynai pasakojo, kad, ypač kai vyko prezidento rinkimai, jis labai pergyveno, labai nuogąstavo, kaip viskas baigsis ir kaip ten bus. Kadangi mes visi žinome, kad politika neapsieina be visokių skandalų ir purvo pylimo, tai jis tikrai pergyvendavo dėl straipsnių laikraščiuose, dėl kažkokių pasisakymų per televizorių“, – pasakoja muziejaus darbuotoja.
Gidė šypsosi, kad pažinojusieji Brazauskus yra sakę, jog tėtis kartais A. M. Brazauskui patardavo ir politiniais klausimais. „Kiek tai yra tiesa, nežinau“, – nusijuokia pašnekovė.
Mano, kad gyveno gana kukliai
A. M. Brazausko mama mirė 1979 metais. Tuomet šiuose namuose gyventi liko vienas tėtis. Jis sulaukė 91 m. ir numirė 1997 m.
Brazauskų namai muziejumi buvo paversti jau po A. M. Brazausko mirties. Tiesa, pasak gidės, atidaryti tokį muziejų buvo paties pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo sumanymas, nes jis nenorėjo, kad šeimos prisiminimus saugantis pastatas patektų į svetimas rankas.
Nors dabar namas ir yra renovuotas, jame yra išlikę šeimos baldai, nuotraukos, netgi A. M. Brazausko pažymių knygelės. Tuomet dar vaikų – jo ir jo brolio – laiškai seneliams.
Kaip teigia gidė, iš turimų duomenų nepanašu, jog Brazauskų šeima būtų gyvenusi labai turtingai – išlikusiuose Kazimiero ir Zofijos rašteliuose vienas kitam matyti, kad sutuoktiniai prašydavo vienas kito pasirūpinti daržais, pašerti paršelius. Būtent tai, E. Staninaitės-Popovos manymu, rodo, kad Brazauskai gyveno gana kukliai.