Narkotikų politikos ypatybes Lietuvoje diskusijų festivalyje „Būtent“ aptarė Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja Aušra Širvinskienė, Lietuvos teisės instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Rokas Uscila, aktorius Giedrius Savickas ir diskusijos moderatorius koalicijos „Galiu gyventi“ advokacijos vadovas Girvydas Duoblys.
Sugavo, nubaudė, o kas toliau?
Baudžiamoji atsakomybė neturintiems tikslo platinti narkotines medžiagas griežtėja, o platinančių praėjusiais metais sulaikyta ir nubausta mažiau – tokią tendenciją komentuodama A. Širvinskienė teigė, kad priimto sprendimo nepalaiko.
„Ne mes pasirinkome, parinko tie, kas turi teisę. Kriminalizuoti, mano nuomone, buvo beveik pats blogiausias kelias Lietuvai. Blogesnis galėjo būti tik mirties bausmė už vartojimą. Dabar turime nemažiau blogą sprendimą. Daug metų dirbant su priklausomybe sergančiais žmonėmis matosi labai aiški takoskyra tarp tų, kurie prekiauja ir tų, kurie vartoja. Šitas pakeitimas baudžia tuos, kurie vartoja. Priklausomybę aš laikau liga, kurią reikia gydyti ir nieko neįmanoma išgydyti baudimu“, – teigė A. Širvinskienė.
Specialistė atskleidė ir mažiau girdėtą statistiką – 2017-aisiais laisvės atėmimo įstaigose iki 100 žmonių užsikrėtė ŽIV.
„Tai valstybei kainuoja milijonus. Yra labai daug faktų, rodančių, kad draudimas ne tik žmogui, bet ir visuomenei nenaudingas. Galime diskutuoti, koks kelias gali būti kitas. <...> Daug Europos Sąjungos valstybių pasirinkę kitą kelią, kuris naudingesnis žmogui ir sutaupo valstybės pinigus“, – mano A. Širvinskienė.
Kriminalizacijos fenomenas labai stiprus, aiškiausia to dalis – tai bausmė, tačiau vis dar kyla daug klausimų dėl svarbių, bet dažnai pamirštamų tolimesnių veiksmų, kurie seka po bausmės – gydymo, švietimo, priežiūros.
Statistika baugina
Teisės ekspertas R. Uscila atkreipė dėmesį į tai, kad šis įstatymo pakeitimas į blogą padėtį stumia jaunus žmones, tačiau problemos nesprendžia.
„Šiuo atveju mes pasirinkome atominį ginklą spręsti problemą, kurios realiai nėra. Kartais iš netinkamos teisėtvarkos sukuriama problema, kurios negalime išspręsti. Skaičių pasakysiu dar daugiau. Kur paūmėjo jautriausia vieta dėl kriminalizacijos? Asmenų iki 18 metų du kartus padidėjo, jaunimo iki 29-erių irgi. Išeina, kad kriminalizuojame savo ateitį, užsiimame savikriminalizacija. Tą jaunimą, į kurį turėtume sudėti investicijas ir viltis, mes stumiame į paribį.
Be abejonės, reikia kontrolės, bet reikia paskaičiuoti ir pagalvoti, kokios tai galėtų būti priemonės ir kaip tai padaryti“ – kabėjo R. Uscila, suabejojęs, ar teisinga, kad Seime per metus priimami sprendimai dėl kelių šimtų įstatymų, kurių dalis turi tokį poveikį, tačiau lieka neaišku, ar į visus juos įmanoma įsigilinti.
Tai yra visiška nesąmonė – taip mano aktorius Giedrius Savickas.
„Man visada buvo keista, dėl ko buvo priimtas sprendimas kriminalizuoti. Supratau, kad tai buvo pagrindinis politikų kelias, reitingų dalykas. Nusprendė pasakyti „mes draudžiame narkomanus“, o mūsų visuomenė tokia, kuri mano, kad jei narkomanas – tai turi mirti, negali gyventi, jo gydyti ir negalima. Tai buvo populiarus sprendimas, priimtas neįsigilinus į specialistų siūlymus. Visas pasaulis eina į vieną pusę, o mes kažkodėl visiškai į kitą“, – mano aktorius.
Trūksta švietimo
Baudžiamoji atsakomybė taikoma už bet kokių narkotinių medžiagų turėjimą ir jokio „blogio lygio“ nėra – nesvarbu, koks tai narkotikas. Nors yra smerkiančių tokį suvienodinimą, pasak su priklausomybe turinčiais asmenimis nuolat dirbančios A. Širvinskienės, klasifikuoti narkotikų į blogus ir mažiau blogus negalima – tai bet kuriuo atveju yra priklausomybė.
Pasak diskusijos dalyvių, problemą spręsti padėtų tinkamas švietimas.
„Aš visada klaidingai galvojau, kad norint jaunimą mokyti apie narkotines medžiagas, reikia paimti narkomaną, vežioti jį į mokyklas ir visiems rodyti bei pasakoti baisias istorijas. Pasirodo, jei tu vežiosi jau sveiką, išgijusį narkomaną, tai vaikas supras, kad šansas yra, kad galima dešimt metų vartoti, bet po to ir toliau gyventi“, – kalbėjo aktorius G. Savickas, pabrėžęs, kad nereikėtų maišyti dekriminalizavimo ir legalizavimo.
Priklausomybių centre dirbanti A. Širvinskienė papasakoja, kad švietimo būtinybę parodo ir žmonių reakcijos į paprastą pasakymą kur ji dirba – daug kas pasibjaurėja, kaip galima dirbti su „tokiais“ žmonėmis.
„Sau prisipažinkite, ar kada nors esate pasielgę nevisai racionaliai ir po kurio laiko supratote? Mes visi esame kad kada nors tai padarę, vieniems dėl to būna pasekmės, kitiems – ne, bet visi galėtume būti jų vietoje. Kalbant apie priklausomybę, racionalus protas išsivysčius tikrai priklausomybei priklauso nebe nuo to žmogaus. Tai yra liga, su kuria reikia dirbti, o ne bausti“ – mano A. Širvinskienė.
Bijo net kreiptis pagalbos
Šviečiamąja veikla užsiima ir diskusijos moderatorius G. Duoblys, vienas iš iniciatyvos „Be Safe“ sumanytojų. Sumanyta sukurti saugią aplinką svaigalų pavartojusiems ir blogai pasijutusiems festivaliautojams – palapines, kur jie gali kreiptis pagalbos. Tačiau tokia galimybė labai aktuali ir už festivalio ribų.
Iniciatyva iš tiesų atskleidžia absurdiškai neteisingas sugriežtinimo pasekmes – G. Duoblys sutinka, kad blogai besijaučiantys žmonės, net ir labai negaluojantys, tiesiog bijo kreiptis į medikus, bijo būti įskųsti ir nubausti.
„Jeigu kažkas bijo kreiptis pagalbos dėl savo sveikatos, tai reiškia, kad kažkas iš tiesų yra negerai“, – sakė G. Duoblys.
Tokia baimė iš dalies nėra pagrįsta – medicinos darbuotojai neturi teisės skųsti policijai, kad į juos kreipėsi dėl narkotikų sunegalavę asmenys.