Kai kurie specialistai tikina, kad šie skaičiai šokiruoja, o kiti bando raminti ir juos bando pagrįsti kintančia šiuolaikinių jaunuolių elgsena.
Pirmadienio popietę Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytoje ataskaitoje įvardijama ir daugiau skaičių: iki 2014 mažėjusi emigracija vėl pradėjo didėti, daugiausia išvažiuojančių – jaunimas nuo 16 iki 29 metų.
Tarp išvykstančiųjų daugiau turinčių aukštąjį išsilavinimą (16 proc.) nei profesinį (15 proc.). Tačiau apie 40 proc. emigruojančiųjų sudaro turintys mažesnį išsilavinimą nei vidurinį.
Net 40 proc. grįžusiųjų po metų Lietuvoje neturėjo darbo, nesimokė ir nebuvo registravę jokio kito užimtumo. Po dvejų metų pakartotinai emigruoja 13 proc. grįžusių.
Analizės duomenis pristatęs MOSTA analitikas Giedrius Padvilikis pabrėžė, kad tarp grįžtančiųjų daugiau vyrų nei moterų.
Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas Liutauras Labanauskas, pristatydamas grįžtamąją migraciją, teigė, kad asmuo laikomas grįžtančiu, kai čia ketina praleisti ne mažiau kaip metus.
Jo pateiktuose duomenyse pabrėžiama ir Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) prognozė, kad dėl esamos emigracijos 2023 metais vidurines mokyklas baigs 40 proc. mažiau moksleivių nei dabar.
Lietuva yra unikalus atvejis emigracijos tyrimuose
DELFI kalbintas L. Labanauskas teigė, kad jo nestebina tai, kad net 75 proc. išvykstančiųjų Lietuvoje neturėjo nei darbo, nei mokėsi. „Reikia įvertinti tai, kad šie procentai atspindi 16-29 metų jaunimą. Į šią grupę patenka savanoriaujantys asmenys, gal kai kurie daro pertrauką ir nepuola iš karto studijuoti, taip pat keliauja, ieško savęs, – galimas priežastis vardijo Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas. – Reikia įvertinti ir tam tikrus jaunimo bruožus.“
Vidurinėse mokyklose tendencingai mažėjantis abiturientų skaičius nepaliko tiek vietos interpretacijoms. „Vienintelis geras prognozių bruožas tas, kad jos kartais neišsipildo“, – šyptelėjo L. Labanauskas, tačiau pridūrė, kad atsižvelgiant į visuomenės senėjimą, gimstamumo mažėjimą ir emigracijos mastus – tikėtina, kad po penkerių metų abiturientų bus net 40 proc. mažiau.
Emigracijos kreivė jau kelerius metus kyla aukštyn, tačiau, anot specialisto, nėra vieno būdo, kaip tai sustabdyti ar kaip susigrąžinti atgal išvažiavusius. „Visi būdai, kurie skatina grįžti, yra geri, – kalbėjo L. Labanauskas. – Tačiau būtina išsklaidyti kai kuriuos mitus tiek apie Lietuvą, tiek apie kai kurias užsienio valstybes.“
Tai, kad po dvejų metų pakartotinai emigruoja 13 proc. asmenų, L. Labanauskas vadina tiesiog natūraliu procesu ieškant geresnio gyvenimo. „Natūralu, kad asmuo priima sau pačiam naudingus sprendimus ir nebūtinai galvoja, kokią naudą jo buvimas čia teikia valstybei“, – teigia L. Labanauskas.
Specialistas vardijo, kad pakartotinės emigracijos priežasčių gali būti labai įvairių: nemalonus jausmas čia būti, svetimumo jausmas, prisitaikymas gyventi kitoje aplinkoje ir panašiai.
Kylanti emigracijos kreivė jo nestebina, tačiau L. Labanauskas teigia, kad „Lietuva apskritai yra unikalus atvejis emigracijos tyrimuose“.
„Lietuva yra viena pirmaujančių šalių pagal iš jos išvykstančių piliečių skaičių. Ir tai tikrai kelia didelį susirūpinimą, – kalbėjo Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas. – Tai turbūt strategiškai svarbiausia Lietuvos problema.“
Tačiau šią problemą L. Labanauskas siūlo spręsti ne tik emigrantų viliojimu grįžti, bet durų pravėrimu kitų šalių imigrantams: „Kitas kelias – bandyti Lietuvą padaryti patrauklesne kitų šalių piliečiams.“
MOSTA pateiktoje ataskaitoje įvardyti skaičiai, pasak L. Labanausko, specialistų nestebino, tačiau jų susisteminimas tiesia kelią realių ir veiksmingų sprendimų link.
Pristačius MOSTA analizės duomenis, savo sričių profesionalai prisijungė prie diskusijos apie „Grįžtamąją migraciją ir reintegraciją“. Prie diskusijos prisijungė „Global Lithuanian Leaders“ vadovė Kotryna Stankutė-Jaščemskienė, MOSTA vadovas Ramojus Reimeris, ministro pirmininko patarėjas Lukas Savickas ir „Alliance for recruitment“ vadovas Vytenis Šidlauskas.
Nėra vieno recepto, galinčio paspartinti grįžimą
„Global Lithuanian Leaders“ vadovė Kotryna Stankutė-Jaščemskienė teigė, kad nėra vieno recepto, kuris padėtų sugrąžinti emigrantus į tėvynę. Visų pirma dėl to, kad žmonės išvyksta dėl skirtingų priežasčių, dėl skirtingų priežasčių ir nenori arba negali grįžti.
„Išvykę žmonės yra ne viena homogeniška grupė, – teigė K. Stankutė-Jaščemskienė. – Nuo į vergystę patekusių žmonių, kai net ne jie sprendžia, kada jiems grįžti, iki jaunimo, kurie studijuoja. Jie gal norėtų grįžti, bet jiems tėvai sako, kad iki studijų baigimo net neplanuok grįžti.“
Anot jos, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kad svarbiausia išvykusiems žmonėms. „Pagrindiniai du aspektai: karjeros ir darbo galimybės bei vaikų integracija. Vėliau visi kiti, – kalbėjo K. Stankutė-Jaščemskienė. – Dėl ko jie išvyko: gal dėl to, kad užsidirbtų ir nusipirktų namą, gal dėl to, kad nebuvo teisingumo ir aplinka juos spaudė.“
Ji pastebėjo, kad viešumoje vis rečiau skamba žodis „emigrantas“. Esą vis dažniau pasigirsta istorijos ir apie grįžtančius į regionus bei ten pradedančius kurti naują ir sėkmingą gyvenimą.
Šiurpą keliantys migracijos skaičiai
Prie diskusijos prisijungęs ministro pirmininko patarėjas Lukas Savickas pirmiausia pasidalijo pastebėjimu, kad analizė atskleidė tokius skaičius, kurių niekas nesitikėjo.
„Tyliai galvojom, bet nesitikėjom, kad taip yra – 75 proc. Išvykusiųjų nedirbo ir nesimokė. Tai labai aiškiai piešia procesą, – kalbėjo L. Savickas. – Tai leidžia galvoti, kad turime žmones, kurie ieško galimybių, jų neranda ir pradeda ieškoti plačiau nei Lietuvoje.“
Anot jo, garsiai labai daug diskutuojama apie globalų lietuvį, tačiau ši statistika, jo pastebėjimu, atskleidžia visai kitokį emigracijos portretą. „Labai daug diskutuojame apie globalų lietuvį, globalų profesionalą, – kalbėjo ministro pirmininiko patarėjas. – Tačiau šie skaičiai kelia nerimą. Pagrindinis dalykas: ar turime galimybės darbo rinkoje pasiūlyti jiems perspektyvas?“
Vis dėlto jis pastebėjo, kad yra tokių skaičių, kurie nuteikia teigiamai. Vienas iš teigiamų analizės rezultatų – 80 proc. grįžtančių grįžta ten, iš kur išvažiavo. Tai, anot L. Savicko, nuteikia teigiamai galvojant apie regionų ateitį.
Gal paskambinkime visiems ir pakvieskime grįžti?
„Alliance for recruitment“ vadovas Vytenis Šidlauskas įžvelgė, kad viena didžiausių menko grįžtančiųjų skaičiaus priežastis – prastas informavimas. Jis pasidalijo įžvalga, kad norint būtų galima įkurti Lietuvos Alumni klubą, kurio nariai per kelerius metus paskambintų visiems emigrantams ir paragintų sugrįžti.
„Žmonės nežino, kas vyksta Lietuvoje. Ir jie galvoja, kad viskas čia blogai, – teigė V. Šidlauskas. – Gal paskambinkime visiems ir pakviesime grįžti?“
Diskusijos metu išryškėjo nuomonė, kad negalima galvoti, kad visi grįžtantieji nori grįžti į tokią pačią Lietuvą. Esą visų emigrantų lūkesčiai, ketinant juos privilioti atgal, yra labai skirtingi.
„Svarbu nesuplakti, kad Lietuva yra vienoda visiems“, – kalbėjo V. Šidlauskas.
Lietuviai užsienyje nežino, kaip sekasi Lietuvai
L. Savickas diskusijoje pasidalijo patirtimi apie išvykusių lietuvių lankymą užsienyje. Jo teigimu, sėkmingai gyvenimą kuriantys emigrantai nė nežino, kokiu sėkmingu keliu dabar žengia jų tėvynė.
„Ten žmonės nustemba išgirdę kompanijas, atlyginimus ir galimybes, – teigė L. Savickas. – Koorporatyviniai laiptukai Londone yra daug ilgiau lipami nei Lietuvoje.“
Lietuva pati nelaukia grįžtančiųjų
„Global Lithuanian Leaders“ vadovė Kotryna Stankutė-Jaščemskienė tai pat pasidalijo įžvalgomis, kad Lietuva nėra svetinga norintiems sugrįžti.
„Susidūriau su šeima, dirbančia nekvalifikuotą darbą. Jie norėjo grįžti į savo gimtąją Ukmergę su savo vaikais, nes be galo pasiilgo Lietuvos. Skraidyti į darbo pokalbius kainuoja, tad jie išsiuntė žmonos gyvenimo aprašymus į kelias naujai atsidarančias įmones ir ji gavo atsakymą, kad kviečia atvykti į pokalbį, – pasakojo K. Stankutė-Jaščemskienė ir pridūrė, kad moteris pasiūlė pakalbėti per „Skype“. – Ji gavo neigiamą atsakymą.“
Kitas K. Stankutės-Jaščemskienės pavyzdys – apie gyvenamųjų vietų nesvetingumą. „Grįžusi pora nenorėjo gyventi šalia tėvų buvusiame mieste ir ieškojo kito miesto Lietuvoje gyventi. Kadangi sesuo gyveno Varėnoje, nusprendė persikraustyti ten. Ir Varėnoje jie nerado išsinuomoti būsto, – teigė diskusijos dalyvė. – Tas pats yra Alytuje. Labai daug žmonių yra išvykusių, kurie yra užrakinę savo butus ir palikę ten asmeninius daiktus. Bet ten nėra, ko nuomotis.“
Anot jos, reikia suprasti ir įvertinti, kad grįžimas dažnai susideda ne tik iš galimybių, bet ir grėsmių.