Pasitarime lankėsi būrys istorikų – Rimantas Miknys, Zenonas Butkus, Algimantas Kasparavičius, Norbertas Černiauskas, tarp jų – ir pats L. Mažylis, ir Alfredas Bumblauskas, iki tol neslėpęs abejonių šio atradimo tikrumu ir svarba.
Po pasitarimo jiedu kartu ir nusifotografavo. Šios nuotraukos ėmė sparčiai plisti feisbuke.
„Vyriausybės koordinatoriai yra komisijoje, na, ir buvo proga padiskutuoti, kas toliau“, – apie nuotraukos padarymo aplinkybes DELFI pasakojo pats A. Bumblauskas.
Tiesa, į klausimą, kas pasiūlė nuotrauką padaryti, jis atsakė tik juoku.
„O koks skirtumas? Pasidarėme ne vieną į feisbuką. Ir visa komisija, ir posėdžio dalyviai, o išsiskiriant N. Černiauskas nufotografavo ir mus du“, – aiškino istorikas.
Pastebėjus, kad pats jis gana aršiai kritikavo ir paties L. Mažylio asmenybę, ir nuveiktus darbus, ir jo atradimo svarbą, A. Bumblauskas patikino, kad tokios pozicijos jis laikėsi, nes šio asmens nepažinojo.
„Viena mano pozicija ir buvo dėl to, kad aš nežinojau tokio žmogaus. Man atrodė, kad čia beveik balandžio 1-osios pokštas. Dabar sužinojau, na, ir taškas. Viskas gerai“, – sakė A. Bumblauskas.
Tiesa, jo teigimu, kol kas gal kiek per anksti sakyti, kas diskusijos metu buvo sutarta. Tačiau pašnekovas patikino, kad kartu su L. Mažyliu jie greičiausiai imsis akto tyrimo.
„Ir pats profesorius L. Mažylis pripažįsta, kad tai yra nuoroda istorikams“, – aiškino jis.
L. Mažylio tekstų anksčiau neskaitė
DELFI primena, kad A. Bumblauskas nuo pat pirmosios akimirkos, kai išgirdo apie L. Mažylio atradimą, neslėpė skeptiško požiūrio į tai.
„Akto atradimas turėtų būti patvirtintas kompetencijomis. Aš tokio žmogaus iš tikrųjų iki šiol nežinojau, jis nėra archyvotyrininkas, dėl to aš nelabai pasitikiu tais atradimais“, – DELFI anksčiau kalbėjo A. Bumblauskas.
Istoriką stebino ir tai, kad aktą apžiūrėjo Lietuvos ambasadorius Berlyne Deividas Matulionis. Mat tą, sakė A. Bumblauskas, turi patvirtinti specialistai, į kuriuos kreiptis esą jau pavėluota.
„Yra archyvų žmonės, kuriais aš pasitikiu. Tokio Mažylio aš teksto nesu skaitęs, net ir politologinio. Tai yra tas pats kaip pasakytų koks nors, nenoriu įžeisti, vairuotojas. Vairuotojas nuvažiavo į Berlyną ir atrado. Aš kelčiau klausimą – iš kur žinai, ką atradai, reikia viso erudicinio konteksto. Man didžiausią įtarimą kelia, kad čia yra knyga, tai nėra originalas. Mano išmanymu, tai yra ranka rašytas posėdžio protokolas ir viskas, kodėl toks klausimas nekilo ponui Mažyliui?“, – kalbėjo A. Bumblauskas.
Jo aiškinimu, akto originalo faksimilė matoma Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijoje“. Minėtas aktas yra atspausdintas, o ne rašytas ranka. Pašnekovo teigimu, reikėtų klausti diplomatijos specialistų, bet, jo nuomone, 1918 m. Vokietijos vyriausybei teikiamas oficialus dokumentas turėjo būti atspausdintas. Taip pat klausimas, ar ten originalūs parašai.
„Ar tai yra tai, ką mes dabar atradome? Netikiu. Moka kelti burbulus, kuriuos reikėtų ramiai prisėdus pagalvoti. Todėl manęs tokios sensacijos iki galo neįtikina. Todėl ir sakiau, kas čia per tipas, manęs žurnalistas paklausė, kas čia per tipas, aš jokio nežinau teksto. Jis nieko nėra spausdinęs viešoj erdvėj, jis nėra viešasis intelektualas, jis neturi tekstų nei „Kultūros baruose“, nei „Naujajam židiny“, tai man yra kriterijus. Todėl ir keliu klausimą“, – yra sakęs VU profesorius.