„Mes atitrauksime visus iki vieno karius. Kroatija su tuo neturi nieko bendro ir aš to neleisiu“, – toks pareiškimas antradienį nuskambėjo iš Kroatijos, kuri NATO nare tapo 2009 metais. Ir žodžius ištarė ne bet kas, o prezidentas Zoranas Milanovičius. Pastarųjų įvykių kontekste tai galėjo sukelti nemenką nusistebėjimą.
Prorusiškos politikos buvo galima tikėtis iš Vokietijos, kuri, siekdama neprovokuoti Rusijos, neskuba šiai žadėti konkrečių sankcijų, neteikia ginkluotės Ukrainai ir stabdo Vokietijai kadaise formaliai priklaususios ginkluotės perdavimą ukrainiečiams, o Kroatijos išsišokimas atrodo netikėtas, netgi šokiruojantis ir keliantis klausimų dėl NATO vienybės.
Tuo metu, kai Rusija įteikė ultimatumų sąrašą JAV ir visai NATO bei sutelkė prie Ukrainos ir jos okupuotose teritorijose milžiniškas karines pajėgas, Aljansas kaip niekada pabrėžė vienybės svarbą. Ir nors ji itin trapi – vienos NATO narės, tokios, kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Baltijos šalys, tiekia ginkluotę ukrainiečiams, remia diplomatiškai, politiškai ir stiprina Aljanso rytinių sienų gynybą, Kroatijai beveik dvejus metus vadovaujantis Z. Milanovičius ne šiaip pateikė priešingą, Ukrainą menkinančią, nuomonę, bet ir sukėlė abejonių dėl savo šalies įsipareigojimų Aljanse.
Atšauks karius – visus iki vieno
Kroatijos prezidento pasisakymai išties galėjo pasirodyti ne vietoje ir ne laiku. Lankydamasis šokolado gamykloje antradienį ilgametis socialdemokratų partijos lyderis dar kartą sukritikavo šalies premjerą Andrejų Plenkovičių dėl jo išsakytos paramos Ukrainai ir NATO.
„Kroatija eskalacijos atveju nesiųs jokių karių. Priešingai, aš atšauksiu karius – visus iki vieno. Visa tai vyksta Rusijos pašonėje. Reikia atsižvelgti į Rusijos interesus“, – karščiavosi prezidentas ir pratęsė savo tiradą apie tai, kas, jo nuomone, vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos.
„Mes su tuo konfliktu neturime nieko bendro. Ukraina nepriklauso NATO, Ukrainos vieta nėra Aljanse. Plenkovičius gali grasinti, kiek tik nori, aš to neleisiu“, – pridūrė jis ir ėmė postringauti, kad Ukraina turėtų būti neutrali kaip Suomija arba Švedija (iš tikrųjų šios valstybės jau atsisakiusios neutralumo politikos), o dabartinė krizė esą yra JAV administracijos politikos pasekmė, kuri neva ir lėmė aukštesnes dujų kainas.
Tokios Z. Milanovičiaus kalbos ir prieštaravimas Vyriausybės politikai – ne pirmą kartą. Z. Milanovičius pats yra buvęs premjeru ir po nesėkmingų rinkimų pasitraukė iš politikos 2016-aisiais, tačiau prieš kelerius metus su trenksmu grįžo į Kroatijos politikos olimpą ir netikėtai laimėjo prezidento rinkimus. Jis jau kurį laiką tęsia žodžių karą su premjeru.
A. Plenkovičius pernai gruodį susitiko su Ukrainos vadovu, pasirašė sutartį dėl Ukrainos perspektyvų ES ir tada sulaukė kritikos iš prezidento, kad premjeras esą užsiima „šarlatanizmu“.
Vidaus politikos konflikto pasekmė
Premjeras atsiprašė ukrainiečių ir sąjungininkų už prezidento žodžius, kuriuos pavadino gėdingais, ir leido sau pastebėti, kad Z. Milanovičius „prabilo kaip koks Rusijos pareigūnas“, juo labiau kad „kroatų karių nėra Ukrainoje, tad neaišku, apie ką prezidentas šneka“.
Padėtį ėmė taisyti ir Užsienio reikalų ministras Gordanas Grličius-Radmanas. Anot jo, prezidento pareiškimai neturi nieko bendro su Kroatijos vyriausybės pozicija ir dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ jis pabrėžė, jog „prezidentas nekalba už viską Kroatiją, tik už save“.
„Mes buvome ir liksime lojali NATO narė, viską darome konsultuodamiesi su sąjungininkais“, – teigė Kroatijos diplomatijos vadovas ir priminė, kad sprendimą dėl karių dislokavimo priima gynybos ministras, pritarus parlamentui, net jei prezidentas yra ginkluotųjų pajėgų vadas.
Tačiau tokia tragikomiška padėtis, kai Vyriausybė kalba viena, o prezidentas – ką kita, dar labiau komplikavosi paaiškėjus, kad Kroatijos kariai išties buvo išvesti iš Lenkijos, kur vykdė NATO misiją priešakinių pajėgų grupėje, sustiprinusioje Aljanso rytinio sparno gynybą.
Tokia NATO priešakinių pajėgų grupė, kaip ir Lietuvoje, taip ir Lenkijoje, yra daugianacionalinė – nors branduolį Lenkijoje sudaro JAV kariai, o kroatų tebuvo apie 80, jie atsigabeno salvinės ugnies sistemų, ir vien pats faktas, kad kroatų karių rotacija iš Lenkijos išvyko, o naujoji taip ir neatvyko bei neatvyks, gali būti vertinamas kaip signalas, jog Kroatija traukiasi iš šios misijos ir ne tik nesirengia veltis į įvykius Ukrainoje, bet ir padėti Aljanso sąjungininkams.
Beje, Kroatijos kariai nuo 2017-ųjų iki 2019-ųjų dalyvavo ir atliekant NATO priešakinių pajėgų rotacijas Lietuvoje. Tuomet Lietuva džiaugėsi Kroatijos indėliu į Lietuvos saugumo stiprinimą, tačiau vėliau kroatų kariai buvo išvesti ir jų Lietuvoje nebuvo vykdant nei praėjusią rotaciją, nei yra šiuo metu tarp tarnaujančiųjų, nei bus kalbant apie būsimą rotaciją.
Paslaptingos verslo kelionės į Maskvą
Kita vertus, tokie Kroatijos prezidento viražai neturėtų stebinti ne tik dėl konfliktų su Vyriausybe, bet ir dėl jo praeities. Pralaimėjęs 2016-ųjų rinkimus Z. Milanovičius skambiai pasitraukė iš politikos ir iškart nėrė į verslą. Čia jam nusišypsojo stulbinama sėkmė.
Kroatijos leidinio „Jutarnji List“ duomenimis, įkūręs nuostolingai dirbančią bendrovę „EuroAlba Advisory“, kurioje Z. Milanovičius buvo vienintelis darbuotojas, jis pats uždirbo 15 tūkst. eurų iš „užsienio investuotojų“ už „verslo konsultacijas“. O konsultuoti Z. Milanovičius dažnai skraidydavo į Maskvą ir Pekiną. Tapęs prezidentu jis ėmė svaidytis keistas pareiškimais apie neigiamas kaimyninės Bosnijos perspektyvas, siekiant narystės ES ir NATO.
Be to, Z. Milanovičius Kroatijos žiniasklaidoje buvo siejamas su naftos kompanija „Crodux“, ją siekė įsigyti „Gazprom“ bei naftos bendrove JANAF, kurios vadovą, Rusijos lobistą Draganą Kovačevičių, 2020 rugsėjį sulaikė policija dėl įtariamų kyšių.
Paaiškėjo, kad jis kartu su prezidentu ir buvusios prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič vyru per patį karantino įkarštį dalyvaudavo audringuose vakarėliuose slaptame ir elitiniame Zagrebo klube su daug alkoholio bei prostitutėmis iš Serbijos.
Daug klausimų kelianti Z. Milanovičiaus praeitis bei keisti pasisakymai, užstojantys Rusiją, anot jo kritikų Kroatijoje, nėra vien tik sutapimas.
Esą ko prezidentas gali griebtis toliau, ko dar prisišnekės, jeigu, pavyzdžiui, NATO viršūnių pasitarime teks priimti vieningą sprendimą dėl greitojo reagavimo pajėgų dislokavimo arba paramos Ukrainai, – Aljanse užtenka vieno balso, kuris gali užblokuoti visą procesą. Tik iki šiol niekas nesitikėjo, kad tokia šalimi gali tapti būtent Kroatija.