Atšiauriuose, atokiose ir kalvotose vietovėse aplink Serovo miestą Sverdlovsko srityje Šiaurės Urale ilsisi tūkstančių tremtinių kaulai. Čia į skirtingus Gulago lagerius 1941-1949 buvo ištremta apie 1,5 tūkst. lietuvių, o 2010-siais dalies nuo bado, ligų ir kankinimų mirusių tautiečių palaikų ramybę rūpinosi „Misija Sibiras“ dalyviai, sutvarkę 6 kapinaites.
Be jų ir įstabių Uralo gamtovaizdžių bent jau iš pirmo žvilgsnio čia daugiau nieko nėra. Tačiau vos už kelių valandų kelio nuo lagerių stūkso Kosvinskio kalno viršukalnė. Maždaug už 900 km į pietus nuo jos Pietų Urale stūkso dar aukštesnis – 1640 metrų aukščio Jamantau kalnas.
Abi šias viršūnes, o tiksliau tai, kas yra jų viduje, vienija ne tik grožis, bet ir gandai apie „Putino bunkerius“. Tokias kalbas atgaivino pats Rusijos lyderis, jau ne pirmą kartą per pastaruosius metus prabilęs apie galimą branduolinį konfliktą ir ne tai, kaip jo išvengti, bet kaip jo metu išgyventi.
Dvi kalvos ir vienas Putinas
Aktyvūs keliautojai į Kosvinsio kalno apylinkes užsuka ne tik pamankštinti kojų – čia netgi kasmet rengiami vertikalūs maratonai: 5 km distanciją į 1519 metrų aukštį įveikti nėra lengva, bet ne neįveikiama užduotis. Bent dalis atvykstančiųjų smalsuolių girdėjo, kad būtent po šiuo kalnu esą slypi paslaptinga bunkerių sistema, o joje – pusiau automatinė sistema „Perimeter“, dar vadinama „pasaulio pabaigos mašina“.
Tokia sistema buvo išties sukurta dar Šaltojo karo laikais ir kilus karui turėjo užtikrinti atsakomąjį branduolinį smūgį: pagal planą „Perimeter“ automatiškai turėjo paleisti vieną balistinę raketą 15P011 su specialia galvute – iš jos signalas su iš anksto parengtais įsakymas automatiškai turėjo aktyvuoti šachtose esančius balistinių raketų su branduolinėmis galvutėmis dalinius.
JAV žvalgybinių palydovų dėmesio objektu šios vietovės tapo jau prieš kelis dešimtmečius, tačiau įsitikinti ar po neprasismelkiamu kelių šimtų metrų granito ir dunito sluoksniu išties yra įrengtas vadovavimo ir kontrolės punktas, kuris būtų aktyvuotas Trečiojo pasaulinio karo atveju, kai visa karinė vadovybė Maskvoje būtų sunaikinta per žaibišką branduolinį smūgį būtų sunku.
Viena vertus, tuo patikėti sunku dėl atviro patekimo į paties kalno viršūnę, lankytojų srauto bei viešojoje erdvėje prieinamų vaizdų iš šios vietovės: nors rytinėje jo pusėje išties yra karinis dalinys Nr. 20003, jis neišsiskiria slaptumu ar aukšta morale.
Šalia nedidelio Kitlymo kaimelio pastatytos naujos ir neįspūdingos kareivinės neprimena ypač saugomo objekto, tačiau dėl to, kas slypi paties kalno viduje iki šiol nesutariama.
Tačiau įdomūs du faktai. Pirmiausiai pats V. Putinas per susitikimą su karine ir saugumo vadovybe trečiadienį atskleidė, kad baigiami naujo strateginių branduolinių pajėgų vadovavimo ir kontrolės punkto statybos darbai – tokio punkto, kuris būtų patikimas, kaip „Kalašnikovo“ automatas ir atsparus netgi branduoliniam smūgiui.
Kitas faktas yra tas, kad pagal specialų projektą pernai turėjo būti skirta pinigų paskutiniam darbų etapui sutvarkyti karinę ir civilinės paskirties infrastruktūrą dalinyje Nr. 20003: oficialiai nuo 2015-ųjų prasidėjęs projektas turėjo būti pabaigtas kaip tik šiemet. Nauji asfaltuoti keliai ir tiltai Rusijos provincijoje retai atsiranda vien dėl gyventojų poreikių, bet aplink dalinį Nr. 20003 būtent tai ir padaryta.
Panašių investicijų sulaukė ir uždaras Mežgorijės miestelis už 900 km į pietus nuo dalinio Nr. 20003. Šalia atokaus Baškirijos miestelio atsiveria ne tik įspūdingo grožio apylinkės, dar vadinamos rusiška Šveicarija, bet ir Jamantau arba „blogoji kalva“.
Koks blogis slypi Jamantau taip pat yra legendos dalis – nuo šiose vietovėse aktyviai medžiojančių ypač agresyvių meškų, į skardžius nugarmėjuius ir taip niekada nerastus gyvulius bei žmones iki legendų apie dar vieną V. Putino bunkerį, karinį vadovavimo ir kontrolės punktą arba tikrąją „Perimeter“ lokaciją. Slaptas karinis dalinys granito kalne esą įrengtas 900 metrų gylyje, tad būtų atsparus branduoliniam smūgiui bei nepastebimas čia užklystantiems keliautojams.
Kremliuje bijojo branduolinio smūgio
Tiesa, nors abu kariniai objektai tiek Kosvinskio, tiek Jamantau kalnuose išties pradėti statyti dar prieš kelis dešimtmečius, o „Perimeter“ pradėta kurti dar gūdžiais sovietiniais laikais – nuo 1974-ųjų dabartinės Ukrainos teritorijoje, o pavojingiausiais Šaltojo karo laikais – 1983-1984 m. aktyvuota, iki šiol kariniu aktyvumu ar akylumu abi vietovės nepasižymėjo. Ir tai išties gali būti nesusiję su V. Putino įvardytu naujo vadovavimo ir kontrolės punktu – tokių gali būti daugiau.
Spėlionės dėl Rusijos strateginių pajėgų vadaviečių vėl pradėta dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Žinota, kad Maskvoje tiek po Kremliumi, tiek po keliomis metro stotimis giliai po žeme įrengti mažiausiai du nauji bunkerių kompleksai Kremliaus politinei ir karinei vadovybei.
Šaltojo karo laikais tokia vadovybė Kremliuje – nuo N. Chruščiovo iki J. Andropovo paniškai bijojo amerikiečių pirmojo smūgio: nepagrįstai manyta, kad JAV gali susigundyti branduoliniais ginklais smogti netikėtai – iš nepastebėtai prie SSRS krantų priplaukusio JAV povandeninio laivo paleista tikslesnė, nei iki tol sukurtos balistinė raketa „Trident“ arba iš tuometinis Vakarų Vokietijos paleista „Pershing 2“ gali per 10 min. pasiekti Maskvą dar iki tol, kol visi spės sulįsti į bunkerius.
Sunaikinti tokius bunkerius būtų sunku, bet įmanoma – JAV specialiai sukurtos bombos, kurių branduoliniai užtaisai detonuoja bomboms prasiskverbus į tam tikrą gylį. Tačiau numesti bombą, kad ši smogtų į tikslią taikinio vietą Maskvoje – sudėtinga net JAV aviacijai, turint omeny integruotą ir 24 val per parą veikiančią Rusijos sostinės priešlėktuvinę gynybą.
Todėl neišvengiamos branduolinės krizės atveju abi pusės ruošėsi atitinkamai – Kremliaus vadovybė ieškojo naujų apsisaugojimo ir kontrpriemonių – taip atsirado nauji bunkeriai bei „Perimeter“, o JAV sovietų vadovybę sunaikinti (jei būtų kilęs karas) norėjo bet kokia kaina, todėl prieš vieną bunkerių kompleksą buvo nutaikytos kelios ar keliolika balistinių raketų su didesnėmis, bent kelių megatonų galios branduolinėmis galvutėmis.
Net ir po Šaltojo karo amerikiečiai nepasitikėjo rusais. Ir pagrįstai, mat Rusijos vyriausybė atsisakė komentuoti darbus tiek Kosvinskio, tiek Jamantau kalnuose, nors JAV žvalgyba aiškiai indikavo, kad ten įrenginėjamos ne šiaip slėptuvės, bet ir strateginių pajėgų vadovavimo punktai. Klausimas ar tokios po storu granito sluoksniu esančios vadavietės atlaikytų net kelias didelės galios branduolinių ginklų atakas, laimei, liko atviras. Tačiau paties V. Putino susidomėjimas branduolinio karo klausimais sukėlė nerimo, kam, kodėl ir kur ruošiasi Rusijos vadovybė.
Vadovavimas, kontrolė ir ryšiai
Tradiciškai vadovavimo ir kontrolės mechanizmai yra susiję su efektyvia organizacine struktūra, patikimomis ryšių sistemomis bei sudėtinga informacijos perdavimo grandine. Visa tai buvo ir iš dalies tebėra Rusijos ginkluotųjų pajėgų rykštė: ironiška, kad V. Putinas apie strateginių pajėgų kontrolės ir vadovavimo sistemą kalbėjo lapkričio 11-ąją – tą dieną, kai 1918-siais buvo paskelbtos Pirmojo pasaulio karo paliaubos. Šis karas Rusijai prasidėjo ir baigėsi ypač nesėkmingai – 1914-siais Tanenbergo mūšyje būtent dėl prasto vadovavimo ir kontrolės elementų darbo bei sukompromituotos ryšių sistemos rusai patyrė siaubingą pralaimėjimą.
Bet viena yra prarasti armiją su šimtais tūkstančių karių, o visai kas kita – strateginių pajėgų daliniams prarasti ryšį su vadovybe. Jei strateginių pajėgų dalinio ryšys nutrūko, netgi Rusijos prezidentas nepasiekiamas – ar tai reiškia, kad visi pražuvo ir reikia smogti tuo, ką turi – branduoliniais ginklais?
Tokia dilema pastaraisiais dešimtmečiais labiau buvo JAV Centrinės žvalgybos agentūros galvos skausmas ir Holivudo įkvėpimo šaltinis. Tačiau V. Putino pareiškimai bei veiksmai rodo, kad strateginių pajėgų vadovavimo problemomis susirūpino ir pati vadovybė Kremliuje. Rusijos strateginės pajėgos tebeturi apie 700 paleidimo įrenginių su maždaug 1,5 tūkst. įvairios galios branduolinėmis galvutėmis.
Ir nors vienas svarbiausių V. Putino prioritetų pastaraisiais metais – strateginių pajėgų modernizavimas buvo ir tebėra vykdamas su karštligišku, kone fanatišku atsidavimu, daugiausiai šie darbai siejami su pačių raketų modernizavimu arba pakeitimu naujesnėmis sistemomis.
Tuo metu vadovavimo ir kontrolės mechanizmai Rusijos ginkluotose pajėgose sensta, o saugumo spragos verčia abejoti jų patikimumu. Savo asmeniniu saugumu bei išgyvenamumu ypač susirūpinęs V. Putinas pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skyrė ne tik branduolinių pajėgų modernizavimui, akcentuodamas šių pajėgų, kaip atgrasymo elementą, bet ir visos sistemos, leidžiančios XXI a. kariauti branduolinį karą.
„Kam toks pasaulis, jei jame nebus Rusijos?“
Kad ir kaip pastaroji koncepcija skambėtų šiurpiai, V. Putinas tam skyrė daug viešojo dėmesio – nuo naujos kartos superginkluotės pristatymo iki perspėjimų apie branduolinį konfliktą.
„Noriu jums pasakyti ir noriu, kad apie tai sužinotų ir pas mus, ir užsienyje. Juk mūsų (branduolinio ginklo) panaudojimo planai – tikiuosi, to niekada nebus – bet mūsų teoriniai panaudojimo planai yra vadinamasis atsakomasis smūgis“, – pareiškė jis dar 2018 m. rusų propagandisto Vladimiro Solovjovo sukurtame dokumentiniame filme apie prezidentą.
„Tai reiškia, kad sprendimas panaudoti branduolinį ginklą gali būti priimtas tik tokiu atveju, jei mūsų perspėjimo apie raketinį puolimą sistema užfiksuos ne tik raketų startą, bet ir pateiks tikslią skrydžių prognozę ir trajektoriją bei raketinių ginklų kritimo Rusijos Federacijos teritorijoje laiką“, – pridūrė V. Putinas. Ypač šiurpiai turėjo nuskambėti kiti jo žodžiai.
„Vis dėlto man kaip Rusijos piliečiui ir Rusijos valstybės vadovui tada kyla klausimas: kam mums toks pasaulis, jei jame nebus Rusijos?“ – svarstė jis. Spėjama, kad net ir sunaikinus 95 proc. Rusijos gebėjimų smogti atsakomąjį smūgį, t. y. panaudojus apie 2 tūkst. branduolinių galvučių likusiais Rusijos branduoliniais pajėgumais priešininkams vis tiek būtų padaryta vadinamoji „nepriimtina žala“, ką jau kalbėti apie masinį ir pražūtingą radiacijos išskyrimą planetoje. Tačiau atsakomasis smūgis Kremliui – ne šiaip teorija, o 2020-siais – gyvybiškai svarbus poreikis.
Šių metų birželį V. Putinas pasirašė įsaką Nr. 355 „Dėl valstybės politikos branduolinio atgrasymo srityje pagrindų“. Bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip aiškinamasis raštas, pirmiausia skirtas Vakarų šalims bei organizacijoms, pavyzdžiui, JAV ir NATO. Tai kartu yra ir strateginės svarbos dokumentas, nurodantis gaires, kuo vadovaujasi Rusija ir kaip ji gali elgtis, kalbant apie branduolinius ginklus ir jų panaudojimą.
Viena vertus V. Putino įsakas aiškiai įvardija branduolinį atgrasymą kaip gynybinę politiką: branduolinių ginklų panaudojimas paliktas išskirtinai situacijoms, kai Rusija yra užpulta, o priešininkas baudžiamas. Kita vertus, šiuo dokumentu leidžiamas branduolinio atsako scenarijus, kai Rusija jaučia, jog jos konvencinės pajėgos nepajėgios atremti konvencinės atakos. Tačiau šiame dokumente taip pat tyčia palikta daug dviprasmybių, kurios palieka nemažai erdvės spekuliacijoms, ką iš tikrųjų konflikto atveju Rusija laikytų atsaku.
Diena po Rytojaus
Todėl šią savaitę nuskambėję V. Putino detalesni ir svarbiausia – vieši nurodymai šalies saugumo ir gynybos politikos formuotojams yra ne tik birželį išsakytų minčių, ne tik Rusijos siuntinėtų pasiūlymų NATO šalims susitarti tąsa, bet ir nerimą keliantis signalas, kuriuo V. Putinas siunčia kelias žinias.
Pirmiausia natūralūs vadovavimo ir kontrolės mechanizmų modernizavimo darbai rodo Rusijos politinės ir karinės vadovybės siekį būti geriau pasirengusiems krizinėms situacijoms, kuriose būtų naudojami masinio naikinimo ginklai.
Šiuo atžvilgiu verta pastebėti, kad Rusija nėra išskirtinė – po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristinių atakų JAV, amerikiečių vadovybė ėmėsi įspūdingo projekto Vašingtone: įslaptinti požeminių bunkerių bei metro evakuacijos sistemos modernizavimo darbai truko nuo 2002 iki 2016 m ir kainavo milijardus dolerių.
Tačiau V. Putino retorikoje skamba ne šiaip būtinybė modernizuoti karinės ir politinės valdžios tęstinumą užtikrinančią infrastruktūrą – pastaraisiais metais Rusijoje vyko kelios masinės pratybos, kurių metu šalies politinė ir karinė vadovybė – nuo aukščiausios iki regioninės treniravosi greitai slėptis bunkeriuose ir simuliacijų metu kontaktuoti tarpusavyje, priiminėti karo metų sprendimus.
„Būtina rimtai dirbti, kad visų vadovavimo sistemų išgyvenamumas būtų aukšto lygio. Nuo to priklauso darbinė būklė mūšio sąlygomis, o tai reikia stiprinti net ir branduolinio smūgio atveju. Šiuo metu visa atnaujinta vadaviečių sistema ir postai gali gauti naujausią informaciją realiuoju laiku, įvertinti padėtį ir priimti reikiamus sprendimus.
Antra, mes turime nuolat tikrinti svarbiausiųjų strateginių pajėgų vadovavimo sistemos komponentų efektyvumą pratybose ir netikėtų inspekcijų metu“, – pažymėjo V. Putinas.
Netikėtas inspekcijas Rusijoje pastaraisiais metais rengia ne tik šios šalies kariškiai bei saugumiečiai, bet ir amerikiečiai pagal iki šiol nuo 2010 m. galiojančią strateginės ginkluotės mažinimo sutartį (START). Pastarosios galiojimas turėtų baigtis kitų metų vasarį, o dėl sutarties atnaujinimo JAV administracija ir Rusija iki šiol nesugebėjo susitarti.
Žlugęs susitarimas gali atverti kelią ne tik ginklavimosi varžyboms, bet ir padidinti naujos kartos ginkluotės grėsmę esamai vadovavimo ir kontrolės sistemai pačioje Rusijoje. Ir nors V. Putinas nesyk gyrė Rusijoje kuriamą superginkluotę, ypač hipergarsinius ginklus, tokius pačius ginklus sparčiai kuria ir JAV, ir Kinija, o tokia ginkluotė nebuvo įtraukta į START susitarimą.
Hipergarsiniai – 5 ir greičiau už garso greitį skriejantys ginklai gali būti tiek konvenciniai, tiek su branduolinėmis galvutėmis, o todėl sprendimų priėmėjų – pirmiausiai paties V. Putino, jo režimo politinės ir karinės vadovybės reakcijos laikas sumažėja iki minimumo. Tai, beje, pasakytina ir apie vadovaujančius asmenis Vašingtone arba Pekine.
Vis dėlto pati mintis, kad Vakaruose esama sprendimų priėmėjų, kurie, puikiai suvokdami Rusijos strateginio branduolinio arsenalo galia, gali ryžtis pirmajam smūgiui atrodo taip pat beprotiškai, kaip ir V. Putino pareiškimai, kad vadovavimo strateginėms pajėgoms sistema turi būti dar geriau apsaugota, tapti neįveikiama ir gebėti išgyventi branduolinį smūgį. Kitaip sakant, išgyventi branduolinį karą norėtų ir pats V. Putinas, ir vadovavimo bei kontrolės sistema, kuri galėtų suduoti atsakomąjį smūgį priešininkui.
„Mums reikia galvoti apie tai, kas nutiks rytoj, ir dieną po rytojaus“, – makabariškai savo pranešimą baigė V. Putinas. Ironiška, jog „Diena po Rytojaus“ yra 1983-ųjų JAV filmo pavadinimas.
Iki šiol žiūrimumo rekordą išlaikęs apokaliptinis filmas apie branduolinį karą bei jo pasekmes sukrėtė ne tik kelias kartas amerikiečių, bet ir tuometinį JAV prezidentą Ronaldą Reaganą, kuris vėliau kaip tik siekė branduolinio nusiginklavimo. V. Putino pasirinktas priešingas kelias – branduolinio ginklavimosi ir pasiruošimo tokiam konfliktui, kurio metu bent jau režimo grietinėlė galėtų išgyventi rodo priešingą kryptį: kad ir kas sausio mėnesį duotų JAV prezidento priesaiką ir kad ir koks likimas lauktų START susitarimo, Rusija jau ruošiasi blogiausiam scenarijui.