Pasigedo kai kurių sąvokų
Kultūros istorijos tyrinėtojas ir visuomenės veikėjas Darius Kuolys, perskaitęs viešai prieinamą programą, savo feisbuko paskyroje išsakė pagrindines pastabas dėl atnaujinamo turinio. Pasak jo, gerai, kad nebebijoma tokių sąvokų kaip „litvakai“ ir „Holokaustas“, bet, akademiko teigimu, nebeliko „lietuvių“, „tautos“, „Lietuvos“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ ir „Lietuvos Respublikos“ sąvokų.
„Ir darsyk apie istoriją – šį kartą apie istoriją mokykloje. Apie jaunųjų istorikų neseniai parengtą naują mokyklinę istorijos programą, kuri bene pirmąsyk šią savaitę buvo kolegų viešiau aptarta.
XVI amžiaus Lietuvos intelektualas Venclovas iš Maišiagalos aistringai svarstė lietuvių tautos kilmės klausimus, aukštino Lietuvos istoriją kūrusius stiprius vyrus ir su baime žvelgė į žydus bei laisvas, savarankiškas lietuvių moteris. Puiku, kad XXI amžiaus jaunieji mūsų istorikai įveikė žydų ir laisvų moterų baimę. Gaila, kad tapo ištikti lietuvių tautos ir stiprių vyrų baimės.
Gerai, kad ir naujoje programoje išliko svarbios sąvokos: „litvakai“, „Holokaustas“. Blogai, kad joje tarp daugybės sąvokų nebeliko „lietuvių“, „tautos“, „Lietuvos“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“, „Lietuvos Respublikos“ sąvokų. Apskritai, ir lietuvių tauta, ir politinė Lietuvos tauta programoje pradingo kaip istorijos veikėjos“, – rašė jis.
D. Kuolio teigimu, pamindami Lietuvos istorikų nuo XVI amžiaus gintą nuostatą, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija po Liublino unijos tęsiasi, jaunieji šio amžiaus istorikai po 1569-ųjų mato tik Abiejų Tautų Respubliką.
„Prūsų Lietuva su lietuvių intelektualų kurtu Karaliaučiaus universitetu, Mažoji Lietuva iš viso pradingsta. Kaip, beje, ir senieji prūsai. Gražu, kad mokytojams siūloma tarp XVIII–XIX amžių sukilėlių aptarti ir Tado Kosciuškos sukilime dalyvavusį vyskupo Ignoto Masalskio ekonomą Bereką Joselevičių, išvedusį į kovą žydų karių būrį.
Bet liūdna, kad tarp sukilėlių lieka nepaminėtas paties Tado Kosciuškos – svarbiausio herojaus, apie kurį lietuviai kūrė liaudies dainas, – vardas. Programos citata – „Už Jūsų ir Mūsų laisvę“: pasirinkto XVIII–XIX a. sukilėlio (Jokūbas Jasinskis, Berekas Joselevičius, Emilija Pliaterytė, Zigmantas Mineika ar kt.) biografijos aptarimas“, – teigė jis.
Teigia, kad nutylėta kertinė J. Basanavičiaus asmenybė
Taip pat pasidžiaugė, kad puiku, jog tarp „Valstybės tėvų ir moterų“ programoje minimos Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, tačiau jam buvo graudu, kad šiame sąraše nutylėta kertinė Jono Basanavičiaus asmenybė.
„Programos citata – „Valstybės tėvai ir motinos: pasirinktos politinės asmenybės biografijos aptarimas (Felicija Bortkevičienė, Aleksandras Stulginskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Antanas Smetona ar kt.)“. Gražu, kad programoje atsiranda Mykolo Romerio, Česlovo Milošo, Jerzy Giedroyco vardai, nors ir keistokai visi trys siejami su „ATR piliečio samprata“. Liūdna, kad visiškai nutylimi Stasys Šalkauskis, broliai Biržiškos ir kiti iš bajorų kilę lietuvių intelektualai, jungę LDK ir modernios Lietuvos Respublikos piliečio sampratas.“
Nors ir pagyrė programos sudarytojus, kad pakankamai dėmesio skiriama Lietuvos partizanų vadams Jonui Žemaičiui-Vytautui ir Adolfui Ramanauskui-Vanagui, jam pasirodė keistoka, kad šiuosyk neatrasta vietos nė vienai partizanei – nei Dianai Glemžaitei, nei Monikai Alūzaitei.
„Gerai, kad istorijos pamokose mokiniai bus supažindinti su svarbiausiomis Kovo 11-osios Respublikos asmenybėmis: Vytautu Landsbergiu, Algirdu Brazausku, Valdu Adamkumi, net Dalia Grybauskaite. Kartu su Vytautu Landsbergiu programoje iškeliamas ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis: mokytojams teks paspėlioti, ar kaip vienintelis XX amžiaus architektas, ar kaip vienintelis laikinosios vyriausybės narys?
Tik keista, kad programą rašiusiems jauniesiems istorikams nepasirodė verti dėmesio nei Sąjūdį kūręs Romualdas Ozolas, nei Lietuvą 1990-aisiais pasaulyje reprezentavusi pirmoji Respublikos premjerė.“
Pasirodė iškalbingas paskutinis skyrius
D. Kuolys nudžiugo, kad programa siūlo mokiniams mokytis pasakoti asmeninius istorinius pasakojimus, bet jį nuliūdino, kad nė nemėginama mokinių supažindinti su daug amžių tautos ir jos istorikų kurtais bendraisiais pasakojimais.
„Programoje nutylimi šiuos pasakojimus kūrusių asmenybių – Alberto Kojalavičiaus, Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio, Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, Marijos Gimbutienės, Edvardo Gudavičiaus – vardai.
Nežinia, kodėl Lietuvos ir Europos istorija naujoje programoje lieka tokia uždara. Kodėl jaunųjų autorių dėmesio pristinga tiems reiškiniams ir įvykiams, toms Lietuvos asmenybėms, kurios natūraliai susieja lietuvius, Lietuvą su plačia pasaulio ir civilizacijų istorija?“ – stebėjosi jis.
Iškalbinga kultūros istorijos tyrinėtojui pasirodė ir pati programos pabaiga. Jo teigimu, paskutinė X klasės programos dalis „Globalizacija ir pasaulis po 1990-ųjų“ baigiama tema „XX a. trauminė atmintis ir jos paveldas dabartinėje Lietuvoje“.
„Kodėl ne Lietuvos kultūros, meno, mokslo, sporto pasiekimai pasaulyje, bet lietuvių „trauminė patirtis“? Kodėl paskutinis programos akcentas – ne Jonas Mekas, Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Icchokas Meras, Česlovas Milošas, Grigorijus Kanovičius, Mirga Gražinytė-Tyla, Asmik Grigorian, Arūnas Matelis ar Domantas Sabonis, bet „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais 1940–1945 m.“?
Gerbiu jaunųjų istorikų nuveiktą darbą. Iš pagarbos jį ir aptariu. Labai norėtųsi, kad į savo mokyklinius pasakojimus žiūrėtume kuo rimčiau. Mat jie, pasak istorijos semiotikų, veikdami jaunimo pažiūras, nuostatas, elgsenas ir apsisprendimus, patys kuria bendruomenės istoriją“, – savo išsakytas mintis apibendrino D. Kuolys.
Programų reguliarus atnaujinimas – įprastas reiškinys
Paklausus vieno iš programos atnaujinimo komandos narių N. Černiausko, kodėl reikėjo jas atnaujinti, šis komentavo, kad galiojančios programos patvirtintos 2008 metais, o parengtos buvo dar anksčiau.
„Programų reguliarus atnaujinimas yra įprastas reiškinys visame pasaulyje. Atnaujinimo gairėse, kurias gavo programų rengėjai, akcentuota, kad programa turėtų sudaryti ne didesnę dalį kaip 70 proc. viso turinio, likusi dalis turi būti skirta mokytojų iniciatyvoms, jų pasirinktoms temoms gilinti, asmenybėms aptarti ir t. t.
Iki programų atnaujinimo įvairiuose forumuose nuolat priekaištauta, kad tarp 5–6, 7–10 ir 11–12 klasių koncentrų yra per daug pasikartojimo, dubliavimo. Be to, išaugo poreikis priartinti istorijos mokymą prie mokinio aplinkos, visuomenėje vykstančių diskusijų, skirti daugiau dėmesio istoriniams įvykiams, kurie nutiko konkrečiame mieste, netoli mokyklos, ant šalia esančio piliakalnio, dvare, bažnyčioje, sinagogoje ar cerkvėje, kalbėti apie kasdienybės istoriją, įtraukti istorinių temų, kurios būtų įdomios ir aktualios paaugliams, akcentuoti istorinių asmenybių, jų pasirinkimų ir darbų svarbą“, – teigė istorikas.
Taip pat akcentavo, kad labai svarbu kalbėti apie kultūrinį paveldą, kuris mus čia ir dabar jungia su konkrečia istorine epocha, ir labai svarbu sudominti, padėti jaunesniųjų klasių moksleiviams pamėgti istoriją, parodyti jos įvairiapusiškumą, žaismingumą, kasdieniškumą.
N. Černiauskui buvo sunku vertinti, iš kur tokios D. Kuolio pastabos, kad esą naujoje programoje pranyksta sąvokos „lietuviai“, „tauta“, „Lietuva“, „LDK“ po 1569 m. Liublino unijos.
„Programos juodraštyje, su kuriuo dirbame ir kurį tobuliname, atvirkščiai, yra keliamas LDK savarankiškumo klausimas, valstybės valdymo problema, kalbama apie LDK miestus, religines grupes, kultūrinį gyvenimą, svarbiausias didikų gimines, Vilniaus universitetą, Statutus, baroko epochą ir jos paveldą.“
Istoriką nustebino ir pastebėjimas, kad neva istorijos mokymo programoje nebeliko Jono Basanavičiaus, nes, N. Černiausko teigimu, J. Basanavičius programos projekte prie svarbiausių epochos asmenybių skirtingoms klasėms skirtų programų turinyje minimas tris kartus – gal net daugiausia iš visų istorinių asmenybių.
„Be to, programos rengėjai akcentuoja ir rekomenduoja į mokymo programą įtraukti įvairias Lietuvos istorines vietas, kad jos pagal galimybes taip pat taptų mokymosi proceso dalimi. Iš šitos pusės žvelgiant į programą yra įtraukti net keturi kultūriniai-istoriniai objektai (Vilniuje, Marijampolėje), susiję su Jono Basanavičiaus veikla, neišskiriant jo gimtinės, – ją turėtų aplankyti bet kuris Lietuvos moksleivis.
Tokio akcentavimo jokiose programose iki tol apskritai nebuvo. Taip siekiame, kad su asmenybe mokiniai susipažintų ne tik vadovėlyje, bet ir realiose jį menančiose Lietuvos vietose. O jau nekalbu apie „Aušros“ leidimą, Didįjį Vilniaus seimą, Vilniaus konferenciją ar Vasario 16-osios aktą – kurie tiesiogiai susiję su šia asmenybe.
Ar moterų programoje daugiau – sunku pasakyti, nes ankstesnėje programoje asmenybės ir jų vaidmuo apskritai neakcentuotas. O Ona Mašiotienė, Ona Šimaitė, Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Nijolė Sadūnaitė, Lėja Goldberg, Stefanija Ladigienė, Marcelė Kubiliūtė ir kitos kiek primirštos moterys, tikiuosi, šioje programoje tikrai atsiras.“
Partizanams skirtas itin didelis dėmesys
D. Kuoliui pastebėjus, kad prie garsių Lietuvos partizanų neminimos moterys partizanės, pavyzdžiui, Diana Glemžaitė arba Monika Alūzaitė, N. Černiauskas komentavo, jog partizanų karui skirtas itin didelis dėmesys.
„Stengiamės, kad programoje atsispindėtų net ir naujausi šio laikotarpio istoriniai tyrimai, todėl šalia Jono Žemaičio, Liongino Baliukevičiaus, Juozo Lukšos asmenybių į programą yra įtraukta ir Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimo istorija-detektyvas, pabrėžiant šiuolaikinių mokslininkų (istorikų, archeologų, antropologų) bendradarbiavimo galimybes.
Be to, programoje skiriame daug dėmesio, kad moksleiviai tam tikrus istorijos procesus pirmiausia pažintų per savo gyvenamosios aplinkos istoriją, pavyzdžiui, programoje rekomenduojama tirti, domėtis apie artimiausioje aplinkoje veikusius partizanus, ryšininkus ar ryšininkes. Gal tai ir nebus žinomiausi pavyzdžiai, bet jie bus paveikūs, artimi. Dėl konkrečios partizanės ar partizanių – dar diskutuojame. Šiuo metu vyksta ne vienas moterų kovotojų ar ryšininkių partizanų kare tyrimas, diskutuojame su šios temos mokslininkais“, – aiškino istorikas.
Paprašytas pakomentuoti dėl XX a. pab. asmenybių, jog esą sureikšminamas Vytauto Landsbergio indėlis, netgi minimas jo tėvas architektas, bet nėra Sąjūdžio įkvėpėjo Romualdo Ozolo, neminima ir pirmoji premjerė moteris Kazimira Prunskienė, istorikas sakė nežinantis, ar galima sakyti, kad kažko nėra, nes asmenybės ankstesnėje programoje apskritai neišskirtos.
„Kadangi galima ilgai ginčytis, kiek ir kokių politinių asmenybių reikėtų aptarti Lietuvos istorijoje po 1990-ųjų, tarp rengėjų buvo sutarta, kad iš Kovo 11-oios epochos būtina pabrėžti valstybės vadovus, per kuriuos galima aptarti ir konkretų laikmetį. Be to, šis laikotarpis yra smarkiai integruotas su pilietinio ugdymo pagrindų programa, kurioje akcentuojama daugiau įvairiausių naujausios politinės ir pilietinės istorijos procesų.
Nežinau, kodėl kažkas jautriai žiūri į architekto Landsbergio-Žemkalnio asmenybę – juk programoje kalbame apie tarpukario Kauno architektūros modernizmo fenomeną, kurį atranda ir vis labiau didžiuojasi Lietuvos visuomenė, todėl šio fenomeno kūrėjų atstovas ir atsiduria tarp žymių kultūrininkų. Be to, programos nereguliuoja asmenybių pasirinkimo vadovėlių autoriams, kurie, natūralu, į vadovėlinius pasakojimus įdeda daugiau asmenybių, nei nurodo programos“, – teigė jis.
Taip pat paklaustas, kodėl vyrauja daugiau Lietuvos ir Europos kontekstas, bet mažai pasaulinio, sakė, kad neeuropinio istorinio konteksto yra mažiau, bet jis labiau koncentruotas.
„Tačiau noriu pabrėžti, kad tai yra tik 5–10 kl. programa. Į platesnius kontekstus bus galima gilintis 11–12 kl. Dėl Tado Kosciuškos – jis yra viena kertinių Lietuvos istorijos asmenybių, įtrauktas į svarbiausių asmenybių sąrašą 9 klasės programos turinyje.“
Taip pat paklausus, kodėl paskutiniame programos skyriuje apie globalizaciją labiau akcentuojama trauminė lietuvių atmintis negu pasiekimai, teigė, kad paskutinio skyriaus apie pasaulį po 1990-ųjų paskutinė tema yra susijusi būtent su didžiausiu Lietuvos pasiekimu po 2000-ųjų metų – sėkminga valstybės integracija į Euroatlantines institucijas.
„Jūsų minimos trauminės patirtys yra XX a. totalitarines patirtis apibendrinanti tema, kuri kalba apie kelis dešimtmečius besitęsiančius atminties laužus – mokiniai turi būti supažindinti su pagrindinėmis aktualijomis ir diskusijomis, kurios vyksta Lietuvoje ir Europoje apie XX a. vidurio įvykius, turi savo akimis pamatyti tokias vietas kaip Panerių memorialas, buvęs Macikų lageris ar Tuskulėnų dvaro teritorija, kuriose buvo vykdomi didžiausi XX a. nusikaltimai ir kurių palikimas vis dar veikia XXI a. žmogų.
10 kl. kursas baigiamas pabrėžiant svarbiausias partizanų kovas menančias vietas, siekiant, kad jos būtų lankomos, prisimenamos. Argi 1949-ųjų partizanų suvažiavimo vietos ar Liongino Baliukevičiaus-Dzūko veiklą menančių vietų lankymas yra prastas akcentas programai užbaigti?“ – retoriškai klausė jis.
N. Černiauskas pabrėžė, kad programų atnaujinimas yra tik įsibėgėjęs, šiuo metu dirbama su naujausia versija, gilinamasi į dešimtis gautų pasiūlymų ir pastabų, apibendrinama iš keliolikos susitikimų su mokytojais gauta medžiaga.
„Programa nėra vadovėlis, tai – tik gairės, į ką atkreipti dėmesį jų leidėjams ir mokytojams, moksleiviams. Prie atnaujinamos programos dirbo ar tebedirba mažiausiai 9 nariai – neišskirčiau, kad tai jaunas kolektyvas. Sakyčiau, čia sveikintina dermė: yra ir jaunų mokslo daktarų, ir mokytojų ekspertų, kurie mokykloje dirba mažiausiai 20 metų. Laiko dvasia programoje turėtų atsispindėti, nes istorija turi būti kiekvienos kartos apmąstoma, bet tai nėra kalba apie kokias nors revoliucijas.
Didžiausias programų atnaujinimo, kuris vis dar tęsiasi, uždavinys yra noras neperkrauti programos ir kuo labiau priartinti mokinį prie apčiuopiamos istorijos, su kuria galima susipažinti čia ir dabar. Su šiuo uždaviniu dabar kaip tik ir dirbame. Galvojimas, kad į programą galima sutalpinti viską, yra didžiausia klaida. Be to, norisi suteikti mokytojams kuo daugiau laisvės, planuojantis mokymosi turinį. Naujausias atnaujinamos programos variantas pasirodys pačioje kovo pabaigoje“, – informavo jis.
Ugdymo turinį būtina atnaujinti
Nacionalinė švietimo agentūra „Delfi“ komentavo, kad pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos pastarąjį kartą buvo atnaujintos daugiau nei prieš dešimtmetį, o paskutiniai atnaujinimai 2016 m. atlikti lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrojoje programoje.
„Ugdymo turinį būtina atnaujinti ne tik dėl per šį laikotarpį įvykusių pokyčių švietime, bet ir atsižvelgiant į mokinių pasiekimų rezultatus, švietimo būklės tyrimus ir analizę, taip pat Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas, kurios skatina stiprinti asmens savybių ir vertybių ugdymą bei kurti sąlygas kiekvienam mokiniui įgyti aukštesnių pasiekimų.
Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) atnaujina visas 1–12 kl. bendrąsias ugdymo programas. Iš viso atnaujinamos 29 mokomųjų dalykų programos. Rengiant programų projektus nuolat vyksta viešosios konsultacijos su tikslinėmis grupėmis bei socialiniais partneriais. Pirmieji programų projektai viešai paskelbti 2020 m. lapkritį. Kad ugdymo turinio atnaujinimas būtų kokybiškas, NŠA pakvietė visą švietimo bendruomenę projektus įvertinti ir pateikti rekomendacijų“.
Kartu nurodė, kad, kaip jau minėta, programų atnaujinimo projektų derinimas vyksta nuolatos: rengiamos konsultacijos su tikslinėmis grupėmis, asociacijomis, mokytojais, mokslininkais, įvairiomis institucijomis ir kitais socialiniais partneriais, organizuojamos viešos diskusijos, skirtos švietimo bendruomenei ir visiems besidomintiems pokyčiais švietime.
„Po pasiūlymų pateikimo projektai vėl peržiūrimi ir papildomi, jei sutariama dėl siūlomų pakeitimų. Artimiausias pakoreguotų projektų paskelbimas numatomas kovo 31 d. Visą informaciją galima rasti interneto svetainėje „Mokykla2030“ ČIA.
Džiaugiamės, jog švietimo bendruomenė įsitraukia į diskusijas bei teikia konstruktyvius pastebėjimus. Tai padeda programų projektų rengėjams pažvelgti į savo darbus iš kitų perspektyvų ir siekti geriausių rezultatų. Kol kas diskusijos nesibaigė nei dėl vienos programos projekto. Išties kai kurie mokomieji dalykai viešojoje erdvėje sulaukia daugiau dėmesio, tačiau Nacionalinė švietimo agentūra siekia atnaujinti visas programas vienodai kokybiškai.“