Tai buvo tik laiko klausimas, kada Rusijos ir JAV pokalbių detalės pateks į žiniasklaidą. Po to, kai
Ispanijos dienraštis „El Pais“ publikavo pilnus Jungtinių Valstijų ir NATO atsakymus į Rusijos siūlymus saugumo klausimais, tai tapo viešo aptarinėjimo objektu.
Jei „El Pais“ nutekinti skenuoti dokumentai išties yra autentiški, JAV bei NATO atsakymuose Rusijai yra pasiūlyti tiek kompromisai, tiek nubrėžtos griežtos ribos, pavyzdžiui, Aljanso šalių atsisakymas stabdyti „atvirų durų politiką“. Kremlius, savo ruožtu, irgi leido aiškiai suprasti, kas iš esmės netenkina rusų ir dėl ko galima kalbėtis.
Taigi, tai jau panašu ne šiaip į pokalbius, bet į derybas, kuriose galima tikėtis vienokių ar kitokių susitarimų. Bet ką reikštų tokie susitarimai, kaip jie atsilieptų Europos saugumo architektūrai, konkrečiai Lietuvai ir ar bendra situacija, kai Rusija kone jėga ar bent jau jos panaudojimo perspektyva sau išsireikalavo galimų dividendų nekelia grėsmės?
Spaudimas suveikė, tad galima kartoti?
Atrodytų, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys jau kurį laiką perspėdamos kalbėjo apie Rusijos taktiką, kuri nebuvo ir nėra ypač subtili: sutelkęs per 100 tūkst. karių pajėgas prie Ukrainos sienos, jos okupuotose teritorijose ir dar per 30 tūkst. karių Baltarusijoje Kremlius pernai gruodį Vakarams viešai įteikė reikalavimų sąrašą dėl „saugumo garantijų“. Minėtuose reikalavimuose – šūsnis neįgyvendinamų sąlygų kurių esmė, regis, yra ne tiek praktinis įgyvendinimas, kiek maksimalus spaudimas, žiūrint, ką Vakarai iš principo atmes, o dėl ko bus galima kalbėtis.
„Platesniame kontekste, iš tų reikalavimų, kuriuos Rusija kelia Amerikai ir NATO, mes suprantame, kad Rusija nori grįžti į taip vadinamą Šaltojo karo laikotarpio padalinimą, kada buvo Europa suskirstyta, kad čia yra Vakarų įtakos zona, o čia – Rusijos įtakos zona.
Būtent šitos įtakos zonos reiškia, kad Rusija užsitikrina savo tam tikras buferines zonas, savo politiką, kuri reiškia, kad Vakarai nesikiša nei į Baltarusijos, nei į Rusijos žmogaus teisių nesilaikymus, didžiulius laisvių ribojimus ir kitus nusikaltimus tarptautiniu mastu pripažįstamus kaip rimtas politinis nusikalstamumas demokratijai“, – dar praėjusią savaitę sakė prezidento Gitano Nausėdos vyriausias patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Darius Kuliešius. Pasak jo, net, jei karinis scenarijus nesirealizuotų, Rusija šiandien dienai nėra pralaimėtoja.
„Tai, ką ji padarė, – toks įtampos ir agresijos scenarijus, jis sudarė sąlygas Rusijai sugrįžti į galingųjų valstybių ratą, kur diplomatiniai vaisiai Rusijai yra akivaizdūs. Su Rusija yra kalbamasi tada, kada ji nori kalbėtis. Su Rusija yra kalbamasi tada, kada jai atrodo, kad reikia kalbėtis“, – teigė D. Kuliešius.
Tai reiškia ne tik tai, kad Rusija išsireikalavo su ja kalbėtis – ko, regis, visada linkę verčiau diplomatiniais būdais, nei eskalacijos keliu konfliktines situacijas spręsti Vakarai, bet ir sukūrė precendentą.
Kitaip sakant, jie vieną kartą tokia spaudimo taktika pasiteisino, kodėl jos nepakartojus dar kartą, juo labiau, kad ji nebuvo didelė paslaptis: V. Putinas dar lapkritį žadėjo palaikyti įtampą santykiuose su Vakarais – tą ir padarė.
Taigi, je šį kartą spaudimas buvo taikomas dėl Ukrainos, kitą kartą gali ateiti ir Baltijos šalių eilė: galima braižyti kiek nori raudonų linijų, žadėti, įspėti ir kitaip atgrasyti Rusiją viešai dešimtis kartų, tačiau faktas liks nepakitęs: Rusija vien karinės jėgos panaudojimo galimybe privertė JAV ir visą NATO ne šiaip sėsti prie derybų stalo, bet ir siūlyti kompromisus – toks signalas gali būti įvertintas, kaip vakarų silpnybė ne tik Maskvoje, bet ir, pavyzdžiui, Pekine.
Kinija dabar gali pakartoti panšią taktiką spausdama Taivaną ir išsireikalauti maksimalių nuolaidų iš JAV, mat alternatyva būtų karinis konfliktas, kurio visos pusės, ypač JAV, regis, norėtų išvengti.
Bet net jei kinai nekartotų Maskvos taktikos, pati galimybė, kad Rusija dar kurį laiką stengsis išlaikyti įtampą ir išspausti maksimaliai viską, kas įmanoma derybose su JAV ir NATO Lietuvai nieko gero nežada: tiek dėl panašaus scenarijaus pasikartojimo ateityje, tiek dėl susitarimų detalių, tiek dėl alternatyvų, kurių grėsmingiausia, regis, atrodo, vis dar išlieka kariniai veiksmai.
Gera žinia – taip pat kartu ir bloga
Pastarasis veiksnys svarbus, mat kol kas JAV ir NATO atsakymai Kremliui nesulaukė oficialaus Rusijos atsako. Viešai į pateiktus amerikiečių ir sąjungininkų atsakymus sureagavęs Vladimiras Putinas pareiškė, kad jie toliau bus svarstomi. Panašiai kalbėjo ir Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Taigi, dar neatmestinas ir eskalacijos scenarijus, kai Maskva iš viso atmes JAV ir NATO atsakymus, kaip nepriimtinus. Kad toks bekompromisis „viskas arba nieko“ scenarijus yra įmanomas, anksčiau jau leido suprasti pats Kremlius. O tai reikštų, kad toliau ties Ukraina telkiamos Rusijos pajėgos pajudėtų į priekį – ne į savo nuolatinio dislokavimo vietas, o į Ukrainą.
Kaip rodo „El Pais“ nutekinti dokumentai, JAV ir NATO atsisakymas stabdyti NATO atvirų durų politiką yra akivaizdžiai nepriimtinas Rusijai. Pavyzdžiui, susitikime su Vengrijos lyderiu Viktoru Orbanu V. Putinas atvirai laidė užuominas, kas būtų, jei Ukrainą Aljansas priimtų į savo gretas.
„Man atrodo, kad Jungtinėms Valstijoms labiau rūpi ne Ukrainos saugumas... Jų pagrindinis tikslas – stabdyti Rusijos vystymąsi“, – kalbėjo Kremliaus vadovas. „Pati Ukraina tėra įrankis šiam tikslui pasiekti. Tai gali būti padaryta įvairiais būdais“, pavyzdžiui, įtraukiant Rusiją į ginkluotą konfliktą, tikino V. Putinas. Rusijos lyderis pridūrė, jog jeigu Ukraina būtų priimta į NATO, Rusija galėtų būti įtraukta į karinį konfliktą su Aljansu dėl Maskvos aneksuoto Krymo. „Įsivaizduokime, kad Ukraina yra NATO šalis ir pradeda karinę operaciją Kryme, Rusijos suverenią teritoriją, – sakė V. Putinas. – Ką, ar turime kovoti su NATO aljansu? Ar apie tai kas nors pagalvojo? Atrodo, kad ne.“
Vašingtono atsakymuose Rusijai yra aiškiai pažymėta, kad JAV ir Rusija „susilaikytų nuo smogiamųjų sistemų bei nuolatinių kovinių pajėgų dislokavimo Ukrainoje“, bet tai yra tiek pasiūlyma,s tiek sąlyga, mat Kremlius turėtų pats imtis veiksmų – atitraukti rusų karius nuo Ukrainos sienų ir okupuotų teritorijų. Tokių Kremliui neįgyvendinamų sąlygų yra ir daugiau, pavyzdžiui, NATO atsakymuose punktu 8.3 pažymima, kad Rusija turėtų atitraukti savo pajėgas ne tik iš Ukrainos, bet ir Sakartvelo ir Moldovos, kur rusų kariai yra be minėtų valstybių sutikimo.
Vis dėlto patraukliausias JAV ir NATO pasiūlymas susijęs ne su Ukraina ar trečiomis valstybėmis, o su dvišaliais susitarimais, kurie aktualūs Kremliui. Tai, vėlgi, leido suprasti ir pats V. Putinas, kuris toje pačioje spaudos konferencijoje dar kartą užsiminė apie JAV ir NATO priešraketinės gynybos pajėgumus Lenkijoje bei Rumunijoje – esą čia esantys „Aegis Ashore“ pajėgumai, konkrečiai paleidimo įrenginiai Mk 41 gali leisti tiek priešraketines raketas, tiek sparnuotąsias „Tomahawk“.
JAV atsakymuose Rusijai pažymima, kad amerikiečiai, su minėtus „Aegis ashore“ pajėgumus savo teritorijose turinčiomis šalimis (Lenkija ir Rumunija) pasirengusios įsileisti inspektorius į šiuos objektus, kad jie įsitikintų – jokių „Tomahawk“ čia įrengti Mk 41 iš sausumos leisti negali.
Pastarasis klausimas dar prieš kelerius metus buvo tapęs diskusijų objektu tiek Rusijoje, tiek JAV ir vieningo sutarimo nėra – net įsileidus inspektorius nustatyti ir įrodyti 100 proc. kad amerikiečiai yra teisūs yra labai sudėtinga, ypač turint omeny buvusių Pentagono pareigūnų prieštaringus pareiškimus.
Bet kuriuo atveju JAV atsakymuose pažymima, kad rusai turėtų pasielgti analogiškai – įsileisti sąjungininkų ekspertus į du jų pasirinktus karinius objektus Rusijoje, kuri, NATO teigimu, sukūrė, išbandė, dislokavo iš sausumos paleidžiamą spaurnuotųjų raketų sistemą 9M729 (SSC-8 pagal NATO klasifikaciją) ir taip pažeidė iki 2019-ųjų galiojusią Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF).
Tokia tikimybė, kad Rusija sutiks įsileisti NATO šalių inspektorius reikštų pradžią amerikiečių siūlomiems naujiems ginkluotės kontrolės mechanizmams, kurie, pasak JAV, turėtų apimti ir Rusijos taktinius branduolinius ginklus, kurių neapibrėžtas skaičius bei dislokavimo vietos sąjungininkams kelia nerimą.
Būtent dėl šių dviejų priežasčių tikimybė, jog Rusija sutiks su JAV ir NATO atsakymais toliau kalbėtis kol kas atrodo menka. Lietuvai, tai, regis, būtų tik į naudą, mat bet koks Rusijos eskalavimą iššauktų papildomas sąjungininkų pajėgas regione – apie planus permesti 8,5 tūkst. karių jau anksčiau paskelbusios JAV, o Lenkijos Nacionalinio saugumo biuro vadovas Pawelas Solochas jau patvirtino, kad amerikiečiai Lenkijoje artimiausiu metu dislokuos 2,5 tūkst. karių.
Bet toks scenarijus taip pat reiškia, kad konflikto eskalacijos tikimybė yra didesnė ir bet koks konfliktas regione nėra sveikintinas tiek prognozuojant galimas tiesiogines, tiek šalutines paskemes, pavyzdžiui, įtaką dujų tiekimui, investicijoms, bendrai ekonomikai.