Du kandidatus Gitanas Nausėda atmetė: jis įpareigojo ministrę pirmininkę ieškoti alternatyvos Laisvės partijos deleguotam kandidatui į susisiekimo ministrus Kasparui Adomaičiui ir konservatorių siūlytai žemės ūkio ministrei Daliai Miniataitei.
Delfi kalbinti politologai vieningai tikino, kad, nesutikdamas su minėtų dviejų ministrų kandidatūromis, prezidentas nuėjo kompromisiniu keliu, vengdamas atviros konfrontacijos su valdančiąja dauguma. O pagrindinė tokio valstybės vadovo pasirinkimo priežastis – ne tik šalį apėmusi koronaviruso pandemija, bet ir G. Nausėdos ambicijos vidaus politikoje.
Konfrontacijos nesulaukėme
„G. Nausėda elgėsi gerokai švelniau nei iš jo buvo tikimasi. Buvo laukta konfrontacijos, o išties matėme tik audrą stiklinėje. Atmesti tik du kandidatai: visi spėjo, kad netiks K. Adomaitis, o D. Miniataitė visą laiką buvo lyg atsarginė kandidatė, kuri nebuvo pristatyta su visais, ją pasiūlė vėliau, ji nepartinė“, – prezidento sprendimą įvertino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, politologas Kęstutis Girnius.
Jam antrino ir kolega politologas, VU TSPMI docentas Mažvydas Jastramskis, patikindamas, kad vieno ar dviejų kandidatų atmetimas tikrai nesukelia politinės krizės. Nors Vyriausybę po Seimo rinkimų formuoja premjeras, tvirtindamas ministrų kabineto sudėtį, prezidentas prisiima dalį atsakomybės, todėl korekcijos tampa įmanomos ir natūralios.
„Iš vienos pusės, šios kandidatūros nėra esminės. Iš kitos pusės, dėl jų pasirinkimo tikrai gali kilti klausimų – dėl pasirengimo, kompetencijos, dėl jų patirties. Žemės ūkio ministrės kandidatūra buvo pateikta paskutinėmis minutėmis, tai galima su prezidentu sutikti. Laisvės partijos kandidatai apskritai, būdami naujos partijos kandidatai, negali būti turintys daug patirties politiniame lauke“, – sakė jis.
Pasak politologo, prezidentas turi pasitikėti premjere ir pagrindine koalicinės daugumos partija, t.y. konservatoriais. Tą pasitikėjimą ir pamatėme, pritarus konservatorių deleguotiems ministrams. O mažųjų partijų siūlytų kandidatų pakoregavimas nėra labai reikšmingas ir jau matytas anksčiau.
Pavyzdžiui, kaip priminė M. Jastramskis, 2008 m. Valdas Adamkus, tvirtindamas Andriaus Kubiliaus Vyriausybės sudėtį, labai aiškiai parodė, kad A. Kubilius turi prisiimti atsakomybę už konservatorių ministrus ir tuomet buvo pakoreguoti tik Tautos prisikėlimo partijos kandidatai.
A. Dulkys – saugus, o atrankos procesas su apsidraudimu
Nemažai diskusijų viešojoje erdvėje sukėlė Arūno Dulkio kandidatūra, siūlant jį į Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovo poziciją. Primename, kad A. Dulkys praėjusį pavasarį nebuvo pasiūlytas antrai kadencijai vadovauti Valstybės kontrolei. Prezidentūra tuomet aiškino, kad G.Nausėda pasigedo ambicingesnės įstaigos vadovo vizijos.
Politologas M. Jastramskis patikino, kad šiuo atveju Prezidentūra neturėjo didelės pasirinkimo laisvės. „Konservatoriai, teikdami A. Dulkį kaip nepartinį, kaip vieną iš poros nepartinių profesionalų, nepaliko Prezidentūrai manevravimo laisvės. Tai profesionalas, todėl Prezidentūra atmesdama turėtų pateikti labai rimtus argumentus, o, kaip pastebėjo ir konstitucinės teisės ekspertai, nėra kažkokių konstitucinių argumentų neskirti.
Buvę prezidentai lyg ir įpareigojo G. Nausėdą ginti nepartiškumo principą, kad Vyriausybėje būtų ne vien lojalūs partiniai kadrai. Tikriausiai Prezidentūra į šią ar kitą ministeriją, dėl kurių kilo abejonių, žiūrės pro padidinamąjį stiklą ir šios ministerijos gali sulaukti kritikos, palydimos pasakymais, kad Prezidentūra taip dėl šių ministrų ir galvojo“, – teigė M. Jastramskis.
Politologas K. Girnius pastebėjo, kad tiek valstybės vadovo pastabos apie A. Dulkį, tiek apie kitus kandidatus galimai veikia kaip apsidraudimas. Tuomet, kilus tam tikroms su ministrų darbu susijusioms problemoms, jis galėtų sakyti, kad aš numačiau, bet nusileidau rinkėjų ir premjerės norams.
„Nors prezidentas pakartojo, kad dėl A. Dulkio turi abejonių, bet pabrėžė, kad I. Šimonytė prisiėmė atsakomybę, tai mes jį patvirtinsime ir atsargiai stebėsime darbą. Jei jis netinkamai dirbs, bus galima jį pakeisti. Visa tai veikia teorijoje, bet praktikoje tai bus beveik neįmanoma. Kaip tu gali nustatyti, ar tęsiantis pandemijai kaltas ministras, ar aplinkybės. A. Dulkys šioje situacijoje gali jaustis pakankamai saugiai. Maža to, ir I. Šimonytė sako, kad kuruos sveikatos apsaugos sritį. Tai jei A. Dulkys, anot prezidento, dirbtų netinkamai, reikštų, kad ir I. Šimonytė netinkamai dirba“, – aiškino K. Girnius.
Į kompromisus veda gerovės valstybės idėja
Paklausti, kokios priežastys prezidentą G. Nausėdą galėjo paskatinti ministrų kabineto sudėties atžvilgiu daryti kompromisus, politologai sutarė, kad įtakos galimai turėjo valstybėje dėl koronaviruso plitimo susiklosčiusi situacija, skatinanti kuo greičiau suformuoti Vyriausybę. Tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis.
„Galbūt, jei ne pandemija, tada būtų mažiau komentarų dėl ištempto proceso, bet konstitucinis laikrodis, kai per 15 dienų nuo premjero paskyrimo turi būti patvirtinta Vyriausybė, vis tiek tiksėtų. Gali būti, kad dauguma kiek kantriau žiūri į ištemptą pokalbių procesą dėl pandemijos situacijos, žinodami, kad, panašiai kaip buvo 2008-2009 m., jiems konfliktiškai nusiteikęs prezidentas nėra palankus, nes gali prireikti prezidento paramos, priimant galimai nepopuliarius sprendimus“, – tikino M. Jastramskis.
Tuo tarpu K. Girnius akcentavo dabartinio valstybės vadovo ambicijas vidaus politikos srityje. „G. Nausėda nori veikti vidaus politikoje, jis nori kurti gerovės valstybę. Jei jis neturi daugumos paramos, jis negalės nieko padaryti: jo įstatymams nebus pritarta, jo veto bus atmesti. Tai jis yra priverstas rasti kompromisinį sprendimą. Dalia Grybauskaitė neturėjo jokių vidaus politikos ambicijų, tai ji galėjo rizikuoti konfrontacija su Vyriausybe.
Jį spaudžia ne pandemija, nes ji po pusmečio turėtų baigtis. Po to jam bus likę trys prezidentavimo metai, tai jei jis norės kažką daryti, jis tai turės daryti per šį Seimą ir šią Vyriausybę. Jis nenori sugadinti santykių vidaus politikoje, nes sugadinti santykiai priverstų jį pralaimėti“, – pabrėžė politologas.